„Iš Irano režimo gaunami prieštaringi pranešimai rodo, kad vyksta vidinės diskusijos, kaip elgtis su vykstančiais protestais“, – sakė Denverio universiteto Artimųjų Rytų studijų centro direktorius Naderas Hašemis.
Anot jo, „daugumoje autoritarinių režimų yra „vanagai“ ir „balandžiai“, kurie nesutaria dėl to, kokiu lygiu valstybė turėtų vykdyti represijas krizių metu.
Tai, kad keliems mirties bausme nuteistiems protestuotojams buvo atnaujintas teismo procesas, o žymūs disidentai buvo paleisti iš įkalinimo, rodo, kad kai kas siekia laikytis švelnesnio požiūrio.
Tačiau šeštadienį Teheranas priminė apie savo griežtą politiką, kai dviem vyrams buvo įvykdyta mirties bausmė už tai, kad per su protestais susijusius neramumus jie nužudė sukarintų pajėgų narį.
Demonstracijos prasidėjo po to, kai rugsėjo 16-ąją po moralės policijos suėmimo žuvo 22 metų kurdų kilmės iranietė Mahsa Amini. Irane moterims taikomas griežtas aprangos kodeksas, pagal kurį jos privalo dėvėti plaukus ir kaklą dengiančią skarelę.
Protestai peraugo į raginimus panaikinti islamo režimą ir tapo didžiausiu iššūkiu dvasininkams nuo 1979-ųjų revoliucijos, per kurią buvo nuverstas šachas.
Valdžios institucijos į tai atsako mirtinu smurtu, per kurį žuvo šimtai žmonių.
Tūkstančiai demonstrantų yra suimti, o 14 suimtųjų buvo nuteisti pakarti. Daugelis jų, teismų teigimu, nužudė arba užpuolė saugumo pajėgų narius.
„Eksperimentavimas“
Aukščiausiasis Teismas patvirtino kai kuriuos mirties nuosprendžius, ir šiuo metu mirties bausmė įvykdyta iš viso keturiems vyrams. Be to, teismai paskelbė, kad šešiems iš keturiolikos nuteistųjų bylos bus nagrinėjamos iš naujo.
Tai atspindi „politinį išskaičiavimą“, sakė JAV gyvenantis Irano ekspertas Mehrzadas Boroujerdi (Mehrzadas Borudžerdis), knygos „Iranas po revoliucijos: Politinis vadovas“ bendraautoris.
„Jie žino, kad masinės egzekucijos išves daugiau žmonių į gatves ir dar labiau juos sujaudins. Kita vertus, jie nori pasiųsti signalą, kad nevengia vykdyti mirties bausmių protestuotojams, kad žmonės būtų įbauginti“, – komentavo jis.
Po kelių savaičių į laisvę buvo paleisti du protestų pradžioje suimti žymūs disidentai – Madžidas Tavakoli ir Hoseinas Ronagi. Analitikų nuomone, tai dar vienas bandymas nuraminti žmones.
H. Ronaghi buvo paskelbęs bado streiką.
Režimas naudoja „viską – nuo spaudimo mažinimo vožtuvų iki ilgų įkalinimo bausmių ir egzekucijų. Jie eksperimentuoja, nes stengiasi suformuluoti aiškesnę politiką“, sakė M. Boroujerdi.
Tuo metu Jungtinės Karalystės Durhamo universiteto Artimųjų Rytų ir islamo studijų instituto direktorius Anušas Ehtešamis sakė, kad pakartotinis bylų nagrinėjimas iš dalies atspindi didėjantį užsienio valstybių ir vidaus spaudimą.
„Tačiau ir režimo viduje esama nesutarimų dėl to, kaip elgtis“, – teigė jis, pridurdamas, kad vienoje pusėje yra griežtosios linijos šalininkai, o kitoje – tie, kurie mano, kad egzekucijos tik dar labiau skatina pasipriešinimą.
A. Ehteshami nuomone, pakartotiniai bylų nagrinėjimai ir disidentų paleidimas į laisvę yra „nuolaidžiavimo priemonės... kuriomis bandoma mesti kaulą“ protestuotojams.
Nors tokios priemonės gali atrodyti nereikšmingos, tačiau, žvelgiant iš perspektyvos, kurią turi „saugumiečių apsuptas režimas... jie mano, kad elgiasi didžiadvasiškai ir reaguoja į visuomenės spaudimą“.
