Abi šalys turi ilgą karinės nacionalizacijos istoriją ir nors jos pamažu siekė glaudesnio bendradarbiavimo su JAV ir NATO, o abiejų šalių politikams jau seniai pasisakius už narystę, narystė NATO nebuvo laikoma neatidėliotinu klausimu.
Putino invazija į Ukrainą visa tai pakeitė. Reaguodamos į Rusijos agresiją, abi šalys iš naujo vertina savo saugumo politiką, o narystės NATO siekimas sparčiai tampa optimaliausiu variantu. Naujausios apklausos rodo, kad aiški ir didėjanti abiejų šalių dauguma pritaria stojimui į Aljansą. Be to, abi šalys į Ukrainą atgabeno didelį kiekį ginklų, tarp jų 10 000 nešiojamų prieššarvinių ginklų iš Švedijos.
Įsiveržęs į Ukrainą V. Putinas siekė ne tik sugrąžinti šią šalį į savo įtaką, bet ir pakeisti Europos saugumo tvarką. Pastaruoju klausimu jam pavyko – tik ne taip, kaip tikėjosi. Rusijos puolimas suvienijo NATO ir gerokai padidino jos plėtros tikimybę. Jei Suomija ir Švedija įstos į Aljansą, kaip jos ir, atrodo, rengiasi padaryti, jos atneš daug naujų karinių pajėgumų, įskaitant pažangius oro ir povandeninius pajėgumus, kurie pakeis Šiaurės Europos saugumo architektūrą ir padės atitolinti nuo tolesnės Rusijos agresijos.
Ginkluotas neutralumas
Šiaurės šalys daugeliu atžvilgių panašios viena į kitą, tačiau nuo Antrojo pasaulinio karo jos vykdė visai kitokią saugumo politiką. Iš esmės šie skirtumai atspindi skirtingą kaimynių patirtį karo metu. Danija ir Norvegija siekė neutralumo, bet 1940 m. buvo okupuotos nacistinės Vokietijos.
Suomija iš pradžių atlaikė sovietų invaziją 1939 –1940 m. Žiemos karo metu. Vėliau ji atsidūrė Hitlerio pusėje, kol galėjo pasitraukti iš karo. Viena Švedija iš Šiaurės šalių karo ir okupacijos baisumų išvengė su savo neutralumo politika, skirta jos išlikimui užtikrinti. Kad ši politika pavyko, iš esmės lėmė tai, kad Hitlerio kariuomenei nereikėjo Švedijos teritorijos; savo tikslus šioje srityje jis galėjo pasiekti kitomis priemonėmis.
Po karo Švedija svarstė galimybę sudaryti Šiaurės šalių gynybos sąjungą su Danija ir Norvegija. Tačiau derybos nutrūko daugiausia dėl to, kad Norvegija tikėjo, jog jos saugumą gali užtikrinti tik aljansas su anglosaksų jūrų valstybėmis. Švedija nebuvo pasirengusi tokiam aljansui iš dalies dėl padėties Suomijoje. Po karo Suomija, kuri šešis šimtmečius buvo viena šalis su Švedija iki pat 1809 metų, atsidūrė nesaugioje padėtyje. Ji neteko antro pagal dydį miesto Viborgo ir buvo priversta sutikti su draugystės sutartimi su Sovietų Sąjunga. Jos ginkluotos pajėgos buvo sumažintos. Sovietai taip pat dominavo Aljanso kontrolės komisijoje, kuri buvo atsakinga už šalies priežiūrą pirmaisiais pokario metais.
Švedijai buvo labai svarbu užtikrinti, kad Suomija nepatektų į sovietų jungą. Švedijos vadovai tikėjo, kad bet koks žingsnis platesnio Vakarų aljanso link dar labiau sustiprins Suomijos poziciją. Ir nors jie vengė tai sakyti viešai, šis svarstymas buvo pagrindinė Švedijos ginkluoto neutralumo politikos Šaltojo karo metais priežastis.
Tačiau neutralumas nereiškia pamiršti ginkluotąsias šalies pajėgas. Šaltojo karo metu Švedija išlaikė tvirtas karines pajėgas, tarp jų ir oro pajėgas, kurios kurį laiką pagal stiprumą buvo laikomos ketvirtomis pasaulyje. Jos oficiali politika buvo griežta karinė nacionalizacija, tačiau ji taip pat slapta rengėsi bendradarbiauti su JAV ir NATO karo atveju, o jos pozicija apskritai buvo vertinama kaip palanki Vakarų saugumo interesams regione.
Politinis žemės drebėjimas: neliko Sovietų Sąjungos
Žlugus Sovietų Sąjungai, saugumo padėtis Šiaurės Europoje labai pasikeitė. Suomija, pamažu įtvirtinusi savo, kaip nepriklausomos Šiaurės demokratijos, poziciją, dabar galėjo išsigydyti paskutinius pokario laikotarpio lūžius. Trys Baltijos valstybės – Estija, Latvija ir Lietuva dar prieš oficialų Sovietų Sąjungos žlugimą atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos. 1995 m. Suomija ir Švedija įstojo į Europos Sąjungą, o tai abi šalys anksčiau laikė neįmanomu dėl savo neutralumo politikos.
Šioms dviem šalims stojimas į ES reiškė neutralumo sąvokos atsisakymą. Tačiau tai ne iš karto sukėlė diskusijas apie stojimą į NATO. Tai buvo 1989 m. Paryžiaus chartijos, kuria buvo siekiama sukurti Europos saugumo orderį, apimantį Rusiją, ir konferencijų, po kurių buvo įkurta Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, metai. Suomija ir Švedija tikėjosi, kad jos sugebės plėtoti konstruktyvius saugumo santykius su demokratine ir besireformuojančia Rusija. Net Estijai, Latvijai ir Lietuvai daugiau nei po dešimtmečio tapus NATO ir ES narėmis, nei Švedijoje, nei Suomijoje nekilo jokių diskusijų dėl karinio statuso be sąjungininkių persvarstymo.
Tačiau nuo 2008 m. padėtis Maskvoje pradėjo smarkiai keistis. Tais metais Rusijos invazija į Gruziją atskleidė, kad jos karinės jėgos panaudojimo politiniams tikslams pasiekti riba buvo gerokai mažesnė, nei daugelis manė, ir Maskvos politiniuose pareiškimuose pradėjo girdėtis aiškiai revizionistinis tonas. Šios tendencijos smarkiai įsismarkavo 2014 metais, kai Rusija siekė neleisti Ukrainai siekti susitarimo su Europos Sąjunga ir norėjo šalį sustabdyti naudodama karinę agresiją.
Putinas siekia vis daugiau
Visa apimanti Rusijos invazija į Ukrainą šiemet vėl drastiškai keičia geopolitinį kraštovaizdį. Tiesioginis V. Putino tikslas yra nuversti Ukrainą, bet jis taip pat kariauja su Vakarais. Rusijos lyderis ir jo bendražygiai aiškiai pasakė, kad jie nori pakeisti saugumo tvarką Europoje, kuri nesikeičia nuo 1989 m. susitarimų, kėsinantis į kitų šalių suverenitetą. Ir kaip tik tuo metu, kai SSRS žlugimas paskatino Švediją ir Suomiją iš naujo apsvarstyti savo santykius su Europa, dabartinis politinis žemės drebėjimas paskatino jas persvarstyti esminius savo saugumo politikos elementus, įskaitant jų santykius su NATO.
Karo Ukrainoje baigtis vis dar nežinoma. Neįmanoma prognozuoti, kokia šalis bus Rusija ateinančiais dešimtmečiais, tačiau tikėtina, kad atsiras šalis, kuri yra ir silpnesnė ekonomine bei karine prasme, ir desperatiškesnė bei pavojingesnė politine prasme. V. Putino režimas – nesvarbu, ar jo laikysis jis, ar jo bendražygiai, vargu, ar atsisakys savo imperinių ambicijų tol, kol liks valdžioje.
Ši realybė iš esmės keičia tiek Helsinkio, tiek Stokholmo saugumo aspektus. Akivaizdu, kad didesnės išlaidos gynybai yra viena iš atsakymo į naują saugumo situaciją dalių. Tiek Švedija, tiek Danija paskelbė iki 2028 metų padidinsiančios savo išlaidas gynybai iki dviejų procentų BVP, Švedija. Norvegija, Suomija ir trys Baltijos valstybės jau yra daugiau ar mažiau tai padariusios. Nuo 2014 m. Suomija ir Švedija taip pat labai išplėtė savo karinį bendradarbiavimą su NATO, JAV ir Jungtine Karalyste, sukurdamos pagrindą tolesniems bendradarbiavimo veiksmams. Jau daugiau nei dešimtmetį Švedijos, Suomijos ir Norvegijos oro pajėgos treniruojasi beveik kas savaitę.
Tačiau vien gynybos pajėgų stiprinimo nebeužtenka, todėl narystė NATO sparčiai tampa realybe. Tiek Suomija, tiek Švedija apsvarstė alternatyvas. Abi vyriausybės išsiuntė laišką visoms kitoms ES narėms, primindamos joms ES sutarčių 42.7 straipsnyje įtvirtintą solidarumo nuostatą, kuri yra panaši į NATO Chartijos 5 straipsnyje numatytą kolektyvinės gynybos sąlygą.
Šiuo metu vykdomos svarbios iniciatyvos stiprinti ES gynybos ir saugumo politikos integraciją, tačiau teritorinės gynybos srityje NATO institucijų ir vadaviečių struktūrų dubliavimas būtų mažai prasmingas ir neįvyktų. Ir, žinoma, ES neapima dviejų labiausiai karinę reikšmę šiaurės Europai turinčių valstybių dėl akivaizdžių priežasčių: JAV nėra narė, o Jungtinė Karalystė nėra viena iš šalių dėl nemalonių priežasčių.
Tikėtina, kad Švedija ir Suomija ir toliau imsis priemonių, kurios paverstų ES stipresniu saugumo aljansu, tačiau kalbant apie teritorinę gynybą, alternatyvos NATO paprasčiausiai nėra. Tai buvo aiški nepriklausomų procesų, kurių Helsinkis ir Stokholmas ėmėsi, kad įvertintų alternatyvas, išvada.
Tiek Suomija, tiek Švedija norą įstoti į Aljansą pareikš gerokai prieš birželio pabaigoje Madride vyksiantį NATO viršūnių susitikimą. NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas pareiškė, kad, atsižvelgiant į aukštą karinės integracijos lygį, kurį Suomija ir Švedija jau pasiekė, numatomas gana greitas stojimo procesas, tačiau ratifikavimas tarp visų 30 valstybių narių dar užtruks. Abi šalys tikisi, kad ratifikavimas, ypač JAV Senate, bus gana greitas ir kad esamos NATO narės bus pasirengusios kartu atgrasyti galimas Rusijos provokacijas nuo stojimo proceso pradžios iki jo galimo užbaigimo 2023 metais.
Pasikeitęs kraštovaizdis
Suomijai ir Švedijai įstojus į NATO, pasikeis Šiaurės Europos saugumo struktūra. Kiekviena šalis Aljansui suteikia nemažas karines pajėgas: Suomija turi armiją su labai dideliais rezervais, o Švedija turi stiprias oro ir jūrų pajėgas, ypač povandenines pajėgas. Švedijos pažangiems „Gripen“ naikintuvams papildžius dabar užsakytus ar pristatytus F35 į Norvegiją, Daniją ir Suomiją, visame regione bus daugiau nei 250 itin modernių naikintuvų. Veikiantys kartu jie bus didelė galia.
Integruota visos teritorijos kontrolė palengvins Estijos, Latvijos ir Lietuvos gynybą, nes tokioms pastangoms svarbi Švedijos teritorija ir ypač oro erdvė. Tai sustiprins atgrasymą ir sumažins konflikto tikimybę, kaip rodo Švedijos ir Suomijos paskelbti tyrimai. Tačiau bene svarbiausia Suomijos ir Švedijos įstojimo į NATO pasekmė būtų Aljanso, kaip Europos ir transatlantinės erdvės gynybos ramsčio, politinės stiprybės didinimas. Abi šalys padės lengviau koordinuoti ES ir NATO veiksmus, taip prisidėdamos prie geresnio naštos pasidalijimo per Atlantą – šis tikslas tampa vis svarbesnis, atsižvelgiant į didesnius saugumo padėties Rytų Azijoje keliamus reikalavimus JAV.
Tikėtina, kad net ir įstojusios į NATO Suomija ir Švedija stengsis nepagrįstai neišprovokuoti Rusijos keliant grėsmę jos ilgalaikiams saugumo klausimams. Pavyzdžiu galėtų būti Norvegija, sėkmingai sujungusi stiprią karinę integraciją NATO ir nuraminimo Rusijai politiką. Rusijos pajėgos ir objektai Kolos pusiasalyje netoli Norvegijos ir Suomijos teritorijos yra labai svarbūs Rusijos antrojo smūgio strateginėms branduolinėms pajėgoms, o Suomija, žinoma, yra netoli pagrindinio gyventojų ir pramonės centro – Sankt Peterburgo. Iš dalies dėl šių priežasčių nei Suomija, nei Švedija greičiausiai nesieks, kad jų teritorijoje būtų nuolat steigiami pagrindiniai NATO daliniai, ir tikėtina, kad abi šalys turės tokias pačias abejones dėl branduolinių ginklų laikymo, kokias įstodamos į Aljansą turėjo Danija ir Norvegija.
Artėjant NATO viršūnių susitikimui Madride, aljansas turės atsižvelgti į Suomijos ir Švedijos prašymus greitai prisijungti. Tai turėtų būti vertinama ne tik kaip būdas sustiprinti Šiaurės ir Baltijos šalių stabilumą, bet ir kaip galimybė sustiprinti visą aljansą tokiu metu, kai dėl Rusijos karinės agresijos tai tapo būtina.
