JAV valdžia aiškiai tikėjosi, kad „didžiulės, precedento neturinčios pasekmės“, kurias jie ir jų sąjungininkai sukėlė Rusijai, įskaitant ir „dideles ir ilgalaikes ekonomines išlaidas“, sutrikdys Vladimiro Putino karo mašiną. Tačiau per ateinančius metus, nepaisant Vakarų sankcijų griežtinimo, Rusijos ekonomika atsigavo.
Tarptautinis valiutos fondas tikisi, kad šiais metais ji paaugs 0,7 proc., panašiai kaip Prancūzijos, o Didžiosios Britanijos ir Vokietijos ekonomikoms netgi žadamas susitraukimas. Viltis, kad Rusijos ekonomikos padėtis sustabdys karą, išblėso, rašo „The Economist“.
Tačiau neviltis būtų tokia pat klaidinga, kaip ir pradinė A. Blinkeno euforija. Pats Rusijos prezidentas V. Putinas pripažino, kad „apribojimai, įvesti Rusijos ekonomikai, vidutinės trukmės laikotarpiu, iš tiesų gali turėti neigiamos įtakos Rusijos ekonomikai“. Kyla klausimas ne tiek, ar Rusija gali ištverti dar ilgesnį sekimo karą (o ji tą gali), bet ar gali palaikyti tokį pat konflikto intensyvumą arba dar intensyvesnį, kokio Rusijai tikriausiai reiktų, norint pakeisti savo perspektyvas mūšio lauke. Tai atrodo beveik neįmanoma.
Rusijos biurokratija per pastaruosius 14 mėnesių pasiekė tris žygdarbius. Ji rado būdų, kaip atlaikyti sankcijų, kurias gyrė A. Blinkenas, krušą. Ji sugebėjo pritraukti pakankamai žmonių ir karinės ekipuotės, kad paremtų Rusijos invaziją. Ir visa tai buvo padaryta smarkiai nesumažinant pragyvenimo lygio, kas galėtų paskatinti visuomenės neramumus. Tačiau bet koks bandymas eskaluoti konfliktą neišvengiamai panaikintų šiuos laimėjimus.
Rusija turi susidoroti su plačiausiomis sankcijomis, kurios kada nors buvo pritaikytos didelei šaliai, įskaitant asmenis, susijusius su karu. Apribojimai yra taikomi finansinėms operacijoms, kuriose dalyvauja Rusijos subjektai, tam tikrų prekių eksportui į Rusiją ir daugumos prekių importui iš Rusijos. Tačiau šis ekonominis atsakas davė tik nuviliančių rezultatų. Iš dalies dėl to, kad sankcijų režime visada buvo didelių spragų, o iš dalies ir todėl, kad Rusija rado būdų, kaip apeiti kai kuriuos suvaržymus.
Kai kurios ryškiausios priemonės buvo nukreiptos prieš oligarchus ir kitus V. Putino režimo bičiulius. Duomenų įmonė „World-Check“ skaičiuoja, kad 2 215 asmenų, turinčių glaudžius ryšius su vyriausybe, nebegali keliauti į kai kurias ar visas Vakarų šalis arba prieiti prie savo nuosavybės Vakaruose. Kai kurie turtingi rusai skundėsi dėl savo prarastos socialinės padėties. Kai kurie jų išvyko iš Rusijos ir atsisakė savo pilietybės.
Nepaisant pranešimų apie konfiskuotas superjachtas, dauguma oligarchų vis dar skanauja ikrais. Užsienio vyriausybės įšaldė maždaug 100 mlrd. JAV dolerių vertės privataus Rusijos turto – tik maždaug ketvirtadalį iš 400 mlrd. JAV dolerių, kuriuos Rusijos asmenys turi užsienyje. Didžiausi sunkumai daugeliui turtingų rusų yra susiję su jų atostogomis. Jie nebegali vykti į Prancūzijos Rivjerą, todėl dažniausiomis alternatyvomis tapo Dubajus ir Antalija. Tačiau sankcijos gali atverti nemažai galimybių naujai oligarchų kartai. Vakarų įmonėms masiškai paliekant šalį, atsiranda šimtų milijardų dolerių vertės turtas, laukiantis naujųjų savo šeimininkų. Jei šių priemonių tikslas buvo sukelti diskomfortą V. Putino vidiniam ratui, tai, akivaizdu, nepavyko.
Finansinės sankcijos taip pat turėjo ribotą poveikį. Rusijai įsiveržus į Ukrainą, dešimt Rusijos skolintojų buvo pašalinti iš SWIFT, kurią tarptautiniams mokėjimams naudoja daugiau nei 11 000 bankų visame pasaulyje. Beveik du trečdaliai Rusijos bankų nebegali apdoroti operacijų eurais ar doleriais.
Tačiau Vakarų šalys visiškai nenutraukė ryšių su Rusijos bankais, nes jiems reikia mokėti už toliau importuojamą Rusijos naftą ir dujas. Šiuos mokėjimus apdorojantis „Gazprombank“ vis dar yra SWIFT narys. Be to, vakarietiškas sistemas keičia nauji finansiniai keliai. Įprastos kasdienės operacijos yra apdorojamos per CIPS – Kinijos alternatyvą SWIFT – kurios naudojimas nuo invazijos pradžios išaugo 50 proc. Praėjusį gruodį 16 proc. Rusijos eksporto buvo apmokėta juaniais, ko prieš karą beveik nebuvo. Mažas skirtumas tarp kainos, už kurią Rusijos bankai parduoda juanius savo klientams, ir kainos, už kurią jie perka juanius, rodo likvidžią rinką. Kai kurie tarptautiniai sandoriai, tiesa su sunkumais, dar yra įvykdomi Indijos rupijomis ir Emyratų dirhamais.
Nuvylė ir tam tikrų prekių eksporto į Rusiją apribojimai. Amerika ir jos sąjungininkai uždraudė parduoti Rusijai tūkstančius aukštųjų technologijų prekių, o daugelis Vakarų firmų, kurios anksčiau veikė Rusijoje, savo noru pasitraukė. Iš maždaug 3 000 Rusijoje veikiančių pasaulinių įmonių, kurias stebi Kyjivo ekonomikos mokyklos KSE institutas, maždaug pusė kažkokiu būdu apribojo savo veiklą. Pernai tiesioginių užsienio investicijų mastas Rusijoje sumažėjo ketvirtadaliu.
Tačiau Rusija ir toliau importuoja beveik tiek pat, kiek ir prieš invaziją. Atsirado naujų prekybos partnerių, kurie pakeitė Vakarus. Dabar Kinija Rusijai parduoda dvigubai daugiau nei 2019 m. Išaugo ir „paralelinis“ importas – neteisėtas importas iš Vakarų į Rusiją per trečiąsias šalis. Taip į Rusiją patenka daugybė prekių nuo gazuotų gėrimų iki kompiuterių lustų. 2022 m. importas iš Europos Sąjungos į Armėniją paslaptingai padvigubėjo, o Armėnijos eksportas į Rusiją išaugo trigubai. Serbijos telefonų eksportas į Rusiją išaugo nuo 8 518 JAV dolerių 2021 m. iki 37 mln. JAV dolerių 2022 m. Skalbimo mašinų siuntos iš Kazachstano į Rusiją išaugo nuo nulio 2021 m. iki beveik 100 000 vienetų pernai.
Tačiau Rusijos ekonomikos centrai yra arčiau Briuselio nei Pekino. Didesnės transporto išlaidos reiškia aukštesnes kainas. Žmonės taip pat turi daug mažesnį pasirinkimą nei anksčiau (vienas maskvietis skundėsi, kad dabar jam sunku rasti itališkos mortadellą dešros). Remiantis Rusijos rinkos tyrimų bendrovės „Romir“ neseniai atliktu tyrimu, du trečdaliai rusų mano, kad jų perkamų produktų kokybė prastėja.
Be to, ne visas prekes, tiekiamas alternatyviais keliais, galima gauti pakankamais kiekiais. Susidarė daugelio Rusijoje gaminamų vaistų, pagamintų iš importuotų žaliavų, trūkumas. Tuo tarpu automobilių pramonė kovoja su puslaidininkių stygiumi. Sausio–vasario mėnesiais automobilių gamyba sumažėjo 70 proc., palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus.
Tačiau net jei Rusija nebegali pagaminti pakankamai automobilių, ji vis tiek gali juos importuoti. Po „Lada“ – sovietmečio įžymybės – populiariausias prekės ženklas Rusijoje dabar yra Kinijos „Haval“, gaminantis vidurinės klasės automobilius. Jos mėnesiniai pardavimai per pastaruosius metus išaugo 331 proc.
Atrodo, kad Rusija taip pat kažkaip gauna dalis, kurių jai reikia savo civilinių lėktuvų išlaikymui. Piratai vagia orlaivių programinės įrangos atnaujinimus, kurių Rusijos įmonės nebegali nusipirkti. Avarijų, kurios pagal Vakarų standartus yra gana dažnos, nepadaugėjo.
Sankcijų poveikis Rusijos eksportui buvo didesnis, tačiau Vakarų šalys visada vengė jas sugriežtinti, baimindamosi, kad energijos kainos vartotojams išaugs iki nepakeliamo lygio. Į Europos Sąjungą importuojamas dujų kiekis smarkiai sumažėjo. Rusija turi ribotas galimybes nukreipti eksportą į Kiniją, nes abi šalis jungiantis dujotiekis yra nepakankamai pajėgus. Norint daugiau gabenti jūra, reikia naujų skystinimo gamyklų, kurioms įkurti reikia laiko ir sudėtingų technologijų. Konsultacinė bendrovė „Rystad Energy“ prognozuoja, kad Rusijos dujų pardavimas 2023 m. sumažės iki 136 mlrd. nuo 241 mlrd. kubinių metrų 2021 m.
Tačiau nafta yra lengviau pakeičiama. Gruodį Europos Sąjunga, kuri 2021 m. supirko daugiau nei 40 proc. Rusijos žaliavinės naftos eksporto, įvedė importo draudimą. Ji taip pat uždraudė savo laivybos įmonėms, draudikams ir finansininkams palengvinti rusiškos žaliavinės naftos pardavimą pirkėjams kitose šalyse, nebent barelio kaina būtų mažesnė nei 60 JAV dolerių. Vasarį panašus sankcijų paketas įsigaliojo ir Rusijos perdirbtai naftai – mažesniam, bet pelningam eksportui, kurio didžioji dalis prieš karą taip pat atiteko Europai.
Tačiau Azijos pirkėjai džiaugiasi galėdami perimti naftą, kurios atsisakė Europa. Kovo mėnesį, palyginti su ketvirčiu prieš karą, beveik 90 proc. viso Rusijos žaliavinės naftos eksporto buvo nukreipta į Kiniją ir Indiją, skaičiuoja duomenų bendrovės „Kpler“ atstovas Reidas I'Ansonas. Tą mėnesį Rusija per dieną vidutiniškai išgabeno 3,7 mln. barelių daugiau nei 2021 m. Kovas taip pat buvo sėkmingas mėnuo parduodant perdirbtus produktus, tokius kaip dyzelinas. Atsirado nauja šešėlinių prekiautojų ir siuntėjų ekosistema, daugiausia įsikūrusi Honkonge ir Dubajuje, kuri, padedant Rusijos skolintojams ir draudikams, nugabena uždraustą naftą į naujas paskirties vietas. Šie nauji pirkėjai ir aukštos žaliavų kainos leido Rusijos einamosios sąskaitos perteklių padidinti iki rekordinio 227 mlrd. JAV dolerių – 10 proc. BVP.
Tačiau vargu ar sulauksime kitų pelningų metų. Naftos etalono „Brent“ barelio kaina nukrito žemiau 85 JAV dolerių nuo vidutinės 100 JAV dolerių kainos 2022 m. „Urals“ nafta, pagrindinė Rusijos prekė, dabar Rusijos uostuose parduodama su didele nuolaida: anot Finansų ministerijos, sausio ir vasario mėnesiais kaina buvo žemesnė nei 50 JAV dolerių, palyginti su 76 JAV dolerių vidurkiu 2022 m.
Analitikų skaičiavimais, Rusijai reikėtų gerokai daugiau nei 100 JAV dolerių už barelį, kad subalansuotų savo biudžetą. Tarptautinė energetikos agentūra skaičiuoja, kad Rusijos pajamos iš naftos kovo mėnesį buvo 43 proc. mažesnės nei prieš metus. Ekonomistai tikisi, kad šalies einamosios sąskaitos perteklius šiais metais sumažės iki 3–4 proc. BVP, o tai atitiks antrojo šio amžiaus dešimtmečio vidurkį.
Mažesnis angliavandenilių pardavimas reiškia ir mažesnes vyriausybės pajamas. 2022 m. Rusijos vyriausybė turėjo apie 3 mlrd. rublių (37 mlrd. JAV dolerių) deficitą arba 2 proc. nuo BVP. Šiemet yra ruošiamasi panašiai situacijai, tačiau faktiniai šių metų išlaidų ir mokesčių duomenys nuteikia optimistiškai. Mažiausiai 10 trilijonų rublių deficitas – net 5 proc. nuo BVP – atrodo labiau tikėtinas, o toks trūkumas, pagal Rusijos standartus, yra tikrai didelis.
Vis dėlto Rusijos valstybė dar turi daug galimybių save finansuoti. Rusijos nepriklausomas turto fondas vis dar valdo apie 150 mlrd. JAV dolerių (apie 10 proc. BVP), net ir po to, kai praėjusiais metais turtas sumažėjo apie 30 mlrd. JAV dolerių. Vyriausybė taip pat galėtų išduoti daugiau skolų.
Praėjusiais metais išaugęs eksportas paliko didžiosioms Rusijos energetikos įmonėms daug grynųjų pinigų, kuriuos reikia kažkur padėti. Tokioms įmonėms, kurios dalinai ar visiškai priklauso valstybei, taip pat gali būti pritaikytas naujas netikėtas mokestis, kaip ir pernai. Rusijos finansų institucijos turi pakankamai turto, kad padengtų 10 trilijonų rublių deficitą artimiausiems 25 metams – tai didžiulis išteklius, kurį vyriausybė gali siekti kokiu nors būdu panaudoti. Richardas Connolly, Rusijos ekonomikos ekspertas iš ekspertų grupės „RUSI“ sakė: „Vyriausybė visada gali finansuoti save imdama pinigus iš didelių įmonių“.
Kitaip tariant, pinigai nebus rimtas šio karo stabdis. Biudžeto reikalavimai šiam tikslui bet kuriuo atveju yra kuklūs. Geriausiais spėjimais, remiantis palyginimu tarp faktinių išlaidų ir iki karo suplanuotu biudžetu, Rusijos karas prieš Ukrainą šiuo metu jai kainuoja apie 5 trilijonus rublių per metus arba 3 proc. Rusijos BVP – mažiau nei Amerika išleido Korėjos karui.
Tačiau sugadintų ginklų ir panaudotos amunicijos pakeitimas nėra tik pinigų klausimas. Rusija didžiuliu mastu išnaudojo savo karinę įrangą. Pavyzdžiui, naujausioje ekspertų grupės „Centre for Strategic and International Studies“ (CSIS) ataskaitoje teigiama, kad per karą sunaikintų šarvuočių skaičius svyruoja nuo 8 000 iki 16 000. Rusija taip pat prarado daugybę orlaivių, dronų ir artilerijos sistemų.
Vienas iš sprendimų – naudoti esamas atsargas, nors daugelis jų yra senos ir prastai suremontuotos. Kitas – eksportui skirtus ginklus nukreipti į fronto liniją. Siemonas Wezemanas iš Švedijos ekspertų grupės „SIPRI“ teigė, kad Rusijos ginklų eksportas sumažėjo nuo 50 mlrd. JAV dolerių 2021 m. iki 11 mlrd. JAV dolerių ar net mažiau pernai. Jis pabrėžė, kad Ukrainos mūšio lauke buvo pastebėti T-90 tankai – galbūt demonstraciniai modeliai arba skirti eksportui į Alžyrą.
Rusija taip pat bando pasigaminti daugiau ginklų. Rusijos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas neseniai pareiškė, kad 2023 m. šalis pagamins 1 500 modernių tankų. Pareigūnai taip pat teigė norintys, kad Rusijoje būtų masiškai gaminami bepiločiai orlaiviai. Kai kurios gamyklos dirba visą parą. Vyriausybė gausiai skolina ginklų gamintojams arba liepia tai daryti bankams. Remiantis oficialia statistika, sausį ir vasarį „gatavų metalo gaminių“ gamyba buvo 20 proc. didesnė nei pernai.
Problema ta, kad norint gaminti pažangius ginklus, Rusijai reikia prieigos prie Vakaruose gaminamų aukščiausios klasės „dvejopo naudojimo“ komponentų – nuo variklių iki mikroschemų, kurias sunku gauti dėl Vakarų sankcijų. Labai reikalingos dalys visada gali būti nukreiptos ten, kur jų trūksta labiausiai. Todėl vasarį vyriausybė laikinai nustojo priimti prašymus išduoti biometrinius pasus, siekdama neišeikvoti mikroschemų. Rusija taip pat dideliais kiekiais importuoja aukščiausios klasės skalbimo mašinas, kurių lustai gali būti panaudoti gaminant nuotolinio valdymo raketas ir kitus ginklus. Ukrainos karinė žvalgyba neseniai pranešė, kad, greičiausiai dėl šių gudrybių, Rusijai kas mėnesį pavyksta pagaminti apie 30 „Kh-101“ ir 20 „Kalibr“ – dviejų dažniausiai jos naudojamų raketų tipų.
Tačiau pagaminamos pažangios ginkluotės kiekiai toli gražu nėra tokie, kad Rusija sugebėtų papildyti savo senkančias atsargas. Ukrainos ir Vakarų kariuomenės pareigūnai mano, kad Rusija jau panaudojo didžiąją dalį savo tiksliausių nuotolinio valdymo raketų. Ant raketų nuolaužų randami serijos numeriai rodo, kad dabar naudojamos naujos, jau per karą pagamintos raketos. Vidiniai šaltiniai atskleidė, kad kariuomenė prašo dešimt kartų daugiau tankų, nei Rusijos gamyklos gali pagaminti. Atrodo, kad programinės ir techninės įrangos trūkumas neleidžia klestėti ir Rusijos dronų gamybai.
Tačiau nors Rusijai stinga kokybės, ji iš dalies gali kompensuoti kiekybe, grįždama prie sovietinių ginklų. Per mėnesį šalis modernizuoja apie 90 senų tankų, juose įdiegdama naujas elektronikos ir ryšių sistemas. Rusija atnaujina senas raketas, kurios, nors ir nepasižymi tikslumu, yra sunkiau perimamos, o jas paleidžia su patobulintomis branduolinių ginklų paleidimo sistemomis. Ji ardo civilinius lėktuvus, kad taisytų naikintuvus.
Rusija taip pat gauna karinių atsargų iš savo sąjungininkų. Panašu, kad iš Kinijos per Baltarusiją ji gauna kažkiek artilerijos sviedinių. Iš šios rytinės kaimynės ji taip pat perka (neva civilinius) bepiločius orlaivius, o artilerijos sviedinius įsigyja iš Šiaurės Korėjos. Pranešama, kad ji taip pat pardavė 60 „Su-35“ lėktuvų Iranui, mainais už kelis tūkstančius bepiločių kamikadze orlaivių. Trumpai tariant, rusiškų ginklų kokybė prastėja, tačiau ji rado būdų, kaip išvengti ginkluotės trūkumo.
Kitas iššūkis yra rasti pakankamai žmonių, kad karas tęstųsi. Daugybė vyrų žuvo karo veiksmų metu. Dar daugiau jų emigravo. Auditoriaus „FinExpertiza“ duomenimis, per metus iki 2022 m. gruodžio mėnesio jaunesnių nei 35-erių metų dirbančių rusų skaičius sumažėjo 1,3 mln. asmenų. Rusijoje dažnai trūksta darbuotojų. Gruodį centrinis bankas teigė, kad pusei apklaustų įmonių sunku rasti pakankamai darbuotojų. Kiekvienam bedarbiui tenka 2,5 laisvos darbo vietos, todėl įtampa Rusijos darbo rinkoje yra dvigubai stipresnė nei Amerikoje. Sparčiai auga atlyginimai. Ypač trūksta tokių specialistų kaip IT inžinieriai ir teisininkai. Neseniai vykusiame Rusijos verslininkų sąjungos posėdyje pagrindinė pokalbių tema buvo darbo jėgos trūkumas.
Darbo jėgos trūkumas apsunkina gyvenimą ir kariuomenei. Kariuomenė dabar siunčia ne tik fizinius, bet ir skaitmeninius pranešimus apie šaukimą ir mobilizaciją elektroniniu paštu, kad žmonėms būtų sunkiau apsimesti, jog jie jų nematė. Šauktiniams neleidžiama išvykti iš šalies. Panaudojant pakankamai prievartos, Rusijai neturėtų kilti problemų užpildyti karinių pajėgų gretas. Jaunų vyrų šalyje tikrai nepritrūks – prieš karą jų buvo apie 17 mln. Tačiau daugiau žmonių fronto linijose reiškia mažiau žmonių biuruose ir gamyklose. Kuo daugiau žmonių bus pašaukiami iš tokių didmiesčių kaip Maskva ir Sankt Peterburgas, tuo didesnė visuomenės neramumų tikimybė.
Trečiasis vyriausybės ekonomikos laimėjimas buvo gyvenimo lygio palaikymas. Praėjusiais metais ekonomikos skatinimui ji išleido papildomus 3 proc. BVP. Be didesnių išlaidų kariuomenei, paramą, kuri tarnauja kaip ekonominė pagalba, gauna ir civilinės įmonės. Tai paprastai būna tiesioginės išmokos, subsidijuojamos paskolos, bendros investicijos ir panašiai. Išlaidos biudžeto „nacionalinės ekonomikos“ kategorijai, apimančiai daugelį šių priemonių, 2022 m. išaugo 20 proc., iki 4,3 trilijono rublių. Nuo sausio iki kovo vidurio išlaidos išaugo dar 45 proc., palyginti su tuo pačiu laikotarpiu praėjusiais metais. Bankų prašoma leisti įsiskolinusioms įmonėms atsikvėpti. 2022 m. verslo nesėkmių skaičius sumažėjo iki žemiausio lygio per septynerius metus.
Pernai išaugo ir „socialinės“ išlaidos – nuo 6 trilijonų iki 7 trilijonų rublių (4,5 proc. BVP). Tačiau, kaip teigė buvęs energetikos viceministras Vladimiras Milovas, federalinė valdžia padengia tik dalį visų socialinių išlaidų. Pensijų fondas – formaliai nepriklausoma agentūra, neseniai pervadinta į Socialinį fondą – taip pat išmoka pinigus pensininkams, motinoms, neįgaliesiems ir kitiems. Tą daro ir regionų vyriausybės. Maria Snegovaja iš CSIS pažymi, kad auga išmokos V. Putinui svarbioms rinkėjų grupėms, pavyzdžiui, šeimoms, auginančioms daugiau nei vieną vaiką, vargšams ir pagyvenusiems žmonėms. Už Maskvos ribų, šeimoms pakanka išmokos už žuvusį šauktinį, norint įsigyti naują butą.
Visa tai gali paaiškinti, kodėl karas nepaveikė Rusijos gyvenimo lygio. Vartojimo prekių kainos pernai išaugo 12 proc., daugiausia dėl pavasarį nuvertėjusio rublio. Vidutinis darbo užmokestis vidutinėse ir didelėse įmonėse, tarp kurių yra daug valstybės valdomų įmonių, praėjusiais metais nežymiai išaugo net ir įvertinus infliaciją. Centrinio banko statistika rodo, kad žmonių santaupos sumažėjo tik nežymiai. Kovo mėnesį infliacija sumažėjo iki 3,5 proc.
Apskritai, Rusijos ekonomika pasirodė esanti atspari. Realusis BVP pernai sumažėjo tik 2–3 proc. – daug mažiau nei 10–15 proc. nuosmukis, kurį prognozavo daugelis ekonomistų. „Goldman Sachs“ banko sudarytas „dabartinės veiklos rodiklis“, kuris glaudžiai koreliavo su oficialiais BVP skaičiais prieš karą, rodo, kad Rusija nuosmukį įveikė maždaug prieš metus. Dauguma dabar prognozuoja, kad šiais metais Rusijos ekonomika augs.
Visa tai rodo, kad V. Putinas dar kurį laiką sugebės tęsti šį karą. Tačiau jo išplėtimas yra kitas klausimas. Kai kurie dešinieji ragina V. Putiną invazijai skirti daugiau nei kelis procentus nuo BVP. Juk Rusija jau yra dalyvavusi visapusiškame kare. Pavyzdžiui, 1942 ir 1943 m., kaip teigiama 1996 m. išleistoje Marko Harrisono knygoje „Accounting for War“, ji kariuomenei išleido stulbinančius 60 proc. nuo BVP.
Tačiau sunku įsivaizduoti, kaip V. Putinas galėtų tai padaryti, išlaikydamas ekonominį stabilumą ir pragyvenimo lygį. Pirmoji problema būtų greitas pinigų surinkimas. Ne visas valstybinio turto fondo turtas yra likvidus. Pinigų spausdinimas paskatintų infliaciją, dėl to rublis prarastų vertę, o gyvenimo lygis, kurį vyriausybė iš visų jėgų stengėsi išlaikyti, sumažėtų. Panašų poveikį gali turėti ir staigus bankų apkrovimas didžiulėmis valstybės skolomis, sukeliant abejonių, ar ekonomika buvo valdoma patikimai. Mokesčių didinimas arba didelis valstybės išlaidų perkėlimas į gynybą taip pat suvalgytų asmenines pajamas. Bet kuri iš šių priemonių pakenktų ramybės, kontrolės ir stabilumo atmosferai, kurią V. Putinas stengiasi išlaikyti. „Žinoma, krašto apsauga yra svarbiausias prioritetas, – neseniai sakė jis, – bet spręsdami strateginius uždavinius šioje srityje turėtume nekartoti praeities klaidų ir nenaikinti savo ekonomikos“.
Neaišku, ar išleidus daugiau pinigų vis tiek būtų pasiekti norimi rezultatai. Rusijos ekonomika tapo labiau centralizuota, bet ji neprilygsta planiniam sovietmečio valdymo aparatui. Todėl vis tai užtruktų. Šios pastangos padidintų kliūtis, kurios jau dabar riboja Rusijos karinę produkciją. Daug kas priklausytų nuo Kinijos, Persijos įlankos valstybių ir kitų šalių, per kurias teka Rusijos kapitalas ir importas, pagalbos, o jos gali sunerimti dėl Rusijos polinkio eskaluoti situaciją.
„Atsižvelgdama į esamus Rusijos pajėgumus ir apribojimus, ji greičiausiai pasirinks lėtesnio tempo naikinimo kampaniją Ukrainoje“, – teigiama CSIS ataskaitoje. V. Putinui pavyko apsaugoti Rusijos ekonomiką nuo blogiausių karo ir sankcijų padarinių, tačiau tai dar nereiškia, kad jis gebės laimėti šį karą.
