Spekuliacijos Briuselyje ir didžiųjų valstybių sostinėse jau vyksta pilnu pajėgumu, o kai kurie diplomatai, NATO atstovai ir analitikai užsimena, kad po 72 metų būtų pats laikas aljansui paskirti į šį atsakingą postą moterį. Kiti teigia, kad dėl užsitęsusios priešpriešos su Rusija būtų logiška pasirinkti Rytų Europos atstovą, tuo pačiu aiškiai parodant Maskvai NATO kryptį.
Britų ambicijos, „italai ir rytų europiečiai visada sako, kad atėjo jų eilė“
Sudėjus šiuos du aspektus kartu iškyla trys aiškių lyderių pavardės: buvusi Kroatijos prezidentė Kolinda Grabar-Kitarovič, taip pat buvusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir dabartinė Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid.
Kroatijos atstovė K. Grabar-Kitarovič tapo pirmąja Kroatijos prezidente moterimi (2015-2020 m.) ir turi darbo NATO struktūrose privalumą (2011-2014 m. – generalinio sekretoriaus patarėja viešajai diplomatijai).
Pikti liežuviai kalba, kad ji aptemdė savo politinę karjerą kuomet 2019-ųjų prezidento rinkimų metu pasirinko kraštutinės dešinės politiką, nors iki tol laikėsi nuosaikių centro-dešiniųjų konservatorių politikos.
„Politico“ teigiama, kad ji pasirinko tokią kryptį dėl politinio spaudimo šalies viduje, kovojant dėl įtakos su populistais. Galų gale buvo pralaimėta rinkimuose centro-kairiųjų buvusiam premjerui Zoranui Milanovičiui.
Tačiau ši politikė yra sukaupusi įspūdingą politinę patirtį, išskiriančią ją iš daugelio kitų kandidatų į NATO generalinio sekretoriaus pareigas: ji suvaidino stiprų vaidmenį šalies stojimo į ES ir NATO istorijoje, taip pat buvo ambasadore JAV (2008-2011 m.), kas leido užmegzti stiprius santykius su Vašingtonu, kuris turės stiprų žodį sprendžiant NATO ateitį, dirbo Kroatijos Europos ir užsienio reikalų ministre.
Ankstesnių NATO vadovų patirtis rodo, kad dažniausiai yra pasirenkami buvę šalių vadovai: 2004-2009 m. generaliniu sekretoriumi dirbo buvęs Danijos užsienio reikalų ministras Jaapas de Hoopas Schefferis, vėliau postą užėmė buvęs Danijos premjeras Andersas Foghas Rasmussenas, kurį pakeitė dabartinis NATO vadovas Jensas Stoltenbergas, prieš tai užėmęs Norvegijos premjero pareigas.
Kalbama ir apie galimą buvusios Didžiosios Britanijos premjerės Theresos May kandidatūrą. Buvęs britų nacionalinio saugumo sekretorius Markas Sedwillas, dirbęs ir su Th. May, ir su B. Johnsonu, taip pat yra minimas kaip galimas kandidatas į NATO vadovus.
Vienas iš buvusių įtakingų ambasadorių NATO pareiškė, kad aljanse vyravo įsitikinimas dėl britų ambicingo siekio gauti generalinio sekretoriaus postą. Tai galimai būtų šalies galios Europoje įrodymas po „Brexit“ sukrėtimo.
Tačiau „Politico“ kalbinti diplomatai pažymėjo, kad daug svarbiau šiuo atveju už tautybę bus kandidatų kvalifikacija, labiausiai akcentuojant lyderystę, vadybinius gebėjimus ir komunikacijos įgūdžius. Tai gali pakišti koją Th. May, kurios gebėjimas suvaldyti „Brexit“ procesą ir tuometinė komunikacija yra dažnai kritikuojama namuose. M. Sedwillas, savo ruožtu, niekada neužėmė užsienio reikalų ministro ar gynybos ministro posto – tai yra laikoma žemiausia kartele, kurios reikalaujama iš potencialaus NATO vado.
Didysis ketvertas
JAV, Vokietija, Prancūzija ir Didžioji Britanija yra tradiciškai laikomos įtakingiausiomis šalimis, kuomet vyksta generalinio sekretoriaus pasirinkimas.
Tačiau ES šalys sudaro absoliučią NATO sąjungininkių daugumą – 21 iš 30 valstybių – ir dar kelios jų yra laikomos kandidatėmis ES narystei, todėl „Brexit“ ištiktai Didžiajai Britanijai gali būti sunku gauti paramą tokiam reikšmingam postui.
Kai kurios ES šalys, ypač Italija, taip pat tiki, kad galėtų pretenduoti į pagrindinį NATO postą. Federica Mogherini savo karjera tikrai atitiktų „standartus“ – ji užėmė ne tik savo šalies užsienio reikalų ministrės, bet ir ES užsienio politikos atstovės postus. Anksčiau ji yra išsakiusi savo susidomėjimą šia pozicija NATO, tačiau diplomatų teigimu, ji neturės pakankamai paramos iš Vašingtono, net Enrico Letta, kuris dirbo italų premjeru 2013-2014 m. yra įvardijamas realesniu kandidatu.
„Didžioji Britanija sieks įsitvirtinti Briuselyje, – cituojamas buvęs NATO vyresnysis pareigūnas. – Italai sakys, kad dabar jau atėjo jų eilė – jie visada tą patį sako. Kaip ir Rytų Europiečiai“.
Kiti Vakarų Europos politikai, potencialiai galintys pretenduoti į postą, yra Danijos premjeras Markas Rutte ir Belgijos užsienio reikalų ministrė Sophie Wilmes, ėjusi ir premjerės pareigas.
Kai kurie NATO politikos ekspertai tikina, kad pasirinkus aljansui vadovauti ką nors iš Baltijos šalių, ypač D. Grybauskaitę iš Lietuvos, gali būti suprasta kaip pernelyg priešiškas Maskvai žingsnis, kuomet JAV prezidentas Joe Bidenas bando stabilizuoti santykius tarp Rusijos ir Vakarų.
NATO pareigūno teigimu, generalinio sekretoriaus pozicijos klausimas gali būti nagrinėjamas tik bendrame NATO vadovų postų dalybos kontekste, o esminis čia bus JAV pasirinkimas – kiek ir kokių.
Tokiu atveju M. Sedwillas galėtų pretenduoti į generalinio sekretoriaus pavaduotojo postą, taip užtikrinant Jungtinės Karalystės statuso įvertinimą, bet ir išlaikant svarbiausią postą kitiems kandidatams.
2 proc. nuo BVP kandidatai?
Kitas apsisprendimo faktorius gali būti generalinio sekretoriaus pasirinkimas iš šalies, kuri užtikrina 2 proc. nuo biudžeto skyrimo NATO laikymąsi – simboliškas, tačiau svarbus rodiklis, kuris galėtų sustiprinti Kersti Kaljulaid, dabartinės Estijos prezidentės, galimybes.
K. Kaljulaid neseniai nesėkmingai bandė tapti Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos vadove, kas būtų leidę jai pagerinti savo gyvenimo aprašymą. Prieš tapdama Estijos prezidente 2016-aisiais, jį 12 metų buvo Estijos atstove Europos audito rūmuose.
Rumunija taip pat yra NATO sąjungininkė, kuri atitinka 2 proc. nuo BVP kriterijų, potencialiai suteikiant prezidentui Klausui Iohannisui galimybę užimti generalinio sekretoriaus poziciją, tačiau Rumunija taip pat gali būti vertinama kaip pernelyg arši Rusijos atžvilgiu.
Kita vertus, K. Grabar-Kitarovič yra sulaukusi klausimų dėl buvimo pernelyg draugiška Rusijos prezidentui 2018-ųjų Pasaulio futbolo čempionato metu, kuomet, pasipuošusi Kroatijos rinktinės marškinėliais, ji pasirodė Lužnikų stadione Maskvoje.
Prancūzija, anot ekspertų, nesirinks generalinio sekretoriaus, tačiau turės savo veto teisę, kas faktiškai panaikina Turkijos galimybes užimti svarbiausią postą. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas neseniai pažymėjo būtinybę, kad NATO pademonstruotų tvirtesnį politinį ryšį – tikslą, kurį J. Stoltenbergas patvirtino kaip dalį neseniai vykusio aljanso ateities apmąstymo proceso.
Seminaro Amerikos universitete metu K. Grabar-Kitarovič iš esmės pakartojo J. Stoltenbergo daugelį metų dėstytas NATO vertybių mintis, kurios jam pelnė drausmingo skomunikacijos šalininko reputaciją net ir buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo sukelto šurmulio metu.
„Labai svarbu pažymėti, kad NATO nėra tik karinis aljansas, tai yra politinis aljansas, taip pat ir vertybių aljansas, – savo auditorijai sakė Grabar-Kitarović. – NATO yra bendra demokratinė tapatybė“.
