Rugsėjo 9-ąją A. Lukašenka su V. Putinu susitiks jau penktąjį kartą šiais metais. Jie turi susitarti dėl 28 sąjungos programų – taip dabar vadinami abiejų šalių integracijos planai. Dar visai neseniai šie dokumentai buvo labai aptakūs ir netenkino nė vienos iš pusių, pažymima BBC.
Ekspertų teigimu, padažnėję A. Lukašenkos susitikimai su V. Putinu Rusijos teritorijoje – tarptautinės izoliacijos pasekmė. Ekonominės JAV ir Europos Sąjungos sankcijos verčia Baltarusiją savo eksportą nukreipti į Rusiją. Tačiau net ir tokiomis sunkiomis Minskui sąlygomis derybos dėl integracijos lieka sudėtingomis. Nepaisant to, kad kalbos apie bendros ekonominės zonos kūrimą prasidėjo dar 1999-aisiais, būdų susitarti iki šiol taip ir nebuvo rasta.
Nesutarimai dėl išteklių pasiskirstymo
Rusijos ir Baltarusijos oficialiai deklaruojamas tikslas yra sukurti bendrą ekonominę zoną, „išlaikant visišką suverenitetą“.
„Pas mus tas principas, kuriuo mes vadovaujamės, – tai dvi suverenios valstybės ir viena ekonomika“, – 2018-aisiais aiškino dabar jau buvęs Rusijos ekonomikos ministras Maksimas Oreškinas.
Tačiau ekonominiai nesutarimai vis dar ryškūs. Vienas svarbiausių jų – Baltarusija tikisi ir toliau gauti naftą lengvatinėmis sąlygomis ir iš to užsidirbti, o Rusija vis labiau linksta pildyti savo šalies biudžetą.
2018-aisiais Rusija pradėjo keisti naftos sektoriaus mokesčių sistemą – ją ekspertai vadina mokestiniu manevru. Nuo 2019-ųjų Rusijoje pamažu mažinami naftos eksporto muitai, kurie 2024-aisiais ir išvis išnyks. Tuo pat metu yra didinamas mokestis naudingųjų iškasenų gavybai.
Baltarusijai tai nėra naudinga, nes pagal galiojusį susitarimą ji naftą iš Rusijos gaudavo lengvatinėmis sąlygomis – be muitų. Tokiu būdu nuo 2024-ųjų grėstų naftą gauti faktiškai pasaulinėmis rinkos kainomis, dėl ko nuolat skundžiasi A. Lukašenka. Baltarusija dėl to jau patyrė „nuostolių“ – vien per 2019-2020 metus šalies biudžetas neteko teorinių 800 mln. dolerių.
2020-ųjų vasarį buvo surastas kompromisas – Maskva pasiūlė Minskui kompensuoti dalį netektų pajamų sumažinus premijų, kurias Baltarusija mokėjo Rusijos naftos bendrovėms sumą.
Baltarusijos ekonomistas Jevgenijus Buryj mano, kad kalbėti apie dviejų valstybių ekonominio sujungimo derybų metu aptariamų žemėlapių suderinamumą nėra prasmės, nes kiek apie juos bekalbėtų abiejų šalių valdžios, aiškumo tai nepriduoda. Anot jo, sukurti vieningą mokesčių sistemą yra itin maža tikimybė: „Mūsų mokesčių sistemos yra absoliučiai skirtingos. Aš neįsivaizduoju, kaip jas galima apjungti. Man atrodo, kad tai yra visiškas populizmas. Rusijos mokesčių sistema yra nukreipta į naudingąsias iškasenas“, – aiškino jis BBC.Tos pačios nuomonės yra ir Baltarusijos akademinių tyrimų centro BEROC direktorė Katerina Bornukova, pažymėjusi, kad vieningo mokesčių kodekso variantas yra nerealus. „Tai galėtų būti įmanoma, jeigu tik Rusija pradėtų su mumis dalintis naudingų iškasenų eksporto pajamomis, tačiau, sprendžiant iš gaunamų signalų ir požymių, niekas nieko panašaus nesirengia daryti“, – aiškino ji.
Ekonomistai pažymi, kad galimas susitarimas tarp Rusijos ir Baltarusijos dėl bendros muitinės veiklos. Tačiau šiuo atveju tai būtų naudingiau Rusijai, nes pastaruoju metu Baltarusija gerokai papildo savo biudžetą vykdydama Europos Sąjungos šalių prekių eksportą į kaimyninę šalį. Rusijai įvedus ekonomines sankcijas Europos valstybėms būtent Baltarusija tapo ta šalimi, per kurią į sankcijų sąrašus patekusios prekės patenka į Rusiją.
Rusijai įgavus prieigą prie baltarusių muitinės duomenų bazių tokį verslo modelį tektų koreguoti.
Maskva – paskutinė Lukašenkos viltis
Po griežtų Europos ir JAV sankcijų – Maskva yra paskutinė Aliaksandro Lukašenkos viltis, tvirtina ekspertai.
Nauja realybė, anot BBC kalbintų specialistų, atėjo po 2020-ųjų rudens įvykių Baltarusijoje. „Tie įvykiai mums parodė, kad reikia glaudžiau laikytis su mūsų vyresniuoju broliu“, – po tuometinio susitikimo su V. Putinu kalbėjo A. Lukašenka. Rusijos lyderio žodžius jis užsirašinėjo į bloknotą.
Tuomet Rusija išskyrė 1,5 mlrd. dolerių kreditą – tačiau A. Lukašenkai nepavyko pasiekti kompromisų nenaudingų Baltarusijai mokesčių klausimu. Nesumažėjo ir dujų kainos, nepaisant visų Minsko pastangų.
Nuo tol abu prezidentai buvo susitikę dar keturis kartus – kiekvieną sykį Rusijos teritorijoje, ir tai savaime parodo jų santykių lygį, tvirtina politologas Ryhoras Astapenia.
„Tuomet Lukašenka atrodė labai silpnai, – aiškino ekspertas, pridūręs, kad tuomet A. Lukašenka jau buvo praradęs savo legitimumą ne tik šalies viduje, bet ir tarptautinėje politinėje arenoje ir taip uždaręs galimybes vystyti santykius su Vakarais.
„Rusijos valdžia investavo daug pinigų į Lukašenkos režimą – jie manytų, kad į Baltarusijos ekonomiką, bet iš tiesų tai į Lukašenkos režimą – ir norėtų gauti kokių nors garantijų. Sąjunginės programos ir yra tos garantijos, kad Baltarusija liks Rusijos įtakos sferoje. Manau, kad Lukašenka iki galo nesuvokia, kaip išsikapstyti iš šios situacijos“, – BBC pasakojo R. Astapenia.
Baltarusijos politologas Artiomas Šraibmanas mano, kad sankcijos Lukašenką verčia nukreipti eksportą į Rusiją, tačiau nepanaikina senų šių dviejų šalių nesutarimų.
„Lukašenka nesirengia tapti Rusijos Šiaurės-Vakarų krašto gubernatoriumi, ir įtakos nuo sankcijų, kuri verstų jį atiduoti šalį Putinui aš nematau. Tačiau jos, be abejo, silpnina Lukašenkos derybines pozicijas“, – aiškino ekspertas.
Jeigu Lukašenka nenorės kažko vykdyti, tai jis ir nevykdys – ir viskas. Taip buvo su sutartimi dėl sąjungos valstybės, pasirašytos 1999 metais, ir nieko esminio iš ten nebuvo įgyvendinta, primena A. Šraibmanas.
Ekspertas pažymėjo, kad A. Lukašenka sieks finansinio ir politinio palaikymo, tačiau bandys išvengti dviejų šalių integracijos valstybiniu ir kariniu lygiu. „Lukašenka bandys Baltarusijos suverenitetą pardavinėti dalimis, brangiai, tačiau iš esmės tai didelio pasirinkimo, pardavinėti ar nepardavinėti, jis jau neturi. Nes santykius su Vakarais jis sugadino labai stipriai“, – aiškino A. Šraibmanas.
Politologas taip pat paaiškino, kad net ir pasirašius tam tikrus įsipareigojimus, nebūtinai reiškia, kad A. Lukašenka juos vykdys. „Jis gali metų metais užkalbinėti dantį“, – tvirtina A. Šraibmanas.
Politologo Arsenijaus Sivickio teigimu, Maskva stengsis palaipsniui mažinti dotacijas Minskui ir laikysis politinės distancijos. Tai siejama su tuo, kad Rusija nenori patirti nuostolių dėl Baltarusijos valdžios veiksmų, kurie potencialiai gali nulemti papildomas Vakarų sankcijas, rašoma „Zerkalo“.
Tuo pat metu Kremlius imsis spaudimo A. Lukašenkai dėl Sočio susitarimų realizavimo, mano ekspertas. Juose buvo numatyta konstitucinė reforma ir pirmalaikių prezidento bei parlamento rinkimų be Vakaruose „toksišku“ tapusio A. Lukašenkos surengimo.
Vyksta derinti piniginio klausimo?
Rusijos televizija RBK praneša, kad Minskas aktyviai derina galimybes sulaukti kredito iš Eurazijos stabilizacijos ir vystymo fondo (EFSR). Deramasi dėl 3 mlrd. dolerių sumos.
Vakarų sankcijų ir pandemijos nusilpnintos ekonomikos prispaustam Minskui būtinos didelės investicijos, siekiant išlaikyti savo biudžetinius įsipareigojimus.
Tai, kad derybos vyksta, RBK patvirtino ir Rusijos finansų ministras Antonas Siluanovas, atstovaujantis Rusiją EFSR. Tačiau jis negalėjo įvardinti nei konkrečių sumų, nei datos, kada toks kreditas galėtų būti skirtas.
Jis pažymėjo, kad „dabar pagrindinė užduotis yra nukreipta į tai, kad būtų stimuliuojami integracijos procesai, taip vadinamų strateginių ekonomikų integracijos planų pasirašymas“.
Rusija kol kas dar nėra tam numačiusi ir lėšų. Oficialiai EFSR Baltarusijai yra numatytas 1,98 mlrd. dolerių limitas, kuris jau yra faktiškai išnaudotas.
Primenama, kad Rusija anksčiau jau skyrė Baltarusijai 1 mlrd. dolerių vertės kreditus: po 500 mln. 2020 ir 2021 m. Dar 500 mln. dolerių Minskas gavo 2020-aisiais iš EFSR. Naujo kredito skyrimas reikštų, kad Rusijai ir vėl reikės didinti savo indėlį į lėšas perskirstantį fondą.
Vien EFSR Baltarusija šiuo metu yra skolinga apie 2,2 mlrd. dolerių, skelbia RBK. Pažymima, kad Minskui taikomos JAV ar ES sankcijos neužkerta kelio gauti kreditą iš šių fondų ar Rusijos institucijų.
