JAV ir Vokietijos žiniasklaidos priemonės savaitgalį paskelbė informaciją, kad Rusija planuoja Ukrainos puolimą jau vasario 15-16 dienomis. Ekspertai tokią amerikiečių informacijos nutekinimo taktiką vadina bandymu sustabdyti Kremliaus propagandos politiką.
Tokių pranešimų apie galimą Rusijos karinį puolimą pastaruoju metu pasipylė kaip iš gausybės rago: „Politico“, remiantis savo diplomatiniais šaltiniais, rašoma, kad JAV prezidentas Joe Bidenas perspėjo sąjungininkus dėl galimo Rusijos puolimo Ukrainoje jau vasario 16-ąją; taip pat ir vokiečių leidinys „Der Spiegel“ skelbia, kad JAV žvalgyba ir kariuomenė perspėjo kitas NATO šalis, kad naujas Ukrainos puolimas gali prasidėti jau trečiadienį, vasario 16-ąją; kiek anksčiau naujienų agentūra „Bloomberg“, remiantis savo šaltiniais JAV valdžioje, skelbė, kad naujas Rusijos agresijos prieš Ukrainą etapas gali prasidėti vasario 15-ąją. Pašnekovų teigimu, Rusija gali surengti provokaciją Donbase arba „pradėti Kijevo puolimą“. Tuo pat metu akcentuojama, jog JAV valdžios atstovai dar neturi duomenų, kad V. Putinas būtų priėmęs „galutinį sprendimą“.
Tačiau dalis „Politico“ šnekintų politikų tikina, kad jų šalių žvalgyba neturi neišvengiamo Rusijos puolimo scenarijaus duomenų. Dar du Europos šalių diplomatai apskritai skeptiškai vertino JAV duomenims, o vienas jų „atsisako tai (JAV informaciją) pirkti“.
Nepaisant to, Ukrainos oro erdvė faktiškai tapo „neskraidymo zona“, civilinių lėktuvų skrydžiai yra atšaukiami dėl oro linijų ir draudimo bendrovių rizikos vertinimų. Taip pat Ukrainą palieka ne tik užsienio ambasadų darbuotojai, bet ir šalies oligarchai, kai kurie politikai bei jų šeimos. Daugelis Vakarų šalių primygtinai rekomenduoja palikti šalį ir ten esančius savo piliečius.
Nauja informacinių operacijų era
Baltųjų rūmų intensyviai vykdoma informacinė kampanija dėl galimo Rusijos puolimo – ne tik nerimo dėl susiklosčiusios situacijos deklaravimas, tačiau ir dalis tikslingų priemonių, kurių imamasi siekiant išvengti tokių Kremliaus veiksmų, įsitikinę kai kurie tarptautinės politikos ekspertai.
JAV tarptautinių santykių ekspertas iš „Council on Foreign Relations“ Maxas Bootas mano, kad šalies valdžia priešpriešoje su Rusija „atvėrė naują konkurencijos tarp dviejų galios valstybių frontą“.
Jo teigimu, amerikiečių diplomatai ir valdininkai daugelį metų kėlė klausimą dėl to, kad kai tik prasideda informaciniai karai bei „mūšiai už žmonių širdis ir protus“, tai amerikiečiams tenka „kovoti surištomis už nugaros rankomis“.
„(JAV) priešininkai, įskaitant Kremlių bei Islamo valstybę, gali laisvai platinti melus ir sąmokslo teorijas, o tuo metu JAV dažniausiai jaučiasi privalanti laikytis teisybės savo viešuose pareiškimuose (netgi priešingai – kartais valdžia mėgina nuslėpti skandalingus pažeidimus), – savo ataskaitoje aiškina M. Bootas. – JAV priešininkai lengvai platina propagandą ir pačiose JAV – dažnai remiantis melagingu pagrindu socialiniuose tinkluose, – tačiau nepriklausomai informacijai gerokai sunkiau patekti į griežtai kontroliuojamą viešosios informacijos erdvę tokiose šalyse, kaip Kinija, Šiaurės Korėja ar Rusija“.
Tačiau šios krizės Rytų Europoje atveju Joe Bideno administracija „panašu, sukūrė efektyvią informacinio karo vystymo technologiją“. „Vietoje to, kad leistų Vladimiro Putino valdžiai laisvai platinti absurdiškas konspiracines teorijas apie antirusiškus suokalbius Vakaruose ir Ukrainoje, Baltieji rūmai nusprendė smogti atgal, publikuodami žvalgybos ataskaitas apie Rusijos bandymus susikurti sau pretekstą įsiveržti į Ukrainą“, – pažymi tarptautinių santykių ekspertas.
Jis taip pat primena, kad iš pradžių Didžiosios Britanijos valdžia paskelbė apie Rusijos planus Ukrainoje suformuoti marionetinę valdžią, o vėliau ir JAV žvalgyba paskelbė, kad Kremlius pasirengęs sufabrikuoti Ukrainos puolimą ir panaudoti tikroviškai atrodantį propagandinį įrašą, kad galėtų pasinaudoti kaip pagrindu vėlesnei karinei operacijai. Maža to, JAV pastarosiomis savaitėmis paviešino daugybę Rusijos kariuomenės pajėgų judėjimo palei Ukrainos sieną detalių ir dar pridėjo savo vertinimus dėl galimos Rusijos puolimo datos.
„Administracija (J. Bideno) netgi pasidalijo informacija apie numanumus nesutarimus Rusijos karinėje vadovybėje dėl galimo Ukrainos puolimo“, – pažymi M. Bootas.
Jis pripažįsta, kad amerikiečių žurnalistai turi visai pagrįstų abejonių dėl tokio pobūdžio žvalgybos duomenų tvirtinimo – ypač atsižvelgiant į 2003-ųjų karinės operacijos Irake aplinkybes. Tačiau anksčiau Maskva iš tiesų ne sykį sėkmingai pasinaudodavo „false flag“ (pačių išprovokuota karinė operacija, apkaltinant dėl to savo priešininkus. Pavyzdžiui, tariamas sovietų karių grobimas Lietuvoje 1939-aisiais, vėliau tapęs pretekstu okupacijai, – red. past.) savo agresijai pateisinti, pažymi M. Bootas.
Jis pateikia kitą sovietinį istorinį pavyzdį su Suomija, kuomet 1939 m. Sovietų Sąjunga apšaudė savo pačios karines pajėgas pasienyje, kad pateisintų šios šalies puolimą. 1968 m. KGB agentai tuometinės Čekoslovakijos teritorijoje sufabrikavo grasinimus SSRS ir netgi tvirtino, kad aptiko „sandėlį su ginklais, su užrašu „Made in USA“, kad pateisintų Raudonosios armijos įvedimą ir žiaurų Prahos pavasario judėjimo numalšinimą. Jis taip pat priminė ir 1999 m. galimai Rusijos spec. tarnybų susprogdintų gyvenamųjų namų istoriją, po kurios sekė kariuomenės įsiveržimas į Čečėniją. Pavyzdžių yra ir daugiau: 2008-ųjų puolimas Gruzijoje ir 2014-ųjų puolimas Ukrainoje taip pat buvo palydimas galingos dezinformacijos bangos, įskaitant ir „žaliųjų žmogeliukų“ panaudojimą, siekiant nuslėpti Rusijos karinių pajėgų dalyvavimą. Maža to, Kremlius dėl Malaizijos oro linijų lėktuvo numušimo kaltino CŽV, sukuriant žymiąją „ispanų dispečerio“ istoriją, kurią tiražavo visos rusų žiniasklaidos priemonės.
Todėl, jeigu anksčiau JAV buvo ne sykį „priblokštos“ Rusijos informacinių atakų, tai dabar atėjo „naujos informacinės operacijos era“, pažymi M. Bootas.
„Rusijos sąmokslų išaiškinimas tiesioginiame laike pasirodė esantis efektyviu atsaku – net ir nepaisant to, kad kelia abejonių dėl JAV žvalgybos „metodų bei šaltinių“, o žurnalistai neretai abejoja, ar galima pasitikėti amerikiečių valdžios pranešimais“, – konstatuoja JAV tarptautinių santykių tarybos ekspertas.
Jo manymu, šios informacinės kampanijos nauda JAV yra ta, kad Vašingtonui pavyksta „mėtyti smėlį į Rusijos karinės mašinos krumpliaračius bei verčia Rusijos valdžią kelti klausimus, iš kur Vakarų spec. tarnybos ima informaciją – o tai gali nulemti (Rusijos valdžios) išdavikų paieškas savo pačių gretose“. Jau nekalbant apie pirminę naudą – prevenciniai pranešimai neutralizuoja Rusijos propagandą ir leidžia JAV „bandyti kontroliuoti naratyvą, o ne be kovos nusileisti Putinui ir jo propagandininkams“.
„Įskaitant ir augančią informacinės operacijos reikšmę šiuolaikiniame kare, tai jau nemažas pasiekimas, – konstatuoja M. Boot. – Tai jau atsipirko akivaizdžia Vakarų vienybe dėl Rusijos grėsmių Ukrainoje. Tačiau ar sulaikys JAV veiksmai Rusiją nuo Ukrainos puolimo – kol kas nėra aiškaus atsakymo“.
„Radikalus atvirumas“ – geriau negu karas
Analogiškos nuomonės laikosi ir „The Washington Post“ apžvalgininkas Anthony Faiola: „Bideno administracijos perspėjimai dėl Rusijos įsiveržimo į Ukrainą atrodo lyg stebėtum „Weather Channel“ uragano sekimą“. Jis taip pat primena apie augantį pranešimų nerimą: įskaitant neseniai paskelbtus vertinimus, kad Rusijos karinė galia pasiekė 70 proc. pasirengimo plataus masto puolimui, o Kijevą tariamai būtų įmanoma užimti per tris paras, ar užsiminimus apie galimą dešimtis tūkstančių žmonių aukų skaičių.
Geopolitinių krizių metu mažai kas gali būti labiau delikatu už žvalgybos duomenis, primenama WP. Nepaisant to, nuo pat Rusijos išprovokuotos krizės pradžios J. Bideno administracija nusprendė laikytis totalaus viešinimo politikos – visko, kas liečia JAV turimą informaciją, tiek apie Rusijos kariuomenės judėjimą, tiek apie galimą taktiką ar planus. Vienas iš JAV analitikų jau pavadino šį reiškinį „Bideno megafono strategija“. Kiti pažymi, kad tokios taktikos Baltieji rūmai laikosi itin retai – ypač turint omenyje, kokia apimtimi yra viešinama tokio pobūdžio informacija.
Buvęs JAV pasiuntinys Ukrainoje (2003-2006) Johnas Herbstas pažymėjo, kad tokio masto informacijos viešinimas neturi precedento per visą jo profesionalią diplomato karjerą. Jo teigimu, situaciją galima lyginti su Kubos krize 1962-aisiais ar pasirengimą karui Irake.
Tai, kad Baltieji rūmai skelbia daug „darbinės“ žvalgybininkų informacijos, nereiškia, kad tokie vertinimai yra neteisingi ar, kad „Rusijos meška nesuleis nagų į Ukrainą“, pažymima WP. „Iš tiesų J. Herbstas ir kiti analitikai mano, kad JAV administracija vertina situaciją teisingai“, – rašo A. Faiola.
Nereiškia šie Vašingtono pareiškimai ir to, kad juos reikia vertinti kaip būtinai įvyksiančius Rusijos veiksmus. Tačiau daugelis apžvalgininkų tvirtina, kad JAV prezidento administracija elgiasi taktiškai protingai, veikiant būtent tokiu būdu, kad būtų užkardyta bet kokia Rusijos karinė operacija.
Šis informacijos srautas iš Vašingtono leido pasaulio maksimaliai iš arti pažvelgti į „realią ir tiesioginę grėsmę“, sumažinant nesutarimų tarp JAV ir Europos pozicijų ertmę dėl griežtų sankcijų V. Putinui. Nesutarimai tarp sąjungininkių valstybių neabejotinai išliko, tačiau net ir tradiciškai atsargių vokiečių pareiškimai tampa vis kategoriškesni.
O svarbiausia – jeigu V. Putinas ir tikėjosi surengti slaptą puolimą, visur pribloškiant, kaip tai padarė 2014-aisiais, tai dabar jį jau įdėmiai stebi visas pasaulis. A. Faiola pažymi, kad „radikalus atvirumas“ gali tapti geriausiu būdu susitvarkyti su „tamsiosiomis V. Putino taktikomis“.
„Rusijos hibridinis karas yra paremtas tuo, kad sėtų paniką ir dezinformaciją“, – „El Pais“ cituojamas Tarptautinės krizių grupės analitikas Richardas Gowenas. – Pasirinkusi „radikalaus atvirumo“ strategiją, JAV apsunkina Rusijos dezinformacijos apie savo veiksmus platinimo užduotis. Rusai bando ignoruoti ar negti kaltinimus, tačiau jiems taip pat tenka viešai gintis. Ir tas ekstremalus viešumas taip pat palengvina gyvenimą Vašingtonui dar ir dėl to, kad daugiau ar mažiau pavyktų išlaikyti NATO sąjungininkių vienybę“.
A. Faiolos teigimu, tokia Baltųjų rūmų taktika gali kelti ir rizikas. Visų pirma, jeigu JAV blefuoja, tai kyla grėsmė išprovokuoti V. Putiną veiksmams, kurių jis neplanavo. Tokia „megafonų diplomatija“ gali sumažinti V. Putino „nieko nedarymo“ politikos patrauklumą – dabar jam bus sunkiau atsitraukti be tam tikro pažeminimo jausmo.
Antra, kai kurie analitikai net ir čia įžvelgia Kremliaus kruopštų planavimą, ir įtaria, kad net tokie veiksmai gali būti V. Putino plano „pakirsti Ukrainos viltis kada nors įstoti į NATO“ dalis.
Taip pat, jeigu įsiveržimo nebus, tai JAV, kartu su Europa, liks įtrauktos į ilgalaikę „diplomatinę klampynę“ dėl Ukrainos ateities klausimo. Tačiau, tai yra bet kokiu atveju geriau, negu karas, pažymima WP.
