Rusakalbis programuotojas iš Talino ilgai svajojo pagyventi „4-6 mėnesius“ Tailande. Anot vyro, dėl susiklosčiusios situacijos jis neteko darbo, todėl ir nenorėjo naudotis valdžios siūlytu kreditu grįžti į tėvynę.
Išvyko iš vieno karantino į kitą
R. Trofimovas gimtąją šalį paliko kovo 12-ąją: ir tą pačią dieną Estija įvedė nepaprastąją padėtį dėl Covid-19. Vos po trijų dienų tą patį sprendimą priėmė Filipinų valdžia, kurios imigracinė tarnyba atsisakė įsileisti turistą į šalį. Dėl visuotinio karantino įvedimo oro linijų bendrovė sustabdė visus skrydžius ir estui teko tiesiog likti oro uoste.
„AirAsia“ oro linijų darbuotojai, turėję užtikrinti estų turisto patekimą į salą, su imigracijos tarnybos darbuotojų pagalba, pasiėmė jo asmens dokumentą, pažadėję grąžinti po to, kai jis grįš į tėvynę. Anot R. Trofimovo, jis išsyk kreipėsi pagalbos į konsulatą.
Tačiau čia jis susidūrė su kita problema: taip vadinamuoju „pilkuoju pasu“ arba „nepiliečio statusu“ (Estijoje gyvenantiems, tačiau neturintiems šios šalies pilietybės, išduodamas pasas). Sprendimų, kaip išgelbėti Romaną buvo ieškoma mėnesį. Jam pasiūlė skrydį iki Amsterdamo, iš kur galima buvo grįžti į Estiją, tačiau R. Trofimovas neturėjo atliekamų 1,5 tūkst. eurų bilietui. Tuomet jam buvo liepta laukti karantino pabaigos.
Estijos gyventojo istorija, kurią jis aktyviai viešino savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje, patraukė žiniasklaidos dėmesį ir Estijos užsienio reikalų ministerija suorganizavo jam specialų skrydį.
Vyrui buvo paskirtas „AirAsia“ apsauginis, nuo kurio jis tapo visiškai priklausomas. Oro uosto viduje visi restoranai buvo uždaryti, maisto galima buvo gauti tik išorėje, pirkti jį reikėjo už savo lėšas. „AirAsia“ pasiūlytas planas atrodė taip: Romanas perduoda pinigus „apsauginiui“, o šis nueiną nupirkti valgyti. Jeigu norima susisiekti su „AirAsia“ atstovais, tai irgi įmanoma tik per „apsauginį“.
Gyvenimas Filipinų oro uoste
Pirmosiomis dienomis R. Trofimovui teko nakvoti ant suolelių ar tiesiog ant grindų pačiame oro uosto terminale. Galimybės pasinaudoti dušu nebuvo, o muilas, anot paties Romano, tualete per visą jo buvimo laiką taip ir nebuvo pakeistas. Praėjus savaitei jam buvo išskirtas nedidelis kambarėlis, vyrui paskyrė maitinimą dukart dienoje. Tačiau gyvenimo sąlygos išliko panašios – niekur išeiti negali, ateities perspektyvos – miglotos.
Vyras pradėjo skųstis dėl savo sveikatos būklės, tačiau medicinos pagalbos taip ir nesulaukė. Anot jo, oro uosto darbuotojai gąsdino keleivius, atsidūrusius panašioje situacijoje, bandydami „provokuoti žmones palikti oro uostą kaip įmanoma greičiau, kad vadovybė turėtų mažiau problemų“.
REKLAMA
