Įdomu tai, kad Vakarų tikslai Ukrainoje buvo kur kas mažiau aiškūs. Beveik visos diskusijos dėl to, ką daryti, buvo nukreiptos į priemones: dėl šaliai teikiamos karinės pagalbos kiekio ir kokybės, dėl minties įkurti neskraidymo zoną virš Ukrainos oro erdvės, dėl ekonominių sankcijų Rusijai masto. Mažai kalbėta apie tai, ką abi pusės turėtų pripažinti, kad nutrauktų karą. Taip pat neatsakyta, ar konflikto pabaigą reikėtų įforminti Rusijos ir Ukrainos pasirašytoje sutartyje, ar tiesiog pripažinti kaip faktą.
Atsakyti į klausimą, kaip turėtų baigtis šis karas, yra gyvybiškai svarbu, nes kova su Rusija įžengia į kritinę akimirką, kai auga didelis mūšis. Karai gali baigtis, kai atsiranda didelis atotrūkis tarp kareivių, kad viena pusė galėtų primesti sąlygas kitai pusei, arba kai abi pusės supranta, kad nenusimato akivaizdi pergalė, ir nusprendžia, kad geriau susitarti dėl mažesnių siekių, nei padengti karo tęsimo išlaidas.
Bet kuriuo atveju karo pabaiga gali būti kodifikuota teisiniuose dokumentuose, kuriuose sprendžiami teritorijos ir politinių bei ekonominių susitarimų klausimai, arba konfliktas gali tiesiog baigtis ir pasiekti de facto be formalios taikos. Pirmojo varianto pavyzdys buvo Antrasis pasaulinis karas, o Korėjos ir Persijos įlankos karai – antrojo.
Iš esmės sėkmę Vakarų požiūriu galima apibūdinti kaip anksčiau, o ne vėliau ateinančią karo pabaigą su sąlygomis, kurias Ukrainos demokratinė vyriausybė yra pasirengusi priimti. Bet kokios tos sąlygos? Ar Ukraina sieks susigrąžinti visą per pastaruosius du mėnesius prarastą teritoriją? Ar reikės, kad Rusijos pajėgos visiškai pasitrauktų iš Donbaso ir Krymo? Ar ji reikalaus teisės įstoti į ES ir NATO? Ar ji reikalaus, kad visa tai būtų išdėstyta oficialiame Rusijos pasirašytame dokumente?
JAV, ES ir NATO dabar turi aptarti tokius klausimus tarpusavyje ir su Ukraina. Vakarų tikslams neišvengiamai įtakos turės tai, kas vyksta vietoje, tačiau tai, kas vyksta vietoje, neturėtų visiškai nulemti šių tikslų; vietoj to politikai turėtų daryti įtaką tam, kas vyksta vietoje. Žinoma, ukrainiečiai turi visas teises apibrėžti savo karo tikslus. Tačiau tokią teisę turi ir JAV bei Europa. Nors Vakarų interesai sutampa su Ukrainos interesais, jie platesni, įskaitant branduolinį stabilumą su Rusija ir gebėjimą daryti įtaką Irano ir Šiaurės Korėjos branduolinių programų trajektorijai.
Taip pat labai svarbu atsižvelgti į tai, kad Rusija turi savo balsą. Nors V. Putinas inicijavo šį karą, jam užbaigti prireiks ne tik jo. Jis ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis turės apsvarstyti, ko jiems reikia, kad karo veiksmai sustotų. Jie taip pat turės nuspręsti, ar yra pasirengę ne tik įsakinėti nutraukti muštynes, bet ir sudaryti taikos susitarimą bei jo laikytis. Kitas sudėtingumas yra tas, kad kai kuriuos bet kokios taikos aspektus, pavyzdžiui, sankcijų Rusijai panaikinimą, nulemtų ne tik Ukraina, bet ir kitų sutikimas.
Norint, kad sprendimai nebūtų vykdomi nerūpestingai ir greitai, būtinos prasmingos konsultacijos. Ir jos yra privalomos, kad nuomonės tarp Ukrainos ir JAV bei Europos ir net NATO vidinės santvarkos neišsiskirtų.
Trys ateitys
Neįmanoma žinoti, ar Rusijos kariuomenė sugebės įgyvendinti savo siekius ir įtvirtins didesnę kontrolę Donbaso regione bei įkurs sausumos tiltą į Krymą; ir, jei sugebės, ar V. Putinas vėl pergalvos savo karo tikslus, šiuo atveju juos didins. Beveik neabejotina, kad jokia teisėta Ukrainos vyriausybė formaliai nepriims Rusijai palankaus rezultato.
Dėl žiaurumų, kuriuos Rusijos pajėgos įvykdė per karą, Kyjivui buvo daug sunkiau leisti Maskvai palikti derybų stalą su bet kuo, kas atrodytų kaip atlygis už žiaurumą. V. Zelenskis taip pat gali manyti (dėl rimtos priežasties), kad leidus Rusijai išlaikyti Ukrainos teritorijos kontrolę, Ukrainai būtų sunku ar net neįmanoma išlikti suvereniai bet kokia prasme. Todėl Vakarai turėtų ir toliau teikti paramą Ukrainai, neleisti V. Putino agresijai būti sėkmingai Ukrainoje ir sukurti pavojingą precedentą, kuris taptų iššūkiu tvarkai visur.
Taigi net jei V. Putinas būtų pasirengęs nutraukti dideles karines operacijas mainais už didelę Ukrainos dalį, karas tikriausiai tęstųsi tam tikru būdu, kaip ir neva įšaldytame konflikte Donbase nuo 2014 metų.
Viena iš Rusijai palankaus scenarijaus alternatyvų būtų patas, arba aklavietė. Padėtis būtų daugiau ar mažiau tokia, kokia buvo prieš invaziją, kai Rusija okupavo Krymą ir de facto kontroliavo dalį Donbaso. Tokia ateitis atsirastų, jei Ukraina susigrąžintų dalį to, ką Rusija įgijo per pastaruosius du mėnesius, bet jei nei Ukraina, nei Rusija nesugebėtų pasiekti ryžtingos karinės pažangos.
Toks rezultatas galėtų būti priimtinas Ukrainai, kuriai nutraukti karą, sukėlusį tiek daug mirties ir sunaikinimo, yra itin svarbu. Tai būtų taika, ateinanti su kaina, bet galbūt kaina, kurią verta sumokėti. V. Putinas irgi gali pritarti tokiam rezultatui, manydamas, kad tęsti kovą nėra ko. Jei pagal šį scenarijų Ukraina sutiktų nestoti į NATO, jis taip pat galėtų paskaičiuoti, kad gali įtikinti daugelį rusų, jog šalis laimėjo karą, net jei ir negavo didelės teritorijos. Jei toks sutarimas atsirastų, jį būtų verta paremti.
Tačiau galvoti, kad karinė aklavietė atvertų kelią diplomatiniam susitarimui, atrodo pernelyg optimistiška. V. Putinui būtų sunku įtikinti, kad toks neaiškus rezultatas pateisina jo sukelto karo karines, diplomatines ir ekonomines išlaidas. Maža to, atsižvelgiant į jo ankstesnę retoriką, vargu, ar jis atsisakys visų pretenzijų Ukrainai, sutikdamas su jos nuolatiniu atsiskyrimu nuo Rusijos ir leisdamas jai pačiai pasirinkti liberalų, į Vakarus orientuotą kelią, įskaitant narystę ES.
Beveik aiškus įsitikinimas, kad dėl tokio rezultato nebus taikomos didelės sankcijos, nutraukti karo nusikaltimų tyrimai ar nebus pareikalauta kompensacijų, taip pat prieštarauja V. Putino sutikimui su šiuo scenarijumi. Patas beveik neabejotinai taptų neužbaigtu konfliktu. Ir vėlgi, daugelis Ukrainoje atmestų bet kokį susitarimą, pagal kurį Rusija kontroliuotų bent dalį Ukrainos teritorijos.
Be to, ateitį nulems Ukrainos karinė sėkmė. Rusija būtų priversta priimti ne tik iki 2022 metų buvusį status quo, bet ir iki 2014 metų buvusį status quo. Teoriškai tai būtų idealus rezultatas Ukrainai, kuri atgautų visą suverenitetą, kurį prarado per pastaruosius aštuonerius metus, ir tarptautinei tvarkai, nes tai sustiprintų normą, kad teritorija neturi būti įgyjama jėga. Tačiau praktiškai viskas būtų sudėtingiau. Net jei Ukrainai pavyktų išstumti Rusijos karius, šalis vis tiek būtų pažeidžiama iš Rusijos sklindančių raketų ir artilerijos atakų, nekalbant apie kibernetines atakas ir politinį kišimąsi.
Dar svarbiau, kad beveik neįmanoma įsivaizduoti, jog V. Putinas sutiktų su tokiu rezultatu, nes tai neabejotinai keltų grėsmę jo politiniam išlikimui ir galbūt net fiziniam išgyvenimui. Iš nevilties jis gali bandyti praplėsti karą kibernetinėmis atakomis ar išpuoliais prieš vieną ar kelias NATO šalis. Jis netgi gali griebtis cheminio ar branduolinio ginklo. Toli gražu nėra aišku, ar Rusija turi mechanizmus, kurie neleistų V. Putinui liepti taip eskaluoti, jeigu jis nuspręstų, kad neturi ką prarasti.
Rusijos eskalavimo potencialas kelia klausimą, ar šiuo metu būtų išmintinga Ukrainai bandyti susigrąžinti visą Donbasą ir Krymą. Akivaizdu, kad šiuos tikslus geriau palikti pokonfliktiniam ar net poputiniškam laikotarpiui, kai Vakarai galėtų taikyti sankcijų lengvatas Rusijai pasirašant oficialų taikos susitarimą. Toks paktas galėtų leisti Ukrainai naudotis oficialiais ryšiais su ES ir saugumo garantijomis, net jei ji ir liktų oficialiai neutrali ir nepriklausytų NATO. Rusija savo ruožtu gali sutikti išvesti savo pajėgas iš viso Donbaso mainais į tarptautinę apsaugą jame gyvenantiems etniniams rusams. Krymas gali įgyti tam tikrą ypatingą statusą, o Maskva ir Kijevas sutars, kad galutinis jo statusas bus ilgainiui nustatytas.
Istorijos patarimas
JAV svarstant savo strategiją dėl Ukrainos, verta nepamiršti dviejų Šaltojo karo pamokų. Pirmoji buvo išvengti tiesioginio ginkluoto konflikto su SSRS, nebent kiltų grėsmė gyvybiniams JAV interesams. Antra – priimti ne tokius optimalius rezultatus, kad nekiltų grėsmė gyvybiniams sovietų interesams, kas pernelyg lengvai galėtų sukelti karą.
Šis pripažinimas, kad JAV turi savo ribas, reiškė sprendimą nestabdyti sovietų pažangos Rytų Europoje po to, kai Maskva numalšino 1956 metų revoliuciją Vengrijoje ir 1968 metų revoliuciją Čekoslovakijoje. Tai reiškė sutrukdymą Izraelio pajėgoms demaskuoti Egipto trečiąją armiją, kai jos apsupo ją netoli Kairo per 1973 metų karą tarp sovietų sąjungininkų arabų valstybių irJAV sąjungininko Izraelio. Ir tai reiškė, kad reikia pripažinti komunistinį valdymą pačioje SSRS. Toks santūrumas buvo suformuluotas diplomato George Kennano parengtoje izoliavimo doktrinoje. Tačiau laikui bėgant, kaip teigė Kennanas, sėkmingas izoliavimo taikymas gali padidinti spaudimą, kuris pakenktų komunizmui, kaip galiausiai ir nutiko.
Pirmoji Šaltojo karo pamoka atsispindi dabartinėje Vakarų politikoje Ukrainos atžvilgiu. Nuo pat krizės pradžios JAV aiškiai pareiškė, kad nedarys savos tvarkos ir neįkurs neskraidymo zonos, nes tai gali tiesiogiai pritraukti JAV ir Rusijos pajėgas ir padidinti eskalavimo riziką. Vietoj to Vašingtonas ir jo partneriai NATO pasirinko netiesioginę ginkluotės, žvalgybos ir mokymo Ukrainai teikimo strategiją, tuo pačiu priversdami Rusiją taikyti ekonomines sankcijas ir diplomatinę izoliaciją.
Kalbant apie antrąją pamoką, JAV ir NATO sprendimas ribotomis priemonėmis siekti savo tikslų iš esmės pasiteisino. Toks pasirinkimas nesutrukdė Rusijai sunaikinti Ukrainos civilinius centrus, tačiau abiejų šalių ginkluotųjų pajėgų mūšis buvo palankus Ukrainai. Dabar kyla klausimas, ar Vakarai turėtų priimti šiuos ribotus pasiekimus, vengdami karinių pastangų išstumti Rusiją iš visos Ukrainos, ar reikalaudami pakeisti režimą Maskvoje kaip sąlygą sustabdyti karą.
Kad ir kokių tikslų galiausiai siektų Vakarai, reikalavimas, kad karas baigtųsi oficialiu taikos susitarimu, neturėtų būti vienas iš jų. Problema ne ta, kad neįmanoma sugalvoti įtikinamos abipusio kompromiso formulės, dėl kurios kiekvienai pusei būtų geriau; problema ta, kad, priklausomai nuo formulės, viena arba abi pusės gali nuspręsti, kad joms geriau tęsti karą, kuris numato geresnio rezultato galimybę, nei pasirašyti jį reglamentuojantį paktą. Kadangi abi šalys vis dar žiūri į karinės naudos galimybę ir nenori pasirodyti silpnos, formalus paktas artimiausioje ateityje atrodo nepasiekiamas.
Visa tai rodo ilgą karą. Greičiausiai jis vyks daugiausia Ukrainos rytuose ir pietuose, nors Rusija ir toliau stengsis atakuoti kitus taikinius. Ilgalaikio ir neterminuoto karo strategijos elementai yra gerai žinomi: aprūpinti Ukrainą ginklais, šaudmenimis, mokymu ir žvalgyba, kurių jai reikia apsiginti nuo Rusijos; užtikrinti, kad NATO išliktų pakankamai stipri, kad atgrasytų Rusiją nuo konflikto eskalavimo ar priemonių, skirtų Ukrainai, stabdymo; kaip tik įmanoma ir kuo greičiau sumažinti energijos importą iš Rusijos.
