„Mes vis tiek į Lietuvą, Latviją nevažinėjam. <...> Jie tik sau blogiau padarys ir savo žmonėms“, – pareiškė A. Lukašenka rugpjūčio 25-ąją.
Jis taip pat aiškino, kad minimose šalyse ir Lenkijoje „jau ir taip liaudis nuskurdo: žiemą malkas iš mūsų vežė, nes nebuvo kuo kūrentis“. Lenkiją Vakaruose nepripažintas Baltarusijos prezidentas apkaltino „rinkimų politine psichoze“.
Atitinkamai, anot „Zerkalo“, situaciją atspindi ir Baltarusijos režimo propaganda: bandoma įteigti, jog Vakarų šalys uždaro sieną tam, kad jų gyventojai nematytų Baltarusijos privalumų.
A. Lukašenka „pamiršo“ pasakyti, kad esminį vaidmenį, priimant šį Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos sprendimą, atliko jis pats.
Bandymas suartėti su Baltarusija
ES sistemingai, dar šio amžiaus pradžioje, atvėrė sienas Rytų Europos šalims-kaimynėms. „Rytų partnerystės“ dėka dar 2008-aisiais buvo planuojama, kad Azerbaidžano, Armėnijos, Sakartvelo, Moldovos, Ukrainos ir Baltarusijos gyventojams bus atšaukti mokesčiai už Šengeno vizas. Vėliau ir išvis buvo numatyta įvesti bevizį režimą. Mainais Europos Sąjunga reikalavo šalių pasiekti tam tikrus standartus migracijos ir piliečių judėjimo per sieną klausimais.
Moldova bevizį režimą pasiekė dar 2014-aisiais, Ukrainos ir Sakartvelo gyventojai gavo tokią galimybę 2017-aisiais. Baltarusijos, kuri tuo metu užėmė pirmąją vietą pasaulyje pagal Šengeno vizų skaičių tenkančių vienam žmogui, gyventojams bevizis režimas buvo itin aktualus klausimas. Tiesa, šalies valdžia nuo pat pirmųjų derybų su ES akimirkų nenoriai bendradarbiavo dėl europiečių reikalavimo laikytis žmonių teisių normų ir politinių kalinių išlaisvinimo.
Kitą svarbų derybų klausimą – nelegalių migrantų grąžinimo – ES ir Baltarusijai pavyko pasiekti tik 2020-aisiais, tik po 6 metų nuo derybų pradžios. Kartu su tuo baltarusiams buvo supaprastintas vizų išdavimo klausimas, atpigintos pačios vizos.
Tačiau jau 2020-ųjų ES įvedė sankcijas Baltarusijos valdžiai dėl falsifikuotų rinkimų ir žiauraus susidorojimo su protestuojančiais žmonėmis. Maža to, 2021-ųjų gegužės 23-ąją Baltarusijos valdžia privertė nutupdyti virš šalies teritorijos skridysį „Ryanair“ orlaivį, kuriuo skrido opozicijos atstovas Romanas Protasevičius ir jį sulaikė.
Tuo metu įvykių grandinė galutinai įsisiūbavo, 2021-ųjų pabaigoje prasidėjo iki šiol tebesitęsianti migrantų krizė, o 2022-ųjų pradžioje – Baltarusijos įsitraukimas į Rusijos karą Ukrainoje. Maža to, A. Lukašenka savo šalyje dislokavo iš Rusijos tariamai ištremtus „Wagner“ smogikus, kas dar labiau pablogino santykius su kaimyninėmis šalimis.
Maža to, iš Baltarusijos į Lietuvą, Lenkiją ir Latviją nenutrūkstamu srautu keliauja milžiniškas kontrabandos kiekis.
„Įdėmiai žiūrint galima aptikti, kad už kiekvienos iš keturių pagrindinių priežasčių, dėl ko ES sienos vis labiau užsidaro Baltarusijos piliečiams, stovi vienas ir tas pats asmuo – Aliaksandras Lukašenka. Ir būtent jis neša atsakomybę už galimą Baltarusijos sienos su ES uždarymą ir su tuo susijusius sunkumus šalies piliečiams“, – rašoma „Zerkalo“ tyrime.
Migrantų krizė – išprovokuota Minske
Baltarusijos valdžia ne sykį pripažino, kad turi sąsajų su migracijos krize ES pasienyje. Pavyzdžiui 2021-ųjų gegužę, sulaukęs griežtos Vakarų reakcijos dėl lėktuvo nutupdymo, A. Lukašenka pareiškė, kad „dabar Vakarų šalys pačios tvarkysis su narkotikų kontrabanda ir neteisėta migracija“. „Mes stabdėme narkotikus ir migrantus – dabar patys juos ir gaudysite“, – pareiškė jis tuomet.
Vėliau jis dar ne sykį aiškins, kad „nebegelbės Europos nuo migrantų antplūdžio“.
Tvarkytis su sienos kontrole, ar atšaukti dvišalį susitarimą su ES dėl migrantų grąžinimo tvarkos, yra kiekvienos šalies reikalas, nepaisant to, kad tai buvo daroma specialiai siekiant įbauginti Europos šalis. Tačiau ir be to yra įrodymų, kad Baltarusijos režimas sąmoningai ne tik „atleido sienos kontrolės vadeles“, bet ir organizavo migrantų srautus.
2021-ųjų gegužę buvęs Ukrainos vidaus reikalų ministerijos pareigūnas Dmitrijus Korobovas (vadovavęs bendrovei „Oskartur“) sudarė sutartį su „Centrkurort“, kuri taip pat priklauso A. Lukašenkos valdžios aparatui. Sutartyje numatytas bendradarbiavimas „tarptautinio turizmo klausimais“ – tarp arabų valstybių ir Baltarusijos.
Vos po penkių dienų, gegužės 10-ąją, tiesioginį skrydį į Minską pristatė Irako oro linijos „Fly Baghdad“. Nuo tol į Baltarusiją pradėjo plūsti svečiai iš Artimųjų Rytų – dauguma jų sulaukė „Centrkurort“ kvietimų. Tuomet šimtai „turistų“ gaudavo vizas kelionėms, kurių tikslas buvo „medžioklė“ ir apsigyvendavo A. Lukašenkos administracijos kontroliuojamuose viešbučiuose.
Šiai schemai patekus į žiniasklaidą, kvietimus apsilankyti Baltarusijoje Artimųjų Rytų ir Afrikos šalių gyventojai pradėjo gauti ne iš tiesiogiai A. Lukašenkos aparatui priklausančios bendrovės, o iš 12 kitų turistinių bendrovių. Tiesa, vėliau atlikus žurnalistinį tyrimą paaiškėjo, kad dauguma jų vadovų yra siejami su Baltarusijos jėgos struktūromis.
Tiesiogines Baltarusijos valdžios sąsajas su migrantų krizės organizavimu liudija ne tik Vakarų šalių žvalgybos ar žiniasklaidos tyrimų duomenys, bet ir daugelis pačių migrantų, kurie pateko į Baltarusiją, tikėdamiesi vėliau sėkmingai pasiekti Vokietiją ar Prancūziją.
„Wagner“ grėsmė
A. Lukašenka kontroliuoja šalies karines pajėgas ir be jo žinios Baltarusijos teritorijoje 2021-2022 m. nebūtų galėjusios atsirasti Rusijos karinės pajėgos, vėliau surengusios Ukrainos puolimą. Beje, to jis ir neslepia – A. Lukašenka pripažino, kad padeda Rusijai, tačiau nuolat akcentuoja, jog pačios Baltarusijos pajėgos į karą nėra įsitraukusios.
Jau 2023-iaisiais Baltarusijos teritorijoje atsirado tūkstančiai „Wagner“ smogikų iš Rusijos ir pasigirdo paties A. Lukašenkos pajuokavimai, kad „vos galiu juos sustabdyti nuo veržimosi į Vakarus“.
Remiantis oficialia Baltarusijos režimo versija, tai būtent A. Lukašenka birželio 24-ąją išsiderėjo link Maskvos patraukusio J. Prigožino ir jo „Wagner“ smogikų atsitraukimo. Kitas šios istorijos veikėjas – buvęs V. Putino reikalų patikėtinis ir privačios karinės struktūros vadas J. Progožinas – praėjus vos keliems mėnesiams po nepavykusio karinio maišto žuvo, sprogus jo privačiam lėktuvui virš Rusijos teritorijos. Kaip ten buvo iš tiesų dabar jau sunku pasakyti, bet „Wagner“ kariai pastaruosius mėnesius aktyviai veikė Baltarusijos teritorijoje, dalyvavo karių mokymo pratybose. Socialiniuose tinkluose nuolat buvo skelbiamos įvairios provokacijos, susijusios su galima „Wagner“ grėsme NATO šalims.
A. Lukašenka viešai ne sykį buvo perspėtas dėl potencialios „Wagner“ keliamos grėsmės išprovokuoti konfliktą pasienyje. Smogikų dislokavimas šalyje tik dar rimčiau paskatino kaimynines šalis visiškai uždaryti sieną su Baltarusija.
Lukašenka ir kontrabanda
Kontrabandos mastai (ypač tabako gaminių) iš Baltarusijos į Europos šalis yra milžiniški, pažymima „Zerkalo“. Pavyzdžiui, į Latviją 2020-aisiais net 67 proc. nelegalių tabako gaminių atkeliavo iš Baltarusijos.
Vien pats kontrabandos iš Baltarusijos egzistavimo faktas nereiškia, kad reikia uždaryti sienas, tačiau bendrame kontekste tampa viena iš galimų priežasčių.
Baltarusių žurnalisto Nikolajaus Chalezino teigimu, remiantis iš šalies pabėgusių teisėsaugininkų suteikta informacija, už daugelio kontrabandos schemų Baltarusijoje stovi A. Lukašenka ir vienas iš jo „kišeninių“ verslininkų Aliaksejus Oleskinas. Anot jo, būtent A. Lukašenka savu metu palaimino cigarečių krovimą į vagonus, kuriais į Klaipėdą buvo gabenamas kalis.
Yra ir kitų Baltarusijos valdžios sąsajų su kontrabanda įrodymų. Pavyzdžiui, oficialiai nurodyta kvota vidinei rinkai gerokai viršija suvartojimą. Akivaizdu, kad numatant gamybos kvotą yra atsižvelgiama į tą pačią kontrabandą.
Dar vienas cigarečių kontrabandos su valdžios priežiūra įrodymas – absoliuti dauguma ES šalyse aptinkamų tabako gaminių yra gaminami valstybei priklausančiame „Neman“ fabrike.
