Ceremonija buvo surengta likus vos kelioms dienoms iki A. Merkel, prie Vokietijos vyriausybės vairo stovėjusios 16 metų, darbo kanclerės poste pabaigos. Paradines uniformas vilkintys kariai žygiavo nešdami liepsnojančius deglus, lydimi pučiamųjų orkestrų, grojusiu tradicinius karinius maršus ir pačios A. Merkel pasirinktus kūrinius.
Per šią ceremoniją A. Merkel sakė, kad jos keturios kadencijos buvo „kupini įvykių ir dažnai daug iššūkių keliantys metai“.
„Jie man kėlė iššūkių kaip politikei ir žmogui, bet tuo pačiu metu jie buvo teikiantys pasitenkinimą“, – pabrėžė kanclerė.
A. Merkel taip pat paminėjo pastangas atremti melagienų srautą, Vokietijai nepaliaujamai kovojant su koronaviruso pandemiją, sakydama, kad būtina atkreipti dėmesį į „pasitikėjimo politika, mokslu ir visuomenės diskursu didelę reikšmę – ir kaip visa tai yra trapu“.
Pabrėžusi, kad demokratijos remiasi „solidarumu ir pasitikėjimu – taip pat pasitikėjimu faktais“, kanclerė pridūrė, kad tais atvejais, kai mokslo faktai neigiami ir veši sąmokslo teorijos, joms reikia duoti energingą atkirtį.
Artimiausiomis dienomis Vokietijos parlamentas turėtų oficialiai išrinkti kancleriu socialdemokratų lyderį Olafą Scholzą, Vokietijoje į valdžią ateinant centro kairiųjų vyriausybei, pakeisiančiai 16 metų dominavusius konservatorius.
„Mano jaunystės akcentas“
A. Merkel reguliariai lankydavosi Bairoito operos festivalyje, skirtame kompozitoriaus Richardo Wagnerio kūrybai, bet kanclerė nustebino kariuomenės orkestro vadovus ir politikos apžvalgininkus, pasirinkusi savo išlydėtuvėms neįprastą melodiją.
Jos pirmtakas Helmutas Kohlis tokiai progai pasirinko Ludwigo van Beethoveno „Odę džiaugsmui“, o atsisveikinant Gerhardu Schroederiu skambėjo Franko Sinatros „My Way“, tačiau A. Merkel pasirinko Rytų Vokietijoje sukurtą Ninos Hagen dainą „Du hast den Farbfilm vergessen“ („Pamiršai spalvotą fotojuostą“).
Ketvirtadienį per spaudos konferenciją paklausta apie šį pasirinkimą A. Merkel sakė, kad N. Hagen daina jai primena jaunystės laikus komunistinėje Rytų Vokietijoje.
„Ši daina buvo mano jaunystės akcentas... Daina taip pat sukurta Rytų Vokietijoje ir tuo pačiu tebėra leidžiama regione, kuris kadaise buvo mano rinkimų apygarda. Taigi, šiandien viskas dera“, – sakė 67 metų lyderė.
A. Merkel gimė Hamburgo uostamiestyje, bet jos tėvas, liuteronų dvasininkas ir mokytojas, su šeima persikėlė į vieną miestelį komunistiniuose Rytuose, nors dešimtys tūkstančių kitų žmonių anuomet traukėsi priešinga kryptimi.
N. Hagen, pradėjusi karjerą Rytų Vokietijoje, vėliau emigravo į Vakarų Vokietiją ir 9-ajame dešimtmetyje buvo viena iškiliausių pankroko scenos žvaigždžių.
Savo dainoje N. Hagen skundžiasi, kad jos vaikinas pamiršo pasiimti spalvotą juostelę savo fotoaparatui per jų bendrą šventę ir kad „niekas nepatikėtų, kaip gražu ten buvo“.
Šios dainos, pirmąkart išleistos 1974 metais, aranžuotė orkestrui buvo specialiai A. Merkel išlydėtuvems sukurta vieno kariuomenės muzikos korpuso klarnetininko.
„Netikėtai sentimentalus“
Kitas A. Merkel pasirinktas kūrinys – himnas „Grosser Gott, wir loben dich“ („Didis Dieve, šloviname Tave“) – daugeliui atrodė įprastas, bet apžvalgininkus nustebino kanclerės asmeninio repertuaro trečia daina – emocinga 7-ojo dešimtmečio baladė „Fuer mich soll's rote Rosen regen“ („Tegul man lyja raudonomis rožėmis“), sukurta Hildegard Knef.
Šis ašarą spaudžiantis kūrinys yra „netikėtai sentimentalus moteriai, kurios valdymo stilius buvo praktiškas, pragmatiškas“, atkreipė dėmesį savaitraštis „Der Spiegel“.
Pasak leidinio, šios dainos žodžiai galbūt yra užuomina apie A. Merkel ateitį: „Tegul man lyja raudonomis rožėmis, noriu patirti naujų stebuklų, noriu žengti iš sena į nauja“.
Kanclerės pasirinkimai atspindi A. Merkel gebėjimą „geriau siųsti žinią ženklais, o ne žodžiais“, rašo Vokietijos dienraštis „Sueddeutsche Zeitung“.
Veteranė lyderė, kadaise pasakojusi, kad gyvendama už Geležinės uždangos svajojo „pamatyti Uolinius kalnus, važinėtis automobiliu ir klausytis Bruce'o Springsteeno (Briuso Springstino)", savo planais dėl ateities kol kas nesidalijo.
Tačiau ji sakė įsivaizduojanti, kad galėtų pasinerti į knygų skaitymą ir galbūt „truputėlį nusnūsti“.
A. Merkel garbei surengta kariuomenės ceremonija „Grosser Zapfenstreich“, kurios šaknys siekia XVI amžių, yra Vokietijos kariuomenės aukščiausias pagarbos ženklas.
