Tokius rezultatus balandį parodė sociologinio Razumkovo centro atlikta apklausa. Ukrainos pasienio tarnybos duomenimis, gegužės viduryje po Rusijos atakos šalį paliko apie penki milijonai žmonių, o grįžo beveik du milijonai žmonių.
Žinoma Ukrainos demografė Ella Libanova mano, kad kuo ilgiau tęsis karas, tuo daugiau atsiras nenorinčių grįžti: žmonės turės laiko prisitaikyti prie naujų sąlygų, išmokti kalbą.
Jos nuomone, daugiavaikės šeimos, specialiųjų poreikių turintys žmonės gali negrįžti – daugiau pagalbos sulauks išsivysčiusiose šalyse. Ukrainiečiai, susiradę darbą Europoje, taip pat negrįš, rašo BBC.
Daugelis neturi kur grįžti ir ne visi galės įsikurti sąlyginai saugiuose Ukrainos regionuose. Emigracijos mastai, Libanovos manymu, padidės, kai pas pabėgėles sugrįš jų vyrai.
Dauguma ukrainiečių emigrantų atsidūrė Lenkijoje, kuri priėmė daugiau nei tris milijonus pabėgėlių. Čia jie arčiau namų, o kalbos barjeras nėra didelis: lenkų kalba panaši į ukrainiečių.
Lenkijos įmonė „ARC RYnek i Opinia“ apklausė daugiau nei 1620 pabėgėlių iš Ukrainos, kurių daugiau nei 20 proc. teigė, kad negrįš į tėvynę. Ukrainos ambasadorius Lenkijoje Andrijus Dešica mano, kad jų bus dar daugiau – 30-40 proc.
Prieš karą, pasak ambasadoriaus, Lenkijoje jau gyveno 1,5 mln. ukrainiečių migrantų.
Šias prielaidas patvirtina negrįžti nusprendusių ukrainiečių pasakojimai.
Kol kas šeima nekelia klausimo, ar grįžti į rusų okupuotą Chersoną
Dauguma ukrainiečių emigrantų atsidurė Lenkijoje, kuri priėmė daugiau nei tris milijonus pabėgėlių. Čia jie arčiau namų, o kalbos barjeras nėra didelis: lenkų kalba panaši į ukrainiečių.
Lenkijos įmonė „ARC RYnek i Opinia“ apklausė daugiau nei 1620 pabėgėlių iš Ukrainos, kurių daugiau nei 20 proc. teigė, kad negrįš į tėvynę. Ukrainos ambasadorius Lenkijoje Andrijus Dešica mano, kad jų bus dar daugiau – 30-40 proc.
Prieš karą, pasak ambasadoriaus, Lenkijoje jau gyveno 1,5 mln. ukrainiečių migrantų.
Varšuvoje Olga gyvena daugiau nei trejus metus, valo biurus. „Jaučiuosi kaip savo gimtajame mieste. Čia jaučiuosi patogiai“, – sako ji.
Be to, Olga yra iš šiuo metu okupuoto Chersono. Išvežti šeimą iš ten nebuvo lengva. Prasidėjus karui jos pirmoji mintis buvo išvykti namo, bet visi aplinkiniai prašė neskubėti. Chersone Olga paliko mamą – ji augina anūką, 14-metį Olgos sūnų, ir puseserę, našlaite tapusią moksleivę.
Padėtis Ukrainos pietuose vystėsi sparčiai – Chersonas buvo greitai užimtas ir užblokuotas.
„Atrodė, kad kažkas iš ten išvažiavo, bet tarp mano pažįstamų tokių žmonių nebuvo. Sklandė gandai, kad žmonės vežami į Krymą, apšaudomi automobiliai“, – prisimena Olga.
Norėdama atitraukti save nuo minčių apie savo artimuosius rusų okupacijoje, ji dalyvavo protestuose Varšuvoje, savanoriavo, o traukinių stotyje netyčia sutiko pabėgėlį iš Chersono, kuris jai suteikė viltį.
Į Varšuvą Olgos mama su vaikais pateko tik balandžio mėnesį. Jie išvyko iš Chersono per komendanto valandą, be žaliųjų koridorių, autobusu, kurio atvykimo vietos valdžia oficialiai nepatvirtino. Jiems labai pasisekė.
Iki to laiko Olga susirado kitą darbą – prižiūri pabėgėlių vaikus stotyje. Ji prisipažįsta, kad dirbti su vaikais svajojo nuo mokyklos laikų.
„Žinoma, važiuosiu į Chersoną (jei jį išlaisvins – BBC), ten gyvena mano draugės. Bet noriu gyventi Lenkijoje", – prisipažįsta Olga.
Sūnus liks su ja. Likusi šeima vis dar neapsisprendė. Galbūt jie sugrįš. Dar yra močiutė, mamos motina – ji gyvena Chersono srityje ir nenori išvykti.
„Kol kas nekeliame klausimo dėl grįžimo į Chersoną. Pažiūrėsime, kas bus toliau“, – sako Olga.
Veronika dirba nuo 16 metų, nori saugumo
20-metė Veronika Antonenko taip pat yra Lenkijoje. Ji kilusi iš Kamianskojo (buvusio Dneprodzeržinsko), ten tylu, bet raketos dažnai skrenda į rajoną ir regiono centrą Dnieprą.
Todėl mergina visą laiką jautė baimę. Tačiau jos tėvai ir 83 metų močiutė nė neketino niekur vykti.
„Kažkada pati galvojau apie persikėlimą, – pasakoja Veronika. – Sunku buvo apsispręsti, bet artima draugė pastūmėjo – pasakė, kad turėčiau pasirūpinti savo ateitimi.“
Veronika yra „Instagram“ rinkodaros specialistė ir, pasak jos, savarankiškai dirba nuo 16 metų. „Anksti supratau, kad už tėvų pinigus negaliu patenkinti visų savo poreikių“, – aiškina ji.
Į Lenkiją ji ir draugė Julija su mama, teta ir jos vaikais atvyko kovo mėnesį.
„Kai atvykome į Chelmą, tarpinį daugelio evakuacinių traukinių tašką, pažvelgėme į rezultatų suvestinę su nesuprantamais miestais ir tiesiog paklausėme savanorių, kuris iš šių miestų yra artimiausias, kad ilgai nesėdėtume stotyje – sako Veronika.
Taip jie atsidūrė Liubline. Paskui nuvyko į kaimą netoli Lodzės, kur jiems visiems buvo suteikti atskiri kambariai. „Turėjome savo tualetą, dušą, o čia tokia prabanga!" – su dėkingumu prisimena mergina.
Iki artimiausios parduotuvės buvo 40 minučių pėsčiomis, todėl Veronika ir Julija išvyko į kitus Lenkijos miestus. Nuvyko į Vroclavą, Krokuvą, Ščeciną, Gdanską, Poznanę. Varšuvoje merginoms nusišypsojo sėkmė. Ten jos užklydo į prieglaudą, kur joms buvo pasiūlyta apsistoti, pažadėjus padėti susirasti butą.
Dabar jos Lenkijoje vienos: Julijos artimieji greitai pavargo nuo pabėgėlių gyvenimo ir grįžo į Ukrainą. Kitą dieną į Ukrainą išvyko ir Veronika – pasiilgo tėvų. Bet dabar ten neramu, ji bijo ten pasilikti.
„Myliu Ukrainą, bet, mano nuomone, jie iš jos tyčiojasi. Jos sąskaita visi bando spręsti savo politines problemas. Prieš aštuonerius metus prasidėjo karas, dabar jis yra plataus masto, o po metų galbūt tai baigsis ir prasidės iš naujo? Ukrainoje aš nesu tikra dėl savo ateities“, – aiškina mergina.
Ji turi daug planų: kurti verslą, sukurti šeimą, gimdyti vaikus. Galbūt įgyti išsilavinimą – dabar ji studijuoja nuotoliniu būdu viename iš Kijevo universitetų.
„O Ukrainoje nebegaliu ramiai pabusti, kai bet kurią akimirką nežinai, kur gali atskristi raketa“, – sako Veronika.
Varšuva, jos nuomone, yra idealus variantas priprasti prie gyvenimo Europoje. Lenkijoje ji planuoja gerai išmokti anglų kalbą ir važiuoti toliau – gal į Čekiją ar Austriją. Ji su Julija jau buvo ten, ieškodamos kur įsikurti.
„Norėčiau prisidėti prie Ukrainos atstatymo, ir aš tai darysiu. Tiesiog ten, Europoje, yra daugiau stabilumo, ypač 20-metei merginai", – apibendrina Veronika.
