Trys rusų žurnalistai – Orchanas Džemalis, Aleksandras Rastorgujevas ir Kirilas Radčenka – CAR kūrė dokumentinį filmą apie privačią karinę bendrovę „Vagner“. Žiniasklaidos duomenimis, ši bendrovė yra siejama su Jevgenijumi Prigožinu – verslininku iš Sankt Peterburgo, palaikančio ryšius su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. J. Prigožinas taip pat pateko į 12 rusų, kuriems pateikti kaltinimai dėl trolių fabriko veiklos, sąrašus. „Trolių fabrikas“ būtent J. Prigožinui ir priklauso, o „Vagner“ samdiniai „dirbo“ Ukrainoje bei Sirijoje, tikėtina, kad jie taip pat veikia CAR ir kaimyniniame Sudane.
Už investicijų Afrikoje slypi „Kremliaus žmogus“
Šių metų kovą Rusijos užsienio reikalų ministerija paskelbė, kad Rusija bendradarbiauja su CAR prezidento Faustino-Archange’o Touadera valdžia gamtos resursų klausimais. Maža to, kaip pažymėjo pačios ministerijos atstovai, Rusija į CAR siuntė ginklus, o taip pat penkis kariuomenės ir 170 civilių instruktorių, kurie užsiims šios šalies karinių pajėgų parengimu. Šiuo metu CAR, kurioje tarpusavyje kariauja krikščionių ir musulmonų grupuotės, yra taikomas JT embargas, tačiau Rusijai pavyko susitarti dėl išimčių: ji persiuntė JT palaikomam režimui 5,2 tūkst. „Kalašnikov“ automatų, kitų lengvųjų ginklų, granatsvaidžių ir panašios karinės technikos.
Koncesija naudingoms iškasenoms ir „civiliai instruktoriai“, tikėtina, siejasi tarpusavyje daug labiau, negu apie tai skelbia Rusijos užsienio reikalų ministerija. Birželį prancūzų „Africa Intelligence“ paskelbė, kad CAR valdžia, kartu su „Lobaye Invest“ bendrove, pradėjo deimantų išgavimą vietovėje, netoli sostinės Bangi. Ši bendrovė, šaltinių duomenimis, yra Sankt Peterburge įsikūrusios „M Invest“ padalinys, rusų bendrovės, kurią įkūrė tas pats J. Prigožinas. „Africa Intelligence“ taip pat paskelbė, kad „Vagner“ smogikai šarvuočiais atvežė įrangą, reikalingą deimantų kasybai. Tuo metu politiniai rusų patarėjai padeda vietos valdžiai vykdyti derybas su įvairiomis grupuotėmis, kurios anksčiau dalyvavo musulmonų partizanų „Seleka“ judėjimo veikloje.
Leidinyje pažymima, kad būtent tokį verslo modelį „Vagner“ naudojo ir Sirijoje, kur atstovavo Basharo al Assado režimą, o mainais gaudavo dalį lėšų, gautų iš saugomų naftos telkinių. Šių metų vasario mėnesį rusų smogikai, neaiškiomis aplinkybėmis, užpuolė amerikiečių karinę bazė, bandydami užimti vieną iš naftos perdirbimo gamyklų ir patyrė milžiniškų nuostolių.
Žurnalistai žuvo bandydami išsiaiškinti Rusijos kontroliuojamų aukso telkinių veiklą
Panašiai kaip ir Sirijos nafta, CAR iškasenos – tai toks produktas, į kurį tradicinis verslas pretenduoti negali. 1960-aisiais CAR eksportavo pusę milijono karatų deimantų per metus – šiandien tokie kiekiai paverstų ją viena pirmaujančių pagal šį rodiklį šalių pasaulyje. Skirtingai nuo kaimyninė Demokratinės Kongo Respublikos, kuri specializuojasi pramoniniame deimantų išgavime, CAR išgauna juvelyrinės kokybės brangakmenius. Tačiau milžiniškas šalies ekonominis potencialas žlugo dėl užsitęsusio pilietinio karo ir valdžios godumo. Didžioji deimantų dalis iki šiol išgaunama nelegaliai ir paslapčia išvežama iš šalies. Maža to, CAR yra taikomas ir dalinis brangakmenių eksporto draudimas.
Kitas svarbiausias šalies gamtos išteklių resursas yra auksas – ir trys rusų žurnalistai žuvo būtent tuo metu, kuomet pabandė nuvažiuoti iki aukso telkinio, akivaizdu, kad galėtų patikrinti, ar ten yra rusų. Jų žūties aplinkybės iki šiol lieka neaiškiomis: automobilio vairuotojas, kuriam pavyko išsigelbėti, keičia savo parodymus. Tačiau, nors patys žurnalistai jau nebepapasakos, kas ten nutiko, jie buvo pakankamai žinomi Rusijoje, kad šis incidentas pritrauktų dėmesį į „Vagner“ smogikų veiklą. Džemalis buvo vienas iš geriausių karo žurnalistų Rusijoje, ir jis buvo puikiai žinomas dėl jo drąsių reportažų iš Gruzijos 2008-aisiais ir Libijos konflikto 2011-aisiais, kuomet jis buvo sunkiai sužeistas į koją. A. Rastorgujevas buvo žinomas savo eksperimentiniais dokumentiniais filmais, kurių metu jis savo herojams pats duodavo kamerą, kad šie užfiksuotų savo kasdienį gyvenimą. Jis tapo vienu iš dviejų dokumentinio filmo „Srok“ kūrėjų, kuriame pasakojama apie politinius protestus Rusijoje 2011-2012 metais.
Oficialusis Kremlius jau suskubo „atsižegnoti“ nuo žurnalistų mirties. URM atstovė Marija Zacharova pareiškė, kad rusų „civilių instruktorių“ buvimas CAR niekam nebuvo paslaptis. Tačiau tai, tikėtina, nėra visiška teisybė. Vietos žiniasklaidoje nuolat pasirodo pranešimai apie tai, kad CAR atsidūrė gerokai daugiau rusų, ne 170, apie kuriuos skelbia rusų URM. Maža to, Rusija nepripažino ryšių tarp „instruktorių“ ir leidimų išgauti gamtinius resursus.
Šios koncesijos suteikia Rusijai galimybę pretenduoti į resursus, į kuriuos daugelį metų taikėsi Kinija, CAR veikloje pastebima jau nuo 2007-ųjų, kuomet viena iš kinų bendrovių ten pradėjo išgauti naftą. Kol kas Kinijai verslas ten sekėsi sunkiau, negu Rusijai, nepaisant to, kad ji nurašė didžiules CAR skolas ir finansavo vietos valdžios atstovų apmokymus. 2017-aisiais naftos išgavimo projektas prigeso, o neseniai Kinijai nepavyko susitarti dėl išlygų – panašių, dėl kurių sutarė Rusija, kad galėtų į CAR išsiųsti ginkluotės. Prancūzija – kurios kolonija anksčiau buvo CAR – labai įtartinai žiūri į ne Vakarų šalis, kurios ten bando įsitvirtinti.
Putino Rusija veržiasi susigrąžinti sau tą įtaką, kurią turėjo Sovietų Sąjunga, ir jos veikla Afrikoje neapsiriboja CAR. Reiktų atkreipti dėmesį į pranešimus apie leidimus veiklai, kuriuos Rusija gauna ir kitose šalyse, tokiose kaip Sudane, Čade, Ruandoje ar Gibone. „Vagner“ samdinių veikla puikiai tinka šiam regionui, kur jėgos demonstravimas gali tapti būtina sąlyga sėkmingai vystyti verslą ir kur bandymas sužinoti, kaip toks verslas iš tiesų veikia, gali baigtis mirtimi.
