„Laisvė brangiai kainuoja“, – kartą iš Rusijos kalėjimo kameros parašė opozicijos aktyvistas Vladimiras Kara-Murza. Jis citavo savo politinį mentorių Borisą Nemcovą, kuris 2015 m. buvo nužudytas Maskvoje, visai šalia Kremliaus.
Šią savaitę V. Kara-Murza paragino opozicijos šalininkus „dirbti dar sunkiau“, kad pasiektų tai, už ką kovojo A. Navalnas ir B. Nemcovas: galimybę gyventi laisvoje šalyje.
Jis pats seniai pasirinko savo kelią.
„Kalbėjimo kaina yra didelė, – rašė vienas aktyvistas netrukus po savo suėmimo 2022 m. – Tačiau tylėjimo kaina yra nepriimtina“.
Abu vyrai stiprūs, siekė to paties tikslo
47 metų Aleksejus Navalnas ir 42 metų Vladimiras Kara-Murza – labai skirtingi vyrai.
A. Navalnas buvo socialinių tinklų fenomenas, charizmatiškas kalbėtojas, pasižymintis įgimto lyderio egoizmu.
V. Kara-Murza yra tyliai kalbantis intelektualas, labiau lobistas, o ne minios būrėjas. Net ir dabar Rusijoje jo vardas nėra labai žinomas.
Tačiau abu vyrus siejo tas pats siekis ir įsitikinimas, kad Vladimiro Putino Rusija nėra amžina, o politinė laisvė tikrai įmanoma.
Kol A. Navalnas rengė vaizdo įrašus, demaskuojančius korupciją aukščiausiu valdžios lygmeniu, V. Kara-Murza lobino Vakarų šalių vyriausybes, kad sankcijos būtų nukreiptos prieš pareigūnų turtą ir užsienyje paslėptas pinigines lėšas.
Abu už tai brangiai sumokėjo
2015 m., penkeri metai prieš tai, kai A. Navalną buvo bandyta nunuodyti nervus paralyžiuojančia medžiaga, V. Kara-Murza susmuko ir pateko į komą.
Po dvejų metų tai pasikartojo. JAV atlikti tyrimai patvirtino, kad jis buvo apnuodytas.
Tačiau jis niekada nenustojo reikšti savo nuomonės, pasmerkė ir Vladimiro Putino plataus masto invaziją į Ukrainą.
Praėjusiais metais V. Kara-Murza buvo nuteistas 25 metams už valstybės išdavystę, nors kaltinamajame akte buvo nurodyta tik taiki opozicinė veikla.
Grįžimas į Rusiją
Kai Aleksejus Navalnas po pasikėsinimo jį nužudyti 2021 m. nusprendė skristi atgal į Rusiją, kai kurie manė, kad jis pasielgė kvailai. Opozicijos veikėjai, pasirinkę tremtį, o ne įkalinimą, teigia, kad pasiaukojimas be jokių pokyčių perspektyvų yra beprasmis. Aleksejus Navalnas manė kitaip.
„Jei tavo įsitikinimai ko nors verti, turi būti pasirengęs už juos pakovoti. Ir, jei reikia, šiek tiek pasiaukoti“, – rašė jis prieš pat mirtį.
Vladimiras Kara-Murza, kaip ir A. Navalnas, turi žmoną ir vaikų. Jis taip pat gyveno JAV ir turėjo Didžiosios Britanijos pasą. Tačiau jis niekada nedvejojo dėl grįžimo į Rusiją.
„Nemaniau, kad turiu teisę tęsti savo politinę veiklą, raginti kitus žmones veikti, jei saugiai sėdžiu kažkur kitur“, – rašė V. Kara-Murza 2022 m., jau būdamas kalėjime.
Dabar vienas iš jų jau miręs, o kitas uždarytas toli nuo savo šeimos, kuriai per šešis mėnesius galėjo paskambinti vos vieną kartą.
„Aš pati su juo nekalbėjau, nes nenorėjau atimti laiko iš vaikų“, – tą vienintelį skambutį apibūdino Jevgenija Kara-Murza.
Aktyvisto žmona trims vaikams leido kalbėti su tėčiu po penkias minutes.
„Stovėjau su laikmačiu“, – sakė ji.
Abiejų opozicionierių moterys laikosi stiprios pozicijos
Praėjusią savaitę A. Navalno našlė įrašė vaizdo pareiškimą, kuriame ragina jo sąjungininkus nepasiduoti.
„Noriu gyventi laisvoje Rusijoje, noriu kurti laisvą Rusiją“, – sakė Julija Navalnaja, žadėdama tęsti savo vyro darbą.
BREAKING:
Yulia Navalnaya, wife of the late Alexei Navalny, just released a video announcing her determination to carry on her husband’s work, stating unequivocally that Putin is responsible for his murder. She urges everyone to join her in continuing the fight for their country pic.twitter.com/KVMG5mFH46REKLAMA— GAMZIRI24 (@GAMZIRI24) February 20, 2024
Jevgenija Kara-Murza buvo priblokšta jos drąsos: „Ji daro viską, ką gali, kad praeitų per pragarą aukštai pakelta galva, ir ji yra nuostabi“.
Tačiau V. Kara-Murzos žmona ir pati ėmėsi sudėtingo vaidmens.
Nuo vyro suėmimo 2022 m. balandžio mėnesį ji keliauja po pasaulį, skatina Vakarų pareigūnus padėti jos vyrui ir kitiems politiniams kaliniams, ir smerkia Rusijos karą Ukrainoje.
Invazija yra dar vienas, jos žodžiais tariant, Putino „žudikiško režimo“ įrodymas.
Kai BBC su ja kalbėjosi, Jevgenija ruošėsi skristi atgal į JAV pasimatyti su savo vaikais. Po to ji vyko į Londoną paraginti Jungtinės Karalystės ministrų dėti daugiau pastangų dėl savo vyro Vladimiro, kuris yra bendras Didžiosios Britanijos ir Rusijos pilietis.
„Noriu, kad jie ryžtingiau stengtųsi jį išlaisvinti ir reikalautų tinkamos medicininės pagalbos, – sakė ji. – Tačiau šiais laikais sunku priversti vieną vyriausybę rūpintis savo piliečiu“.
Persekiojimas kalėjime
V. Kara-Murza yra toliau persekiojamas kalėjime. Aktyvistas jau kelis mėnesius laikomas vienutėje, jam neleidžiama turėti jokių asmeninių daiktų, net vaikų nuotraukų.
Sausio mėnesį jis buvo perkeltas į naują kalėjimą, kuriame jam buvo sudarytos dar griežtesnės sąlygos, iš jo buvo atimtos net knygos.
Po A. Navalno mirties sustiprėjo spaudimas paleisti V. Karą-Murzą. Jo sveikata, kuriai pakenkė apsinuodijimas, blogėja.
„Nervų pažeidimas dabar plinta į jo dešinę pusę. Tai rimta būklė, galinti sukelti paralyžių“, – pasakojo kalinio žmona Jevgenija Kara-Murza.
Vladimiras Kara-Murza bandė pasiekti, kad Tyrimų komitetas pradėtų baudžiamąją bylą dėl jo apnuodijimo.
Vyras vilkėjo juodą uniformą, kuri laisvai kabojo ant jo kūno – tai radikalus pokytis, palyginti su vilnos švarkais, kurie kadaise buvo jo vizitinė kortelė.
Tačiau jo ryžtas atrodė kaip niekada tvirtas, nes jis ragino rusus nepulti į neviltį.
„Mes neturime tokios teisės, – kreipėsi jis į nedaugelį šalininkų ir žurnalistų, įleistų į teismą, ir tvirtino, kad Rusija bus laisva. – Niekas negali sustabdyti ateities“.
Apie kokią ateitį kalbama?
Jevgenija Kara-Murza tą vaizdo įrašą iš teismo žiūrėjo „tūkstantį kartų“.
„Manau, kad jis elgiasi teisingai ir puikiai, – sakė ji. – Žmonės jaučiasi sugniuždyti ir demoralizuoti, o tie pakilūs žodžiai iš žmonių, kurie nepasidavė spaudimui ir bauginimui, yra tikrai svarbūs“.
„Labai didžiuojuosi Vladimiru už tai, kad jis išliko ištikimas sau, nepaisant šio pragaro“, – sakė moteris.
Jevgenija pritaria vyro tikėjimui ateitimi ir jo stiprybei. Net ir dabar, kai tiek daug aktyvistų yra kalėjime ar tremtyje.
„Svarbiausia išlikti žmogumi ir stengtis daryti viską, ką gali, – tvirtina ji. – Svarbiausia nepasiduoti“.
Ji atkreipia dėmesį į SSRS pabaigą ir tuometinius masinius protestus, kurie visada įkvėpdavo jos vyrą.
„Nieko nebuvo – kol aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje atsirado galimybė imtis masinių kolektyvinių veiksmų. Tada žmonės išėjo į gatves, – sako ji. – Turime daryti viską, kad būtume pasirengę akimirkai, kai režimas parodys savo spragas, tam momentui, kai mums pasitaikys tokia galimybė“.