Ši dienoraščio dalis datuojama nuo 2022 m. liepos 24-osios rugpjūčio 28-osios. Ukrainos karinės pajėgos su šalį užpuolusia Rusija kaunasi nuo vasario 24 dienos, o anksčiau kovojo su Maskva rytinėje Ukrainoje, kurią prisidengdama separatistais Rusija bandė užimti nuo 2014 m.
Iš vadybininko – į būrio vadą
Šiandien baigiau kursus, kurie per keturias savaites turėjo paversti mane iš biuro vadybininko į būrio vadą. Prieš išsiunčiant mus į naujus padalinius, mūsų taktikos instruktorius pasakė pagiriamąją kalbą. „Linkiu jums didžiausios sėkmės, kad mes nugalėtume, ir tikiuosi, jog jūs išgyvensite, – sakė jis. – Jūsų gebėjimus įvertins priešas“.
Romanas atrodė sutrikęs. Jam sunku suvokti, kodėl mes esame priskiriami tam tikriems padaliniams atsitiktine tvarka: „Kaip jie žino, ką pasirinkti? Jie net nematė mūsų“. Ši nežinomybė kelia daugiau nerimo nei galimybė būti išsiųstam į fronto liniją. „Atrodo, lyg mes būtume šuniukai dėžėje, – sakė Romanas, – laukdami, kada mūsų ateis pasiimti naujasis šeimininkas“.
Vienas iš aukštųjų nusprendė, kad mūsų išleistuvėms trūksta iškilmingumo. Taigi mums buvo įsakyta išsirikiuoti parado aikštelėje, kur buvo pasakyta dar keletas kalbų. Vienas viršininkas atrodo ir skamba taip, lyg būtų atkeliavęs iš Sovietų Sąjungos. Vienas kunigas labai nekrikščioniškai ragino mus surasti „savo vidinį įniršį.“ Tada grupė karininkų pradėjo dainuoti desantininkų dainą „Ne kas kitas, o mes“. Jie siūbavo į ritmą, tarsi dainuotų Vemblio stadione. Nesupratau, kas vyksta. Kokia šio kabareto nauda?
Į padalinius buvome paskirstyti akimirksniu. Mums buvo pasakyta, į kurią brigadą esame siunčiami: pusė mūsų dirbs su jūrų pėstininkais, kita pusė, įskaitant mane, su šturmo padaliniais. Romaną pakvietė pirmąjį. Jis išvyko net negavęs progos tinkamai atsisveikinti. Kariai išvyko automobiliais jiems vos spėjus atvažiuoti.
Viktoras atsiprašė ir nuėjo vienas pasėdėti prie mūsų slėptuvės. Jis nuleido savo sutalžytą, saulės nukaitintą veidą. „Tai taip liūdna, – tarė jis. – Gerklėje jaučiu gumulą“.
Po pokalbio su mergina: „Iš visų jėgų stengiuosi neverkti“
Pirmasis mano oficialios karinės karjeros žingsnis – nuvykti į naujosios brigados štabą Rytų Ukrainoje, kur būsiu supažindintas su mano vadovaujamais vyrais. Sakiau sau, kad dar kurį laiką nekovosiu. Padalinys dar nėra aprūpintas ir mes tikrai turėsime bent kelias savaites mokymų.
Mūsų palydovas – storas, rūstus karininkas, įkopęs į šeštąją dešimtį – skynė mums kelią geležinkelio stoties koridoriuje. „Jie ne šiaip kokie vaikinai – jie kariškiai“, – jis subarė grupę merginų, kurios bandė mums parduoti gėrimų. Tokiame karštyje mes apsidžiaugėme galimybe paskanauti šalta „Coca-cola“. Jos nebuvo mūsų mokymų stovyklos meniu.
Keliaujame naktiniu traukiniu. Šiąnakt miegosiu ant viršutinio gulto antros klasės miegamajame vagone. Gavau čiužinį, bet patalynės ne – ji neįtraukta į kario bilietą. Tačiau negaliu skųstis. Čia sąlygos daug geresnės nei slėptuvėje, kurioje miegojau pastarąjį mėnesį. Turiu savo lovą, o ne medines lentas. Jos nereikia dalintis su tuzinu kitų vyrų. Čia naktį niekas neapsivers ir nepradės manęs spausti.
Toje pačioje kupė su manimi keliauja ir du vyručiai iš mano mokymų kurso: 28-erių Dima ir 42-ejų Maksas. Maksas turi du vaikus ir jis meiliai man rodo jų nuotraukas. Jis akivaizdžiai yra išsigandęs ir nesupranta, kodėl visi kiti jo amžiaus vyrai buvo paskirti į rezervą, bet jis keliauja į kovinę brigadą.
Aš irgi bijau. Labiausiai bijau netekti savo merginos. Kartu esame tik mėnesį, tačiau viskas jau atrodo taip rimta. Kas nori būti su vyru, kuris bet kada gali būti išsiųstas į frontą. Paskambinu jai. Ryšys siaubingas. Vietoj mylimo balso girdžiu tik šnypštimą. Kai pagaliau galime susikalbėti, iš visų jėgų tramdau savo emocijas. Ryšys yra per prastas, kad galėtume pasikalbėti normaliai. Po skambučio iš visų jėgų stengiuosi neverkti.
Beveik viską susirinko pats
Išlipus iš traukinio mus pasitinka Dimos tėvas, švelnus vyras tvarkinga žila barzda ir maloniomis akimis. Čia jis atvažiavo iš Zaporižės, kad praleistų šiek tiek laiko su sūnumi, prieš jam išvykstant į mūšį. Jis padavė man šrapnelio gabalą. „Štai ko turi saugotis“, – pasakė jis. Šis mažas metalo gabalėlis buvo daug sunkesnis, nei maniau. Paspaudžiau jam ranką ir padėkojau, kad jis užaugino tokį nuostabų sūnų. Dima yra vienintelis jo vaikas, todėl jis sunkiai tvardė ašaras. (Po kelių mėnesių skeveldra pataikė Dimai į galvą. Aš nežinau, ar jis išgyveno).
Atvykęs į brigados štabą, susiduriu su realybe. Štai kas mūsų laukė po dviejų toliau nuo fronto praleistų dienų: jaunas karininkas pasakė, kad mes išvyksime į Bachmutą. Šį miestą siaubia rusų artilerijos ugnis. Tarp priešininkų yra ir „Wagner“ kovotojų. Daugelis jų buvo nusikalstamo pasaulio atstovai.
„Koks yra mano bataliono vadas?“ – paklausiau stropiai atrodančio kareivio, pildančio dokumentus.
„Gera reputacija, tiesa, sklando gandai, kad jis sužeistas. Ar tau jau buvo išduota neperšaunama liemenė?“
„Taip.“ (Ją man davė mano draugai).
„Šalmas?“
„Taip.“ (Ją paaukojo mano pažįstamas policininkas).
„Na, tuomet eik į sandėlį ir išsirink, ko dar reikia“.
„Gerai.“ (Žinau, kad ten nebus mano dydžio reikmenų, todėl nusprendžiu visa kitą įsigyti pats: marškinėlius, kovines kelnes, saulės akinius, žibintuvėlį, kuprinę, terminius drabužius, balaklavą ir taip toliau).
Paklausiau, kur man miegoti. Mums neleidžiama miegoti kareivinėse dėl didelės tikimybės, kad jos taps oro atakų taikiniu. „Eik, kur nori, – atsako jis. – Į mišką, viešbutį, bet kur. Tik penktadienį nevėluok“.
Kai kurie kariai kovoja net sapnuose
Kaip ir buvo liepta, atvykau į dislokavimo biurą. Visą įrangą susidėjau į vieną kuprinę ir stengiausi neimti nieko nereikalingo. Šalmą uždėjau ant viršaus, o šone prikabinau kastuvą, skirtą apkasams kasti. Mano miegmaišis nepatogiai kabo apačioje. Vos sugebu pakelti ją ant pečių, todėl atrodau kaip nerangus vėžlys. Jaučiuosi tarsi važiuočiau į pirmą savo muzikos festivalį. Tačiau šiam reginiui turiu pirmos eilės bilietą. Kur viską užgožia žemi dažniai. Kur esu prie liepsnojančios pirotechnikos. Žinau, kad man tai nepatiks.
Kai susigūžiau rūkymo palapinės kampe, visi pajuto, kad esu žalias. Mano kelionės draugai yra patyrę kareiviai, todėl karas jau pradėjo juos „valgyti“. Vienas gerokai už mane vyresnis vyras pasakė: „Net sapnuose pradėjau kovoti.“
Į fronto liniją važiavome nedideliais geltonais autobusiukais. Jau per pirmą valandą visi buvo per daug pavargę kalbėtis. Grįžtantys į frontą kariai stengėsi bent kiek numigti. Jie žino, kad vėliau tam laiko nebus. Artėjant prie Bachmuto, atsiveria degantis kviečių laukas.
Kaip išplauti kraują iš neperšaunamos liemenės?
„Kaip po velnių reikia išplauti kraują iš neperšaunamos liemenės?“, – klausė Mario – neaukštas, tamsių plaukų seržantas, su kuriuo susipažinau autobusiuke. Mario nepatenkintas savo nauja įranga. Savo senąjį rinkinį ji pametė balandį, kai buvo sužeistas. Kareiviai, kuriems reikia pakaitinės įrangos, neturi daug pasirinkimo. Jie turi raustis po atsargas, sumestas į padalinio pagalbinį sunkvežimį. Visi šie daiktai kadaise priklausė sužeistiems arba žuvusiems kariams. Tikiuosi, kad Mario jie apsaugos geriau nei ankstesnius jų savininkus.
Man išdavė modifikuotą kalašnikovą. Jis turėtų būti lengviau pritaikomas nei įprastas modelis. Bet iš tiesų, tai tas pats metalinis vamzdis, kuris pripurškia į tavo akis švino ir rūdžių, jeigu kruopščiai jo nevalai.
Išsiruošiau prisistatyti kuopos vadui, kuris įsikūrė viename iš daugelio apleistų namų Bachmuto pakraštyje. Kai įeinu į namą, matau ant grindų sėdintį žmogų, kuris atrodo kaip berniukas. Jis aukštas, liesas, o jo galva nuskusta. Suprantu, kad tai mūsų vadas.
Išvaizda apgauna, nes „Meškėnui“ iš tiesų yra 25-eri. Jis baigė tą patį mokymo centrą kaip ir aš, prieš pat man atvykstant – mes net gyvenome toje pačioje slėptuvėje – ir buvo greitai paaukštintas. Prieš kelias dienas kuopa, kuriai buvau paskirtas, patyrė daug nuostolių per rusų puolimą. Kuopos vadas buvo sužeistas, o laikinai einantis vado pareigas karininkas patyrė smegenų sukrėtimą. Vadovavimą turėjo perimti Meškėnas.
Meškėnas manęs paklausė, koks mano šaukinys.
„Neturiu tokio, – atsakiau. – Aš ką tik čia atvykau“.
„Negerai. Turėsi atsakyti, kai būsi mūšyje“.
Seržantas, vadinamas „Šturmanu“, garsiai ir erzinančiu balsu man pasakė, kad kompanija mane vadins „Rašytoju“.
„Norėčiau, kad mane vadintų „Kevinu“, – atsakiau jiems, omenyje turėdamas išradingą vaikį, kurį filmuose „Vienas Namuose“ vadino Macaulay‘us Culkinas.
Manęs nepaklausė. „Šturmanas“ toliau mane vadino „Rešeiva“, norėdamas suerzinti.
Sklando gandai, kad rusai sunaikino mūsų bataliono štabą. Yra ir kalbų, kad jie jau įžengė į Bachmutą. Atsirado net paskalų, kad Rusija ruošiasi paleisti taktinius branduolinius ginklus. Visa tai nesąmonės. Gandai armijoje plinta labai greitai.
Yra net kalbų, kad mūsų bataliono vadas ne tik sužeistas, bet ir žuvęs. Pasirodo, tai yra tiesa.
„Mes ne kiaulės, po savęs susitvarkome“
Įsijungiame „LNR Radio“, Luhansko liaudies respublikos ruporą. Tai atsiskyrusi Kremliaus remiama marionetine vyriausybė, kuri buvo sukurta, kai 2014 m. prasidėjo karas Rytų Ukrainoje. Galite įsivaizduoti, jog girdime aukščiausio lygio transliaciją: keli pranešimai apie naujo parko atidarymo ceremoniją ir patriotinė muzika, kuri, atrodo, galėjo būti parašyta prieš šimtmetį. Kas 30 minučių nuskamba reklama, raginanti registruotis į respublikos ginkluotąsias pajėgas. „Puikios išmokos ir naudingas darbas“, – teigiama joje. Vaikinai palieka šią stotį, nes ji vienintelė, kurią čia galime girdėti.
Bombardavimui aprimus, mane užmigdo vasaros karštis. Guliu ant čiužinio ir žiūriu į ant sienos kabantį kilimą, kurį puošė ant jo viršaus pakabintas panaudotas reaktyvinis granatsvaidis. Deja ramybę sudrumsčia iš lauko pasigirdęs garsus įsakymas: „Laikas judėti. Turite valandą susirinkti daiktus“.
Kodėl turime judėti? Į šį klausimą greitai atsako raketų griausmas. Kiekviena sekanti salvė nusileidžia vis arčiau. Garsiai pasvarstau, ar neturėtume iš čia sprukti greičiau. „Mes ne kiaulės, – piktai atsako Miša. – Po savęs susitvarkome“.
Prie mūsų bazės sustoja mėlynos ir baltos spalvų autobusas. Jame nėra langų, o jo korpusas nusėtas skeveldrų paliktomis žymėmis. Mes įmetame savo kuprines į metalinį karkasą į kurią netrukus įšoka ir mūsų bendražygiai. Stebuklas, kad autobusas dar užsiveda. Patikrinau, ar niekas nieko nepaliko kieme, ir į amunicijos sunkvežimį įmetu artilerijos sviedinį, kurį naudojome kaip peleninę. Mano vyrai juokėsi iš tokio mano poelgio, tačiau per tiek laiko šis sviedinys jau spėjo tapti mūsų kuopos totemu.
Mums nuvažiuojant, šūvių gaudesys lieka už mūsų nugarų. Pasiekę kelionės tikslą – kitą mažą, apleistą ir dievo pamirštą kaimą – paslepiame savo sunkvežimius ir autobusą krūmynuose. Naujoji mūsų bazė yra apgriuvusi trobelė. Jos sienose pilna skylių, o namo veranda yra pasvirusi į vieną pusę. Eidamas pro pagrindines namelio duris visuomet susimuši galvą. Tačiau viskas yra gerai. Sienas galime atstatyti. Įsikursime.
Po smegenų sukrėtimo pamiršo, kaip rašyti K raidę
Bet kurios save gerbiančios Ukrainos karinės bazės širdis yra virtuvė. Valteris, mūsų kulkosvaidininkas, moka mūryti, todėl stato krosnį. Anksti nusprendžiau atsisakyti standartinio bataliono štabo siunčiamo maisto. Jis nėra toks skanus, o į mūsų stovyklą visuomet yra atvežamas jau šaltas. Vietoje to, patys pasirūpiname ingredientais. Kai kurie vyrai yra puikūs šefai.
Sašai, kuris per Rusijos bombardavimus patyrė kelis smegenų sukrėtimus, yra sunku kalbėti. Po paskutinio smegenų sukrėtimo jis pamiršo, kaip rašyti raidę K. Jis sako, kad tai jam kelia šiokių tokių bėdų, kadangi tai pirmoji jo pavardės raidė. Suprantu, kad man sunku kalbėtis su kariais, kuriems jau teko pabūti mūšio įkarštyje. Dar sunkiau bendrauti su su tais, kurie buvo sužeisti.
Niekada neturi minosvaidžių
Jei dalinys gauna laisvą dieną, ji turėtų būti išnaudojama mokymams ir poilsiui. Mums buvo paskirtas mokymų karininkas Vladas. Jam 22-eji, bet jis į kariuomenės gretas stojo 17-os, taigi turi patirties. Jo specializacija – žvalgyba. Jis lieknas, skusta galva, todėl primena chuliganus, stoviniuojančius mano gimtojo miesto gatvėse.
Praktikuojamės dirgti kaip besiginantis būrys. Kiekvienas mokosi savo pozicijų ir kaip užsimaskuoti ruošiantis puolimui. Vladas mums pateikia keletą scenarijų. Taisyklėse nurodoma, kad mes turime prieigą prie pagrindinės ginkluotės ir artilerijos bataliono paramos.
Savo eilės vadovauti sulaukęs Mario savo užduotį apsunkina labiau nei to reikia.
„Priešo pėstininkai, – aiškina Vladas. – 1 800 metrų atstumu“.
„Supratau, toliau stebime“, – atsako Mario.
„Tai galbūt apšaudykite juos minosvaidžiais?“, – pasiūlo Vladas.
„Minosvaidžių neturime“.
„Juk sakiau jums, kad turite įprastą ginkluotę“.
„Mes niekada neturime minosvaidžių! O net jeigu jų gauname, jie niekada neiššauna“.
Mario akys paraudonavo. Suprantu, kad jis iš naujo išgyvena kovą, kurioje buvo sužeistas. Jeigu tąkart viskas vyko ne pagal planą, kodėl turėtų pavykti dabar? „Aš nevadovausiu žmonėms, – pareiškia jis. – Tokios atsakomybės neprisiimsiu!“ Kai per pratybas Mario gauna užduotį evakuoti jo vadovaujamus sužeistus kareivius, vargšas tiesiog numeta savo raciją ir nueina.
Rusakalbis Ukrainos karys mokėsi ukrainietiškai
Šiandien iš treniruočių Didžiojoje Britanijoje atvyko pastiprinimas. Septyni vaikinai. Tarp jų yra du dvyniai. Iš pradžių jie abu prisistato tuo pačiu slapyvardžiu „Dvynys“. Maksas jiems atiduoda paskutinius mūsų automatus.
Mūsų sunkvežimio vairuotoją vadiname dėde Lionia. Jis ištįsęs, į antrąją šeštosios dešimties pusę įžengęs vyras su kazokiško stiliaus kasele. „Šiandien turėjau paimti du vaikinus iš savo kaimo, – pasakojo Lionia. – Vienas iš jų buvo lavonas, o kitas – neįgalus“.
Šie vyrai buvo ne tik mūsų broliai kariai. Lionia gerai pažinojo jų šeimas, todėl giminaičiai asmeniškai paprašė juos prižiūrėti. Akivaizdu, kad jam skaudu. Iš tikrųjų jis buvo sužeistas – jo petyje buvo įstrigusių skeveldrų – tačiau jis pareiškė nevažiuosiantis į ligoninę tol, kol negrąžins vaikinų daiktų jų artimiesiems.
Aš jau pripratau prie karo niūrumo. Šiandien tvarkėme kai kurių mūsų žuvusių ir sužeistųjų bendražygių daiktus. Kurį laiką vežiojomės jų daiktus, todėl jie kelis kartus permirko lietuje. Krepšiai ir kuprinės yra pilni purvinų rūbų. Nesu tikras, ar kažkam jų reikia.
Atidarau vieną iš krepšių, tikėdamasis rasti dokumentus arba viduje užrašytą vardą. Randu maldaknygę, purviną rankšluostį, užrašinę, pilną repo dainų žodžių, laišką mamai ir tėčiui. Kareivis, kuriam priklausė krepšys, aiškiai buvo rusakalbis, tačiau iš jo rašto matosi, kad jis bandė išmokti ukrainiečių kalbą. Jo sakiniai dar nėra taisyklingi. Niekaip neįskaitau jo pavardės.
Išdavė vos atvykusius
Kaimyninis kaimas nukentėjo nuo kasetinių šaudmenų. Buvo sužeisti keli mūsų vyrukai. Artilerija su kiekviena diena garsėja. Atsirado pranešimų, kad rusai jau šalia. Sustipriname patikros punktų apsaugą ir skiriame daugiau patrulių.
Vakar pamiršau pasveikinti mamą su gimtadieniu. Visos dienos susiliejo į vieną visumą.
Naktį mane pažadina Meškėnas: „Atėjo įsakymas. Išvykstame po dviejų valandų“.
Susirikiuojame po graikiniais riešutmedžiais. Meškėnas perskaito oficialų kovos įsakymą su visu žargonu. Tada jis išverčia jį į įprastą ukrainiečių kalbą. Mes perkeliami padėti kitai brigadai. Sutemus atvyksime į savo naująją poziciją fronto linijoje į šiaurę nuo Donecko. „Visi, kurie nesate pasirengę vykdyti įsakymo, žingsnį į priekį!“ – liepė jis.
Eilę palieka du vyrai. Nenuostabu, tačiau vienas iš jų yra Mozė. Jis yra daugiausia problemų keliantis mūsų kuopos veikėjas: geromis dienomis jis yra visuomet prastai besijaučiantis niurzga, ir tai tik tada, kai negeria. Kitas į priekį žengęs karys yra Mokytojas. Mūsų tarpe jis vienas iš suaugusiųjų. Mokytojas turi tris vaikus, kuriems dar nėra 18-os metų, todėl įstatymiškai jis neprivalo kovoti. Jis pateikė prašymą būti demobilizuotas. Tai yra visapusiška jo teisė.
Atvykstame į miesto pakraštyje esantį mišką ir laukiame. Jau beveik šviesu, bet mums dar nebuvo įsakyta užimti savo pozicijų. Prieš mūsų akis miestas atsibunda. Gatvėmis skuba gyventojai. Čia nėra vandentiekio, todėl žmonės vandens semiasi iš šulinių. Jie pravažiuoja dviračiais ir vežimais. Prie mūsų prieina moteris. „Pasakykit savo vadams, kad aš pasiruošus bet kokiai valdžiai, – pareiškia ji, – svarbiausia, kad nebūtų karo.“ Ji tai kartoja lyg kokią mantrą. Pro mus dviračiu pravažiuoja vyras. Jis kalba telefonu. „Čia pilna karių“, – sako jis. Mes nežinome, su kuo jis kalbėjo. Vienas karys pastebi, kad čia likę gyventojai aiškiai nepalaiko Ukrainos.
Pabandau sunkvežimyje numigti, bet vos man spėjus užsnūsti, prie mūsų prieina mergaitė. Verkdama ji pasako, kad mus jau išdavė. Ji girdėjo vieną miestelėną kalbant apie mūsų pozicijas. Greitai paslepiu visą mūsų įrangą krūmuose ir liepiu vyrams išsiskirstyti. Tampame beveik nematomi. Tada į mus pradeda skrieti minosvaidžiai. Keli iš jų nusileidžia netoliese.
Po pietų atvyksta Meškėnas. Jis bandė surasti mūsų būsimą poziciją. Jo pranešimas nedžiugina. Mūsų kariuomenės nėra ten, kur mums buvo pasakyta, kad ji bus. Tą fronto linijos dalį iš vos už kelių šimtų metrų apšaudo priešas. Meškėnas sako, kad jau matė vieno iš mūsų karių kūną.
Planas turi keistis. Labiausiai tikėtina, kad turėsime artintis mažomis grupėmis ir išvyti priešą. Žvalgyba ugnimi. Maniau, kad tai daro tik rusai. Eis tik savanoriai. Pasisiūlau, nors ir bijau.
Iš pradžių 13 vyrų atsisakė dalyvauti puolime
Gauname įsakymą judėti. Užtrunkame, kol tamsoje surenkame visus vyrus. Jie skundžiasi ir ginčijasi. „Mūsų vadams kažkas negerai su galvom“, – šaukia Vova.
Atskrenda! Vos už 70 metrų nuo mūsų nusileidžia deganti raketų kruša. „Ant žemės“, – surėkiu. Vyrai išsiskirsto. Apšaudymui vos pasibaigus įšokame į sunkvežimius. Tamsoje kelis kartus pasiklystame, tačiau galiausiai pasiekiame tašką, kur prasidės mūsų puolimas. Kažkas nusprendė, kad aš būsiu užpakalinėje apsaugos dalyje, o ne vadovausiu iš priekio. Toks sprendimas mane įsiutina. Visgi, eidamas mišku ir rinkdamas savo būrį, suvalgau kofeino gelio ir stengiuosi susikaupti. Paaiškinu, kad žengsime į priekį ir užsitikrinsime pozicijas kur tik galėsime. Tai nėra tikras puolimas, sakau jiems, bandydamas juos nuraminti.
Bataliono vadas prašo manęs pranešti, kiek vyrų atsisakė dalyvauti puolime. Atsakau, jog trylika. Suprantu jų nenorą. Vaikinai nesupranta, kur eina, ir nėra pasirengę pulti, kai planas vis keičiasi.
„Mano balsas dreba iš pasididžiavimo“
Kalbu su kovotojais, kurie nenori dalyvauti. Aš jaudinuosi, tačiau stengiuosi likti užtikrintas savimi. Su jais esu atviras ir prisipažįstu, kad dar niekada nesu dalyvavęs mūšyje. Aš jiems paaiškinu planą, kantriai ir detaliai, vis iš naujo ir iš naujo. Patikėkite, paprastai to nedarau.
Penktą ryto prisistatau bataliono vyriausiajam seržantui. Mano balsas dreba iš pasididžiavimo.
„Eis visi“, – pareiškiu.
„Ką? Geležiniai kiaušai. Kaip tai padarei?“
„Sveikinu su nepriklausomybės diena“, – atsakau.
Mes šokame į pikapus ir visu greičiu važiuojame raketų krateriais nusėtais keliais. Atvykę mes greitai išsikrauname savo įrangą. Kuo trumpiau mūsų transporto priemonės bus su mumis, tuo mažesnė tikimybė, kad mus pastebės bepiločiai orlaiviai, kuriuos palydės priešo artilerija. Pralaužiame brūzgynus ir tylėdami laukiame tolesnių nurodymų.
Puolimo grupei vadovauja 21-erių profesionalus karys „Rangovas“ iš šalies šiaurės rytuose, pasienyje su Rusija, esančio Charkivo apylinkių. Jie mus lenkia apie 600 metrų ir jau pradėjo kurti savo pozicijas. Staiga išgirstu sviedinių ir raketų dundėjimą. Rusai nusitaikė į puolimo grupę. Tai mano pirmas mūšis, bet galiu tik girdėti ir įsivaizduoti, kas vyksta priekyje. Radijas nenutyla. Manau, kad visi tos komandos kariai yra sužeisti. Pro mus, pirmyn ir atgal, važinėja į greitosios pagalbos automobilį paverstas visureigis.
Virš galvų dūzgia dronai. Mano širdis daužosi. Atlieku kelis kvėpavimo pratimus. „Praradau visą savo grupę“, – pareiškia Rangovas, kurį palydžiu jam atsitraukiant. Jo veidas sustingęs: „Praradau visą savo grupę“.
Gauname įsakymą užimti naują poziciją. Kasu savo pirmąjį tikrąjį apkasą, ką anksčiau dariau tik kadetų būrelyje. Man neteko to daryti karininkų mokymuose. Nenuostabu, kad manasis yra negražus, ovalus ir su nelygiomis sienomis. Man pasidaro gėda, kai ateinu apžiūrėti Kaštono darbo. Prieš karą dirbo dekoratoriumi ir tai matyti. Jam tereikia išklijuoti tapetus ir jis galėtų savo apkasą išnuomoti už vieno kambario buto Kijevo priemiestyje kainą.
Pasitiesiu miegui skirtą kilimėlį ir atsigulu tikėdamasi bent valandą pamiegoti. Paguliu ne daugiau nei 15 minučių, kai prie mano ausies pradeda traškėti radijas: „Pirmyn, pirmyn“. Mus keičia kiti kariai, mes esame perkeliami kitur.
Fotografuoja žuvusiųjų kūnus, kad šeima gautų išmokas
Su Meškėnu išvykstame patikrinti naujųjų pozicijų. Mes braunamės per tankų mišką ir laukus, judėdami greitai, kad liktume nepastebėti. Rusai šią teritoriją kontroliuoja dar nuo 2014 m. Jie ją puikiai pažįsta.
Rangovas išvyksta susitikti su žvalgybininkais. Jie čia jau kurį laiką, todėl tikrai galės mums viską papasakoti. Tačiau jie nepasirodo! Jie neatsiliepia į skambučius. Aplinkui nėra nė dūšelės. Šis karas yra visiška nesąmonė.
Grįžtu pasiimti likusių mūsų vyrų. Ilga kareivių kolona primena skruzdėlių kelią. Jie yra pavargę ir lėtai eina po kaitria saule. Mums reikia ne tik įtvirtinti savo poziciją. Kitas dalinys mišku veržiasi į priekį ir mes turime atsiųsti jiems palaikymo grupę, sako mūsų vadas. Mano grupė toli nenueina, nes pateko į minosvaidžių apšaudymą. „Grįžkit! Grįžkit!“, – per radiją pasigirsta nurodymas. Grįžta mažiau nei pusė.
Mano galva nebeveikia. Nesuprantu, kas vyksta, kaip vyksta, kodėl vyksta. Atsisėdu atsikvėpti. Kitoje pusėje, Rangovo grupės užimtose pozicijose, nusileidžia minosvaidžio salvė. Po minutės jis grįžta su savo vyrais. Jie atrodo išsigandę ir yra aptaškyti žemėmis ir lapais. Šalia manęs atsisėda kulkosvaidininkas. Jis pradeda vemti. „Žuvo du vyrai, – sako Rangovas. – Dvynys ir Dobilas. Viskas dega.“
Paprašau dviejų savanorių pagalbos evakuoti kūnus. Kitas Dvynys žiūri į mane apstulbęs. Ką jis dabar jaučia? Ką jis mąsto?
Pirma pasiekiame Dobilą. Jis guli ant pilvo, pasikišęs ranką po galva. Atrodo, lyg ilsėtųsi. Tačiau jo pilkas veidas yra nuspalvintas žalia spalva. Nei Dobilas, nei Dvynys neturėjo laiko išsikasti tinkamą apkasą.
Nufotografuoju jų kūnus, įsitikindamas, kad jie abu dėvėjo tinkamas apsaugas. Tačiau Dvyniui tai nepadėjo – skeveldra pervėrė jo šalmą. Girdėjau istorijų apie šeimas, kurios negavo kompensacijos, nes negalėjo įrodyti, kad jų artimieji dėvėjo apsaugines priemones. Nežinau ar tai tiesa, tačiau geriau jau būti užtikrintam.
Prieš tai niekada nesu lietęs negyvo žmogaus, jau nekalbu apie jo nešimą. Dobilas yra aukštas ir sunkus. Stengiuosi vengti liesti tas kūno vietas, iš kurių jis kraujavo, bet tai neįmanoma. Krauju išsitepu savo kelnes, apsaugas, batus ir pirštines. Pikapu atvyksta medikė, pravarde Apsauginė. Ji padeda evakuoti kūnus. Sudedame kūnus į automobilį. Jam nuvažiuojant iš jo kyšo žuvusiųjų kojos, ant asfalto palikdamos kraujo balą.
Nieko nejaučiu – esu tuščias. Mechaniškai kišenėse pradedu ieškoti sausainio. Suprantu, kad nevalgiau jau ilgiau kaip para. Suvalgau jį net nepastebėdamas, kad aš vis dar esu su tomis pačiomis pirštinėmis, su kuriomis nešiau kūnus.
Staiga nukrentu ant žemės. Šalia manęs nusileidžia kelios raketos. Atrodo, kad šalia manęs esantis kareivis kažką šaukia, bet aš nesuprantu nė žodžio. Aš nieko nebegirdžiu. Į vietą atvyksta medikai. Iš vieno vyro kojos trykšta kraujas. Jie išgelbėjo jo gyvybę turniketu, tačiau koją teks amputuoti.
Saulei leidžiantis, mane užklumpa nuovargis. Mano galva apsunksta. Akys pradeda merktis. Girdėjau, kad nuovargis gali sukelti haliucinacijų, bet man tai atsitiko pirmą kartą. Naktį medžiai man pradeda priminti šiurpią kompiuterinio žaidimo „Minecraft“ versiją. Pradedu matyti žmonių, artėjančių link manęs, kontūrus. Aš juos girdžiu. Jaučiu, kaip po jų kojomis traška šakos. Matau rusiškas uniformas ir automatus. Sukandu dantis, užsimerkiu ir purtau galvą – darau bet ką, kad regėjimai išnyktų.
„Buvome išmokyti nejudinti lavonų“
Mano vyrai klausia, kada jie bus pakeisti. Mes padarėme tai, ko buvo prašoma – įtvirtinome poziciją. Bataliono vadas žada, kad nauji kariai atvyks iki 18 valandos, bet aš netikiu.
Todėl lieku maloniai nustebintas, kai po pietų iš krūmynų išnyra pora vaikinų. Jie atrodo puikiai. Tvirti kaip Rembo, su šauniais šalmais, ausinėmis ir viską fiksuojančiomis „GoPro“ vaizdo kameromis. Vadas prisistato slapyvardžiu Tigras. „Šiuo metu turėtume jus pakeisti, bet nusprendėme, kad būtų protingiau pirma viską patikrinti“, – pasako jis. Mes sutinkame, kad apsikeisime sutemus, kai mūsų negali pastebėti dronai.
Tigras eina apžiūrėti su mumis esančio dalinio – šie vyrai taip pat turi būti pakeisti – o mes ruošiamės atsitraukti. Nedidelė mūsų grupelė išvyksta pasiimti kulkosvaidžių šovinių. Grįždami pravažiuojame kaimynų apžvalgos aikštelę. Jie pasiūlo mums kavos. Mintis, kad svetingumas vis dar egzistuoja – net ir mūšio lauke – mane paguodžia.
Staiga į kelią pataiko minosvaidžiai. Mes puolame ant žemės ir bėgame į apkasus. Tada atskrieja antroji salvė, o po jos kurtinanti trečia. Girdžiu, kaip kažkas už manęs rėkia. Karys laiko savo koją. Iššoku iš tranšėjos ir bandau įsitempti jį žemyn. Prasideda rusų šautuvų ugnis. Jie pradėjo puolimą. Mes laikome savo galvas nuleidę. Mes nematome, kaip rusai žengia į priekį, bet girdime pranešimus apie jų judėjimą per radiją.
Netoliese girdžiu kalašnikovo automatą. Tai labai blogas ženklas. Mano dalinys naudoja vokiškus automatus. Akivaizdu, kad rusai jau tarp mūsų. Į jų pusę pradedame mėtyti granatas, o tai, atrodo, pasiekia mūsų trokštamą efektą. Jų puolimas nutrūksta.
Apžiūrime kovos lauką. Svarbu judėti nedidelėmis grupėmis, kad visi vienu metu nepatektume į pasalą. Einu vienas, nors tai reiškia, kad esu pasmerktas, jeigu rusai laukia mūsų. Vos už kelių šimtų metrų nuo savo tranšėjos matau nuogą lavoną, gulintį veidu žemyn ant žolės tarp dviejų klevų. Pašaukiu kelis Ukrainos karius, kuriuos pastebiu artėjant iš priešingos pusės. Atsargiai prieiname artyn. Mes buvome išmokyti nejudinti lavonų – jie gali būti užminuoti. Tačiau man nereikia prieiti prie pat jo, kad suprasčiau jog tai Tigras.
Tigrą nutempiame virve. Rusai neturėjo laiko užminuoti jo kūno, bet spėjo pavogti jo įrangą. Jo „GoPro“ buvo užfiksavusi ir mūsų pozicijas.
Šį vakarą mes nebūsime pakeisti, negana to, priešas turi mūsų koordinates. Vyrai išlieka supratingi, bet vis tiek jaučiu, kad jie mane kaltina. Juk daviau jiems savo žodį. Ar mums pasiseks, ar ne? Esu taip pavargęs, kad net nebeturiu jėgų jausti baimės.
Pavyko išvesti vyrus
Vidurnaktį Meškėnas per raciją pakviečia mane ateiti pas jį. Jis bando atrodyti susikaupęs, nors yra akivaizdu, kad laikosi iš paskutiniųjų. Jis liepia man pasitikti padalinį, kuris mums padeda – tą, kuriam vadovavo Tigras.
Susitikimo vieta yra už 5 km. Turime ten atvykti naktį, kol Rusijos žvalgybos komandos tiria mūsų pozicijas. Tai ne pati lengviausia užduotis. Sumis – žemo ūgio, gero būdo vaikinas nelygiais dantimis – pasisiūlo vykti su manimi. Nubrėžiu maršrutą palei nebenaudojamus geležinkelio bėgius ir tikiuosi geriausio. Ryškiai šviečia mėnulis. Bėgdamas stengiuosi nusileisti ant betoninių pabėgių, kad nesusižeisčiau čiurnos.
Mes beveik ten. Liko tik status nusileidimas ir keli šimtai metrų miško. Lapija braižo mano veidą, o aštrios šakos perskrodžia kelnes. Mėnulis apšviečia mūsų susitikimo vietą viduryje kviečių lauko. Iš šešėlių išnyra dvi juodos figūros. Kaip ir šnipų filmuose, sušnibždu mūsų slaptažodį. „Dar nešvęsk“, – atsako vienas jų. Tai Petrucha – šalimais dislokuoto dalinio vadas. Jis yra čia dėl tos pačios priežasties kaip ir aš – palydėti į frontą vykstančius ir kitus pakeičiančius vyrus.
Maždaug po pusvalandžio radijuje sušnabžda nervingas balsas. Turime naują susitikimo tašką, daug arčiau mūsų pradinių pozicijų. Bėgame atgal tuo pačiu keliu, kuriuo atbėgome, išsekę, permirkę prakaitu ir su dar keliais papildomais įbrėžimais. Niekas mūsų nelaukia ir naujoje vietoje. Aš peršlapęs ir sušalęs. Apsikabinu pats save ir stengiuosi nesušalti.
Kai švintant pagaliau atvyksta naujasis dalinys, aš perkeliu juos į vietas grupėmis, stengdamasis likti nepastebėtas rusų. Po kurio laiko šalia mūsų užimtų pozicijų pradeda leistis padegamieji sviediniai. Bet aš jaučiu palengvėjimą. Man pavyko iš ten išvesti visus savo vyrus. O ir pats laukas yra taip permirkęs nuo lietaus, kad net pats Armagedonas negalėtų jo uždegti.
Kai važiuojame atgal, pažiūriu į save šoniniame veidrodėlyje. Man atgal maniakiškai šypsosi neaiški orų išvarginta figūra. Stovykloje pradedu jaustis kiek panašesnis į žmogų. Manęs čia laukė dubenėlis karštos sriubos ir aš nusiprausiau su šaltu vandeniu, tekančiu iš improvizuoto dušo. Mano kojos nusėtos mėlynėmis. Mano pėdos sutrūkinėjusios kaip korys. Ant mano pečių ir nugaros yra bjaurių baltų spuogų. Ant mano galvos – gili šalmo palikta vaga.
Mūsų brigados būstinė yra už šešių valandų automobiliu. Vežame Dvynį į jo brolio laidotuves. Jis sėdi šalia manęs ant priekinės sėdynės.
„Kodėl nepasakei man, kad mano brolis žuvo?“ – ramiai paklausė jis.
„Aš tau pasakiau iš karto, kai prašiau pagalbos evakuojant kūnus“.
Paaiškėjo, kad Dvynys buvo taip sutrikęs, jog net nesuvokė, kas atsitiko. Jis vis klausinėjo vaikinų, kur yra jo brolis, o jie tiesiog nuleisdavo akis.
Išvyko į Charkivo sritį
Mūsų kuopa perkeliama kitur. Meškėnas nesako, kur mes vyksime, bet turiu gerų šaltinių. Per vakarienę, kurios metu skanavome falafeliais mano mėgstamiausiame vietiniame restorane, Šturmanas man pasakė, kad bataliono užnugario parama jau išsiųsta į Charkivo sritį. Ten vyksime ir mes.
Keli tiltai mūsų maršrute buvo susprogdinti. „Google Maps“ to nežino, todėl bando priversti mus važiuoti būtent jais. Smarkus lietus išplovė miško takus, todėl jie tapo nebetinkami naudoti. Padarę daug klaidų, pagaliau pasiekiame mūsų tikslą miško viduryje.
Neturiu jėgų išsipakuoti miegmaišio, todėl užmiegu sunkvežimyje, po pušimis. „Ką mes čia darysime?“, – būčiau mąstęs, jeigu nebūčiau toks pervargęs.
