Neseniai jis ukrainiečių žurnalistui D. Gordonui duotame interviu A. Lukašenka pripažino banalią tiesą – jis be valdžios jau nebežino, ką daryti.
„Ne, aš nežinau kito gyvenimo būdo. Tai labai sunku. Tai voverės sukimasis rate. Norėčiau mesti, jeigu mokėčiau kažką kito. Tačiau aš tokiame gyvenime visą laiką. Tai jau mano gyvenimo būdas. Aš galvojau apie tai, todėl iškart ir atsakau į klausimą. Aš to neįsivaizduoju. Na gerai, štai aš ne prezidentas, o ką daryti iš ryto? Aš to paprasčiausiai neįsivaizduoju. Įsivaizduokite, mano viso gyvenimo tema, mano visas sąmoningas gyvenimas nuo 38-erių. Todėl aš ir neįsivaizduoju“, – prisipažino jis.
Politikos pradžia
Ilgus metus politikos paraštėse sovietinės nomenklatūros laikytas ambicingasis A. Lukašenka savo „žvaigždžių valandos“ sulaukė prieš pat Sovietų Sąjungos subyrėjimą – 1990-aisiais jam pavyko patekti į šalies parlamentą.
1993-iaisiais deputatas Aleksandras Lukašenka pagaliau įgijo bent kiek apčiuopiamą valdžią – tapo kovos su korupcija komisijos pirmininku. Praktinės naudos iš šio posto nebuvo, tačiau deputatas įgijo galimybę pritaikyti savo oratoriaus gebėjimus ir viešai „skalbti“ prisidirbusius valdininkus. Žmonėms patiko jo klausytis: kalbėjo Lukašenka įtaigiai ir bet kokiomis temomis.
1994 metais žmonės Baltarusijoje „buvo alkani ir pikti“, todėl jie laukė žmogaus, galinčio apginti, nubausti ir įvesti tvarką, įsitikinęs Baltarusijos politologas Aleksandras Feduta. Būtent tokiu ir atrodė paprastas, tačiau drąsus ir net įžūlus vyrukas iš šalies gelmių – Saša Lukašenka. Tuomet baltarusiai įžvelgė jame žmogų, gebantį supurtyti senąją sistemą ir vesti šalį į priekį. „Jauni, protingi, galvojantys apie valstybės likimą“ žmonės tikėjosi, kad prezidentas taps jų „taranu“.
1994-ųjų liepos 20-ąją pirmasis Baltarusijos prezidentas, laikydamas ranką ant Konstitucijos, davė pirmąją savo priesaiką šaliai. Kalbos metu jis citavo Abraomą Linkolną: „Demokratija – tai tautos valdžia, išrinkta tautos ir tautai“ – ir pareiškė, kad vienintelė diktatūra Baltarusijoje gali būti tik įstatymo diktatūra.
OMONas prieš deputatus
1995-ųjų gegužės 14-ąją Baltarusijoje įvyko A. Lukašenkos pasiūlytų pataisų Konstitucijoje referendumas: baltarusių ir rusų kalbų lygiateisiškumo, naujo herbo ir vėliavos, ekonominės integracijos su Rusija, o taip pat apie prezidento teisę paleist Aukščiausiąją Tarybą jeigu yra pažeidžiama Konstitucija.
Tačiau prieš tai įvyko incidentas, po kurio į jaunąjį prezidentą pradėta žiūrėti kitomis akimis. Aukščiausiosios Tarybos deputatai iš pat pradžių pritarė referendumui, tačiau atmetė net tris iš keturių klausimų – dėl neatitikimų Konstitucijai. Protestuodami prieš referendumą 19 opozicinių partijų parlamentarų paskelbė bado streiką ir pasiliko nakvoti Aukščiausiosios Tarybos pastate.
Dar tą pačią naktį, su pretekstu, kad pastatas gali būti užminuotas, į salę įsiveržė milicininkai ir OMON pareigūnai. Dalis parlamentarų buvo sumušta, dalis tiesiog išvilkta iš salės. Visus juos išvežė į miestą ir tiesiog paleido.
Kitą dieną A. Lukašenka pripažino asmeniškai davęs nurodymą „evakuoti deputatus iš pastato – jų pačių saugumo labui“. Deputatai kreipėsi į prokuratūrą, tačiau byla taip ir nepasiekė teismo.
Referendumas baigėsi taip, kaip ir planavo A. Lukašenka: už visus keturis jo siūlymus balsavo 75 proc. gyventojų.
Referendumas, kuris baigėsi demokratijos uzurpacija
1996-aisiais Baltarusijoje vyko dar vienas referendumas, kurį kritikai vadina tiesiog konstituciniu perversmu. Pataisos, kurias pateikė A. Lukašenka, suteikė jam faktiškai neribotą valdžią. Dabar jis jau galėjo pats, be parlamento pritarimo, skirti ministrus. Galėjo paleisti parlamentą. Prezidento dekretai ir įsakai įgijo didžiausią teisinę galią.
Oficialiais duomenimis, 83,7 proc. balsavusiųjų pritarė šioms pataisoms. Prieš referendumą pasisakė Aukščiausioji Taryba ir Konstitucinis Teismas. Likus porai savaičių iki referendumo buvo tiesiog fiziškai iš kabineto išvestas Centrinės rinkimų komisijos pirmininkas Viktoras Gončaras, o vietoje jo atvesdinta žodžio neturinti Lidija Jermošina (vadovaujanti įstaigai iki šiol).
„Man tai buvo šokas. 1996-aisiais mane paskiria laikinai einančia pareigas, nes nušalino ankstesnį komisijos pirmininką Viktorą Gončarą. Buvau įsitikinusi, kad atvyksiu iš Bobruisko porai savaičių. Kiek pamenu, paskyrė lapkričio 14-ąją, o laprikčio 24-ąją vyko referendumas. Maniau, kad nesu verta tokių aukštų pareigų, maniau, kad laikinas paskyrimas, net bijojau žodį tarti prieš kameras. O dabar jos net nepastebiu. Sunku buvo įsakyti. Buvau toks kuklus ir delikatus žmogus, kad net kelerius metus negalėjau atleisti vairuotojo, kuris su manimi nemandagiai elgėsi ir netiko savo darbu“, – kp.ru 2019-ųjų interviu cituojama L. Jermošina.
Žmonės, kurie padėjo iškilti Lukašenkai, staiga dingo
Viktoras Gončaras yra vadinamas vienu iš ryškiausių savo laikmečio Baltarusijos politikų. Jis apibūdinamas kaip „inteligentiškas“ ir „charizmatiškas“. Teisės mokslų daktaras, parlamentaras, vicepremjeras, Centrinės rinkimų komisijos pirmininkas – jis A. Lukašenkos komandoje buvo nuo pat šio prezidentinės kampanijos pradžios. Būtent V. Čončaras prisidėjo prie to, kad būtų nuo 40 iki 35 sumažintas leidžiamas kandidatuoti į Baltarusijos prezidentus amžius. Tuomet A. Lukašenkai buvo 39 metai.
Tačiau 1996-aisiais V. Gončaras pasisakė prieš Konstitucijos pataisas ir, būdamas komisijos pirmininku, atsisakė pripažinti referendumo rezultatus. Jį nušalino nuo pareigų, išvedė iš pastato ir daugiau į jį nebeįleido.
V. Gončaras, kartu su 70 kitų parlamentarų iškėlė tuomečiam prezidentui apkaltą. Tačiau įgyvendinti jos iki galo nepavyko: dalis deputatų atšaukė savo parašus. Tuomet parlamentarai sudarė tyrimų komisiją, turėjusią tirti, kokie Konstitucijos pažeidimai buvo padaryti referendumo metu. Komisijos pirmininku ir tapo V. Čončaras.
1999-ųjų rugsėjo 16-ąją V. Gončaras ir jo draugas verslininkas Anatolijus Krasovskis dingo. Kas jiems nutiko – nėra žinoma iki šiol. Jų numanomo pagrobimo vietoje buvo aptikta kraujo, padangų stabdymo ir dužusio stiklo žymės.
Keliais mėnesiais anksčiau Minske dingo dar vienas buvęs A. Lukašenkos sąjungininkas – generolas Jurijus Zacharčenka. Kaip ir V. Gončaras, jis būsimo prezidento komandoje buvo rinkimų metu, o vėliau tapo vidaus reikalų ministru. J. Zacharčenka teigė, kad „liko vienu iš nedaugelio Lukašenkos aplinkos žmonių, kurie sako jam tiesą“. 1995-aisiais jis buvo atstatydintas, iš jo atimtas karinis laipsnis, politikas atleistas iš VRM struktūros.
Po atstatydinimo iš pasitraukė į opoziciją ir užsiėmė aktyvia veikla: buvo vienas iš Baltarusijos kariškių sąjungos įkūrėjų ir Demokratinių jėgų kongreso organizatorius.
„A. Lukašenka norės turėti absoliučią valdžią ir dėl to naudosis visais metodais, kokie tik jam bus prieinami“, – tuomet kalbėjo J. Zacharčenka. Jis taip pat papasakojo vieną iš dialogų su tuometiniu Baltarusijos prezidentu, dar kai dirbo su juo kartu: „Tu turėsi vykdyti bet kurį mano įsakymą“. Aš jam ir sakau: „Aleksandrai Grigorjevičiau, aš žmonių nešaudysiu, Konstitucijos nepažeidinėsiu“. – „Jeigu tu nevykdysi bet kurio mano įsakymo, tau uždės antrankius“.
J. Zacharčenka dingo 1999-ųjų gegužės 7-ąją eidamas namų link. Paskutinį sykį byla dėl dingusių opozicijos atstovų buvo sustabdyta 2018-ųjų pabaigoje, nes „asmenų, kuriuos būtų galima persekioti pagal įstatymą, nebuvo nustatyta“. J. Zacharčenkos šeima 2000-aisiais gavo politinį prieglobstį Vokietijoje.
2004-aisiais A. Lukašenka „paprašė baltarusių leidimo“ kandidatuoti į prezidentus jam neribotą skaičių kartų. Tam reikėjo pakeitimų Konstitucijoje, ką netrukus ir pavyko įgyvendinti. „Aš nekuriu visokiausių schemų ir kombinacijų, veikiu sąžiningai ir, kaip visada, atvirai“, – kreipdamasis į tautą aiškino trečiosios kadencijos užsimanęs A. Lukašenka.
Paskutinis Europos diktatorius
Trečiųjų rinkimų 2006-aisiais metu A. Lukašenka įsiminė nebent tuo, kad žiauriai išvaikė opozicijos šalininkus. Tuomet dėl rinkimų rezultatų falsifikavimo į gatves išėjo 30 tūkst. žmonių, dalis jų pasistatė palapines, rašoma „Current Time“. Ketvirtąją naktį juos žiauriai sumušė atvykęs OMON: ekskavatoriai sulygino su žeme palapines. Buvo suimta daugiau nei 500 žmonių, nukentėjo dešimtys akcijos dalyvių.
Tuomet A. Lukašenka dvi savaites nesirodė viešumoje, teko netgi atidėti inauguracijos šventę iš kovo 31 į balandžio 8 dieną.
Šie įvykiai gerokai sugadino baltarusių prezidento įvaizdį: rinkimų nepripažino ESBO, Europos Sąjunga ir JAV įvedė Baltarusijai ekonomines sankcijas.
2015-aisiais A. Lukašenkai pavyko pasinaudoti situacija kaimyninėje šalyje ir taip pagerinti savo įvaizdį. „Aš jau mažesnė blogybė“, – aiškino jis karinių veiksmų Donbase įkarštyje. Pavertęs Minską derybų tarp Ukrainos ir Rusijos aikšte, A. Lukašenka privertė pasaulį bent trumpam pamiršti, kad jis yra „paskutinis Europos diktatorius“.
„Aš daugiau ne paskutinis Europos diktatorius. Yra kiek blogesnių diktatorių, negu aš, ar ne taip? Aš jau mažesnis blogis“, – aiškino 2015-ųjų pabaigoje penktą sykį prezidentu perrinktas A. Lukašenka.
„Batka“ visada pasižymėjo itin tiesmuku bendravimu, todėl per visą jo karjeros istoriją prisikaupė nemažai sparnuotų frazių:
„Kiekvienas baltarusis ant stalo turės stikliuką ir užkandos!“ (1994 metai)
„Cukrų supirkinėjom, prisigyvenom iki to, kad actą pradėjome supirkinėti. Viską pavertėm sandėliais… Dabar gerkit actą ir užkąskit cukrumi! (2011 metai)
„Kam tu nakčiai bulves su mėsa ryji? Kaip tu miegosi? Nevalgyk su mėsa – valgyt su silke!“ (2014 metai)
„Reikia, kad agronominiame miestelyje būtų karštas vanduo, kad kiekviena melžėja ir kiaulių šėrėja pas vyrą į lovą gultų nuprausta“ (2011 metai)
„Jeigu pas jus nėra pinigų restoranui, pabendraukite su mergina studentų bendrabutyje. Nupirkite kefyro su bandele“ (2004 metai)
„Prieidavome iki absurdo: ką daryti, jeigu ištekėjusi moteris kažką iš šalies myli. Mes niekam nesirengiame ištikimybės diržų kabinti ant atitinkamų kūno vietų. Jūs save prižiūrėkite taip, kaip jums atrodo geriausia“ (2005 metai)
„Du berniukai? Tai gerai. O kur mergaitė? Jeigu tapsite nėščia, neduok dieve, ir nuspręsite gimdyti, važiuokite į Baltarusiją, mes jums viską apiforminsime. Ir tai (tėvą būsimam vaikui) galime suorganizuoti, jeigu norite. Nuo baltarusio, nuo žydo, nuo lenko, pas mus geri ir ukrainiečiai su rusais. Išsirinksite“ (2013 metai)
„Turėjau susitikimą moteriškame kolektyve, gamyboje. Aš joms sakau: pirmas vaikas – jūsų, antras irgi jūsų. Trečias vaikas – jau mano ir šiek tiek jūsų. Šimtu procentu penktas ir visi kiti – mano… Tyli. Na, štai, gimdykite. Aš už jus to padaryti negaliu.“ (2011 metai)
„Man parodė ekipuotę, į ką atsakiau, kad to nesirengsiu. Žalias kelnes atvežė. Kaip šalies prezidentas vaikščios žaliom kelnėm? Gerai, kad nežydros, garbės žodis“ (2014 metai)
„Jeigu jūs norite pasakyti, kad jūsų prezidentas turi pėsčiomis vaikščioti ar dviračiu važinėti – taip pat normalu. Aš nesurūdijęs – galiu sėsti ant dviračio ir važiuoti. Tiesiog už jus būtų gėda“ (2013 metai)
