Šalia Artemo lovos guli penkiolikmetė Masha, taip pat iš Mariupolio apylinkių. Jos dešinė koja buvo amputuota, nes praėjusį rusų sviedinio sprogimas ją nuplėšė.
Blogiausia, kas nutiko per Putino karą Ukrainoje ir tai, ką negailestingas rusų bombardavimas padarė žmonėms, įkalintiems apgultame Mariupolio mieste, galima pamatyti regioninėje vaikų ligoninėje netoliese esančiame Zaporožės mieste.
Ten evakuota šimtai žmonių. Jų fizinės žaizdos akivaizdžios ir galimai iki tam tikro lygio gali sugyti. Psichologinė trauma su jais gyvens amžinai. Ten esantys daktarai ir išgyvenę vaikų giminaičiai paprašė išklausyti jų istorijų, tarp jų ir daktaras Juri Borzenko, vaikų ligoninės vadovas. Jis negali nuslėpti paniekos tam, ką padarė Rusija.
„Nekenčiu Rusijos, – šaltu veidu sako dr. Borzenko. – Mergina, kuri prarado savo koją (Masha) buvo tokia sutraumuota, kad kelias dienas nieko nevalgė ir negėrė. Ji negalėjo protiškai susitvarkyti su tuo, kas įvyko. Mes turėjome ją maitinti į veną”.
„Kitas berniukas, – pasakoja daktaras. – Šešiametis, su šrapneliu savo kaukolėje be ašarų ar emocijos apibūdino, kaip jo mama mirtinai sudegė jų mašinoje, kai į ją trenkė. Po dviejų dienų jis pasakė: „Tėtis nupirks man naują mamą, man reikia, kad kažkas palydėtų iki mokyklos”.
Tai, kas vyksta Mariupolyje, yra humanitarinė katastrofa. Manoma, kad apie 90 proc. miesto pastatų buvo apgadinti arba sugriauti. Po teatro bombardavimo, kuriame slėpėsi daugiau kaip tūkstantis žmonių, pranešta, kad menų mokykla su 400 žmonių viduje taip pat buvo užpulta.
Tie, kurie sugebėjo pabėgti iš Mariupolio kalba apie neįsivaizduojamą siaubą. Viską savo kailiu patyrę pasakoja apie gulinčius kūnus gatvėse, apie sunaikintus namus. Nešini šiais prisiminimais jie bando atitolinti save kaip įmanoma daugiau nuo to, ką patyrė.
Centrinėje Dnepro kavinėje kalbinta Oksaną Gusak. Ji su savo vyru Andrii ir jos tėvais per minų laukus ir tuzinus nesvetingų Rusijos kariuomenės kontrolės punktų pabėgo iš Mariupolio. Pasibaigus atsargoms Mariupolyje vandens stiklinė Oksanai atrodo kaip prabanga. Jie visi mandagiai atsisakė kavos, sakydami, kad tai būtų įžeidimas šeimos nariams, kurie liko Mariupolyje, nes negalėjo pasprukti.
Jos vyras Andrii man pasakė, kad mieste nebuvo vandens, elektros, šildymo ir ryšio, todėl jie neturėjo kito pasirinkimo.
„Aišku, rizikavome, bet tuo metu man nerūpėjo, ar mirsiu Mariupolyje, ar mirsiu bandydama ištrūkti, – sako Oksana. – Žinojome, kad yra galimybė, numanėme, kad būsime taikiniai ir nusprendėme ta galimybe pasinaudoti. Jeigu būtųme likę, mūsų išlikimo šansas būtų nulinis”.
Andrii ir Oksanai pasisekė, kad sugebėjo pabėgti kartu ir nesužeisti. Jie tai puikiai žino. Zaporožės vaikų ligoninėje sutikau vieną sielvarto ištiktą, nepaguodžiamą tėvą, kurio šeima buvo visiškai sudraskyta. Jo 26-erių metų dukra Natasha ir jo 4-metė anūkė Dominica žuvo, kai Rusijos sviedinys nusileido netoli slėptuvės, kurioje buvo visa šeima, siekianti pasislėpti nuo Mariupolio bombardavimo.
„Pažiūrėjau žemyn ir ten gulėjo mano mažylė anūkė, o jos galva buvo ... – pasakojo Vladimiras. – Ji ten gulėjo, o šalia jos buvo mano dukra su sulaužytomis kojomis, atvirais lūžiais”.
Dominica, kurios nuotraukas savo telefone senelis beveik glosto, iškart žuvo. Jos mama nuo sužalojimų mirė kitą dieną. Kad ir koks palūžęs būtų, Vladimiras stengiasis liti stiprus dėl kitos savo dukros, Dianos. Ji sprogdinimo metu taip pat buvo sunkiai sužeista ir jai buvo ruošiamasi atlikti skubią operaciją.
Tačiau savo skausmo nuslėpti jis negalėjo. „Dieve, kodėl man visa tai atnešei? Aš neturėjau laidoti savo vaikų, savo mielų mergaičių. Nesugebėjau jūsų apsaugoti”.
