Laiške Annos motina teigė, kad „Ernst & Young“ buvo pirmoji jos dukters darbovietė ir ji labai džiaugėsi, kad pradėjo dirbti šioje įmonėje. Tačiau vos per keturis mėnesius jai teko per didelis darbo krūvis.
Laiške teigiama, kad Anna dirbdavo iki vėlyvos nakties ir savaitgaliais, daugumą dienų namo grįždavo visiškai išsekusi, o kaip naujokė buvo apkrauta alinančiu darbu. Širdį veriančiame laiške teigiama, kad niekas iš „Ernst & Young“ nedalyvavo jos laidotuvėse.
Ji sumokėjo savo gyvybe
„Anna buvo geriausia mokinė mokykloje ir koledže, pasižymėjo popamokinėje veikloje ir puikiai išlaikė CA egzaminus. Ji nenuilstamai dirbo „EY“, atiduodama visas jėgas, kad atitiktų jai keliamus reikalavimus. Tačiau darbo krūvis, nauja aplinka ir ilgos darbo valandos pakenkė jos fizinei, emocinei ir psichinei būklei“, – laiške „EY India“ pirmininkui rašė Anita Augustine.
Ji teigė, kad Anna pradėjo dirbti įmonėje 2024 m. kovo 19 d., o mirė liepos 20 d., praėjus vos keturiems mėnesiams.
Keli darbuotojai jau buvo pasitraukę iš įmonės dėl per didelio darbo krūvio, skelbia portalas „Mirror“.
„Komandos vadovas jai pasakė: „Anna, tu privalai pasilikti ir pakeisti visų nuomonę apie mūsų komandą“. Mano vaikas nesuprato, kad už tai sumokės savo gyvenimu“, – sakė jos motina ir pridūrė, kad įmonė ir jos vadovas neparodė jokio dėmesio naujai darbuotojai.
Per didelis darbo krūvis
A. Augustine išsamiau papasakojo apie stresą darbe, su kuriuo Anna susidūrė „EY“. Jauna moteris turėjo vadovą, kuris dažnai skirdavo jai darbo pačioje pamainos pabaigoje, todėl ji buvo priversta dirbti viršvalandžius.
Ir ne tik tai, Anna dažnai dirbdavo vėlai vakare ir net sekmadieniais. Vadovas dažnai perplanuodavo susitikimus, o ji gaudavo papildomų užduočių, viršijančių jos pareigybės aprašymą. Šios užduotys buvo skiriamos žodžiu.
„Anna mums prisipažino apie didžiulį darbo krūvį, ypač apie papildomas užduotis, paskirtas žodžiu, viršijančias oficialų darbą. Aš jai sakydavau, kad tokių užduočių nesiimtų, tačiau vadovai buvo negailestingi. Ji dirbo iki vėlyvos nakties, net savaitgaliais, neturėdama galimybės atsikvėpti“, – pasakojo jos motina.
Dėl to jaunoji darbuotoja dažnai pasiekdavo namus visiškai išsekusi ir krisdavo į lovą net nenusirengusi.
Motina sakė, kad ją nuolat užgriūdavo žinutės su klausimais apie tą ar kitą ataskaitą.
„Sakėme jai išeiti, bet ji norėjo mokytis ir įgyti naujos patirties. Tačiau didžiulis spaudimas pasirodė per didelis net jai pačiai“, – teigė ji.
„Niekas iš „EY“ nedalyvavo Annos laidotuvėse“
Anos motina sakė, kad jos vadovai ir kolegos net nesivargino dalyvauti jos laidotuvėse.
„Niekas iš „EY“ nedalyvavo Annos laidotuvėse... Po jos laidotuvių kreipiausi į jos vadovus, bet negavau jokio atsakymo. Kaip įmonė, kuri kalba apie vertybes ir žmogaus teises, gali paskutinėmis akimirkomis nepasirodyti vieno iš savųjų paskutinėje kelionėje?“ – klausė jos motina.
Ji teigė, kad jos dukters mirtis turėtų tapti įspėjamuoju signalu „EY“. Annos mirtis atspindėjo platesnę darbo kultūrą, kurioje šlovinamas sunkus darbas sveikatos sąskaita.
„Rašau jums dabar, Rajive, nes manau, kad „EY“ turi didelę atsakomybę užtikrinti savo darbuotojų gerovę. Annos patirtis nušviečia darbo kultūrą, kuri, atrodo, šlovina pervargimą, bet nekreipia dėmesio į patį žmogų, kuris atlieka vaidmenis.
Tikiuosi, kad mano vaiko patirtis paskatins tikrus pokyčius, kad nė vienai kitai šeimai netektų išgyventi tokio sielvarto ir traumos, kokią išgyvename mes. Mano Annos nebėra su mumis, bet jos istorija vis dar gali kažką pakeisti“, – užbaigė moteris.
