Anatolijus Nagijevas gimė 1958-ųjų sausio 26-ąją Irkutske. Be jo šeimoje augo dar du vaikai. Kuomet berniukui suėjo 5-eri, šeima persikraustė į kaimą Kursko srityje. Manoma, kad tėvas tuomet su šeima jau nevyko, šeima išsiskyrė.
Nuo pat vaikystės jaunasis Nagijevas buvo linkęs į valkatavimą: jis kelis sykius buvo pabėgęs iš namų ir internato, kur mokėsi vidutiniškai. Berniukas išsiskyrė impulsyviu charakteriu: visas problemas spręsdavo kumščiais. Bendraamžiai Anatolijaus prisibijojo: šis lankė gimnastiką ir sunkiąją atletiką, todėl praktiškai visų muštynių metu išeidavo laimėtoju. Sporto aukštumų siekti jį pastūmėjo svajonė tapti cirko artistu, o tam reikėjo ir lankstumo, ir jėgos.
Nepaisant gana patrauklios išvaizdos ir sportiško sudėjimo, jaunuolio santykiai su priešinga lytimi klostėsi itin komplikuotai. Gali būti, kad tai nulėmė ir nedidelis A. Nagijevo ūgis – 165 cm, jis nuolat sulaukdavo patyčių. Jaunuoliui išsivystė nepilnavertiškumo kompleksas ir tūžminga neapykanta merginoms. Nepaisant to, A. Nagijevas gebėjo lengvai pritapti naujose kompanijose.
17 metų Anatolijus įvykdo savo pirmąjį nusikaltimą: jo auka tapo vietos proftechninės mokyklos laborantė, kuri neatsakė į jaunuolio jausmus. 1975-ųjų gegužę jis merginą išprievartavo – tačiau ji baiminosi kreiptis į miliciją, ir pirmasis nusikaltimas liko nenubaustas.
Pirmasis kraujas
Pasijutęs nebaudžiamu A. Nagijevas po mėnesio išprievartavo dar vieną merginą. Antroji jo auka taip pat nesikreipė į miliciją. Tik trečioji – buvusi A. Nagijevo klasiokė – parašė pareiškimą. Prievartautojas buvo nuteistas, jam paskirta 6 metų laisvės atėmimo bausmė. A. Nagijevas pateko į vieną iš Komių respublikos kolonijų – jau pirmąją dieną kaliniai pabandė jį pažeminti. Tačiau jis davė tokį atkirtį, kad kameros kaimynai jį paleido ir daugiau prie jo nebandė lįsti. Po to įvykio A. Nagijevui prilipo pravardė „Pasiutęs“, rašoma lenta.ru. Nepaisant savo reputacijos, su kaliniais Anatolijus elgėsi mandagiai ir į konfliktus nesivėlė.
Leisdamas laiką kalėjime, A. Nagijevas pamėgo per radiją klausytis Alos Pugačiovos dainų: tuo metu dainininkė kaip tik įgavo populiarumą. Ilgainiui „Pasiutęs“ savo galvoje susidėliojo planą įgauti atlikėjos prielankumą, o jeigu neišeis geruoju – paimti ją prievarta.
1979-aisiais už pavyzdingą elgesį A. Nagijevas buvo perkeltas į koloniją-gyvenvietę Čiškine, kur kaliniai darbavosi miškų kirtavietėse.
Netoliese buvo ir Pečoros miestelis, kur kaliniai laisvu laiku galėjo nuvykti pasižmonėti: kolonijos-gyvenvietės taisyklės tai leido. Tų pačių metų sausio 30-ąją jis šio miesto aikštėje netoli stoties pastebėjo merginą, kažkuo jam priminusią Alą Pugačiovą. Jiedu išsikalbėjo ir netrukus „Pasiutęs“ atsidūrė savo naujos pažįstamos namuose. Manoma, kad ji galėjo pasikviesti jį namo pati, arba jis įsiprašė į svečius žadėdamas padėti surasti dingusį sūnų.
Tačiau A. Nagijevas turėjo visiškai kitų planų: svečiuose jis čiupo peilį ir smogė šeimininkei daugiau nei 30 kartų. Įsitikinęs, kad mergina nebekvėpuoja, „Pasiutęs“ ją išprievartavo ir pabėgo. Pirmosiomis dienomis po nusikaltimo įvykdymo jis faktiškai nemiegojo, pašokdavo nuo menkiausio judesio, laukdamas, kada ateis teisėsaugininkai jo suimti. Tačiau netrukus jis suvokė, kad dėl šio nusikaltimo jam niekas neturi jokių pretenzijų.
Pavojingas pakeleivis
Su kita savo auką „Pasiutęs“ susipažino 1979 gegužę, traukinyje „Uchta – Pečora“, kur pateko be bilieto – davė kyšį konduktoriui. Jo pakeleivė – vieno iš miestelių statybų valdybos buhalterė – A. Nagijevui taip pat pasirodė panaši į Pugačiovą – ir jis pasiūlė likusią kelio į Pečorą dalį merginai užsiimti seksu. Atsakymas, aišku, buvo neigiamas, iš „pugačiovos“ jis dar sulaukė ir karčių žodžių.
Tuomet maniakas įsiuto ir dukart smogė merginai peiliu, o vėliau pasmaugė ją šilkiniu šaliku. Išprievartavęs jau mirusią savo auką, A. Nagijevas pagrobė jos aukso papuošalus, sugrūdo kūną į bagažo skyrių po apatiniu traukinio kupe gultu ir pabėgo į gretimą vagoną. Miestą jis pasiekė be didesnių problemų – žuvusiosios kūną aptiko tik po poros valandų, kuomet buvo pradėtas pasirengimas artimiausiai kelionei.
Konduktorius išsyk suvokė, kad čia gali būti susijęs tas pats „zuikis“, kurį jis už kyšį įleido į traukinį. Tačiau teisėsaugininkams jis savo minčių neperdavė, nes išsigando jam gresiančios atsakomybės. Milicija nustatė, kad išpuoliai Pečioroje ir traukinyje yra įvykdyti to paties asmens. Tačiau toliau tyrimas nepasistūmėjo – trūko įrodymų.
Tuo metu A. Nagijevas kolonijoje praleido dar kelis mėnesius ir 1979 lapkritį buvo išleistas į laisvę. Grįžęs į Ivnicą jis įsidarbino „keliaujančiu“ kinomechaniku – važinėjo po rajonus ir rodė vietos gyventojams įvairius filmus. Maniakas puldinėjo merginas ir jas prievartavo, tačiau nežudė. Manoma, kad vos per 10 mėnesių jis įvykdė 30 išpuolių. Sklandė gandai, kad A. Nagijevas išprievartavo ir savo paties seserį, rašoma lenta.ru.
„Moteris skerdžiu, kaip vištas“
1980-aisiais jis nusprendė įgyvendinti savo pagrindinę svajonę – susirasti Alą Pugačiovą, ir išvyko į Maskvą. Bilieto, kaip ir anksčiau, jis nepirko – susitarė su „Charkovas – Maskva“ traukinių palydove, kad jam skubiai reikia į ligoninę, pas sergančią mamą. Vagonas buvo praktiškai tuščias, moteris sutiko jį įleisti už papildomą mokestį.
Kelionės metu A. Nagijevas nusprendė, kad ir pati palydovė – kaip iš akies lupta Ala Pugačiova. Pasiūlymas pasimylėti traukinio kupe moterį papiktino – ji kažką grubiai atsakė maniakui. Šis puolė ją medžiokliniu peiliu ir, užgniaužęs burną, žėrė smūgius vieną po kito. Netrukus jis susidorojo ir su kita traukinio palydove, kuri netyčia tapo kraupaus nusikaltimo liudininke.
Susidorojęs su dviem moterimis, „Pasiutęs“ nusprendė įsitikinti, ar vagone nebuvo jo nusikaltimų liudininkų. Jo aukomis tapo dar dvi keleivės, kurios net negirdėjo, kaip maniakas žudo traukinio palydoves, tačiau tai jų neišgelbėjo. Traukinio elektrikas, nusprendęs pailsėti tuščiame kupe, dėl nežinomų priežasčių liko nepaliestas.
„Moteris skerdžiu, kaip vištas, o vyrų neliečiu“, – pareiškė šokiruotam vyrui ir išeidamas iš kupė uždarė duris. Vėliau A. Nagijevas apiplėšė savo aukas, o jų kūnus nusprendė išmesti iš važiuojančio traukinio. Elektrikas pasislėpė užsirakinęs kupe, – iš baimės drebantis vyras iki galo negalėjo patikėti savo išsigelbėjimu ir vis tikėjosi, kad maniakas tuoj grįš „baigti savo darbo“.
Tačiau taip nenutiko: A. Nagijevas išlipo jau artimiausioje stotyje, o elektriką kruviname vagone aptiko milicininkai, kurie tikrino sąstatą Kursko stotyje.
Aptikus šalia bėgių keturių moterų kūnus, būtent elektrikas tapo pagrindiniu įtariamuoju. Vyro žodžiais, kad jis matė tikrąjį žudiką, tyrėjai iš pradžių netikėjo. Be to, keli milicininkai norėjo kuo greičiau „įrodyti“ jo kaltę ir atsikratyti šios bylos, todėl iškruvino įtariamojo batus aukų kraujyje.
Suvokęs, kad netrukus jį gali pasodinti į teisiamųjų suolą, elektrikas kreipėsi į liudininką – sąstato brigadininką, kuris matė A. Nagijevą ir žinojo, kad traukiniu važiuoja „zuikis“. Šis patvirtino, kad vagone važiavo žmogus be bilieto, apibūdino jo išvaizdą.
Briliantinis įkaltis
Tuo metu „Pasiutęs“ nusigavo iki Maskvos ir pradėjo sekti A. Pugačiovą. Manoma, kad maniakui netgi pavyko patekti į atlikėjos grimo kambarį, kur susipažino su ja apsimetęs pasiturinčiu vyru. Tačiau tikrai yra žinoma, kad vieną vakarą A. Nagijevas patykojo dainininkės šalia jos namų ir įsmuko paskui ją į laiptinę. Tačiau maniaką išgąsdino akyla budėtoja, kuri pasidomėjo, kas jis toks yra ir kur eina. Pasimetęs žudikas pabėgo.
Grįžęs iš Maskvos į Ivnicos kaimą jis suslėpė visą savo iš aukų atimtą grobį. Tačiau vieną žiedą – retos išvaizdos, su briliantu – „Pasiutęs“ padovanojo savo 25-erių draugui: jie buvo ne tik kilę iš tos pačios vietovės, tačiau ir kalėjo toje pačioje kolonijoje. Apsidžiaugęs tokia prabangia dovana jo draugas pirštą užsidėjo ant smiliaus, tačiau nusiimti nebepavyko – dėl nutirpusio piršto teko kreiptis į juvelyrą.
Tačiau milicija jau buvo išsiuntinėjusi visų papuošalų aprašymus Kursko apylinkių juvelyrams ir lombardų savininkams. Juvelyras, į kurį kreipėsi maniako draugužis, nesunkiai atpažino vogtą daiktą. Pareiškęs, kad šiuo metu yra labai užsiėmęs, paprašė atvykusio vyro ateiti po pusvalandžio, o pats tuo metu paskambino į miliciją. Taip pareigūnai sužinojo, kas yra įtariamasis maniakas.
Milicija nuvyko į A. Nagijevo namus, tačiau ten aptiko tik jo mamą. Moteris meluoti dėl sūnaus nepradėjo ir pripažino, kad jis gali būti pas savo merginą Dnepropetrovske. Tikslų merginos adresą milicininkai surado užrašų knygelėje, kurią aptiko šaldymo kameroje. Ten pat buvo įrašytas ir Alos Pugačiovos namų adresas: šalia nupieštas kryžius ir parašytas necenzūrinis žodis.
Aukos kvapas
A. Nagijevo motina neklydo: 1980-ųjų rugsėjo 12-ąją ant maniako rankų spragtelėjo antrankiai. Apklausų metu „Pasiutęs“ nepripažino savo kaltės, todėl tyrėjai nusprendė jį palaužti išbandyta taktika: pasodino į vieną kamerą su agresyviausiais recidyvistais. Tiesa, dėl to vienas iš jo kameros kaimynų neteko akies, o antrasis vos „išsikapstė“ iš ligoninės – tyrėjų planas neišdegė. Pats maniakas tuo metu kūrė pabėgimo planus ir nuolat sportavo, tiesiog kameroje.
Bėgti jis nusprendė iš tardymo izoliatoriaus Oriolo mieste. „Pasiutęs“ pamatė, kad vienas iš langų antrajame aukšte yra be grotų. Kuomet jį vedė į eilinį tardymą, maniakas, vienu rankos judesiu suplėšęs antrankius, abu jį lydėjusius pareigūnus sudaužė galvomis ir iššoko pro langą. Cirko akrobatu visą jaunystę svajojęs tapti Anatolijus nusileido tiesiai ant stalo izoliatoriaus kieme, tačiau taip nesėkmingai, kad stipriai susižalojo nugarą. Maniaką vėl sulaikė ir sugrąžino į kamerą.
Po šio įvykio jis buvo perkeltas į Kursko izoliatorių ir dėjo ant rankų tik ypatingai tvirtus antrankius. Naujoje vietoje maniakas netikėtai pradėjo išsamiai pasakoti apie savo nusikaltimus, netgi apie tuos išprievartavimus ir nužudymus, apie kuriuos nieko nežinojo tardytojai. Savo potraukį nusikaltimams „Pasiutęs“ aiškino tuo, kad „jautė aukų kvapą, kuris žadindavo jame žvėrį“. Maniakas pripažino ir savo nepavykusį bandymą „sumedžioti Alą Pugačiovą“.
Savo bandymų pabėgti „Pasiutęs“ nenutraukė – 1981-aisiais jis sulaužė šaukštą ir pradūrė sau pilvą. Jį teko vežti į ligoninę, tačiau jau prisiklausę apie suimtojo triukus prižiūrėtojai nepaliko jam jokių galimybių pasprukti.
Teismo proceso metu A. Nagijevas elgėsi itin agresyviai, puolė liudininkus, keikė teisėją ir prokurorą. Dėl oficialiai jam pateiktų 6 moterų nužudymo „Pasiutusiam“ buvo skirta aukščiausio laipsnio bausmė – sušaudymas. Į nuosprendį jis reagavo ramiai, pareiškęs: „Aš, Aelitos karys, išeinu iš jūsų“. Manoma, kad jis bandė apsimesti turintis psichinę negalią. Tačiau su juo dirbę psichiatrai buvo vieningi – vyras yra pakaltinamas.
Ieškojo kariuomenės lėktuvais
Tačiau A. Nagijevas sugebėjo dar pasprukti. 1981-ųjų rugpjūčio 19-ąją vežamas į Novočerkasko kalėjimą, kur jam turėjo būti įvykdytas mirties nuosprendimas, jis pasinaudojo vieno iš pareigūnų aplaidumu. Traukinys su kaliniais atvyko vėlai naktį, konvojų lydėję milicininkai norėjo kuo greičiau užbaigti darbus, o vienas jų padarė grubią klaidą: rankas surakino iš priekio. „Pasiutęs“ lyg to ir laukė – šoko priešais atvažiuojantį traukinį ir spruko laukais. Pavyti jo milicininkai nesugebėjo. Vietos milicijos vadas, duodamas nurodymus savo pavaldiniams, nesismulkino: „Jeigu kas, gyvu šio žvėries neimti! Jam jau paskirtas mirties nuosprendis. Jeigu kam pasiseks, tai įvykdykite jį vietoje“.
„Pasiutusio“ ieškojo daugiau nei mėnesį: sekė ir kariuomenės aviacijos pagalba, šukavo stotis ir kitas žmonių lankomas vietas, miškus ir aplinkines gyvenvietes. Operacijos metu buvo sulaikyti beveik 600 įtariamųjų kitose bylose – tačiau A. Nagijevo tarp jų nebuvo.
Milicininkai nuolat sekė bėglio artimųjų ir draugų gyvenamąsias vietas (remiantis jo paties užrašų knygele), tikėdamiesi, kad anksčiau ar vėliau „Pasiutęs“ pasirodys vienu iš tų adresų. Taip pat sudarė sąrašą kalinių, su kuriais jis galėjo bendrauti savo teistumo metu. Netrukus pareigūnus aplankė sėkmė – šalia merginos, su kuria nuteistasis susirašinėjo, namų kaimynai pastebėjo keistą žemaūgį vyrą, kuris kartais pasirodydavo suplyšusia sportine apranga, o kartais persirengdavo čigone. Gyveno nepažįstamasis šieno kupetoje vidury lauko.
Milicija išsiuntė būrį į nurodytą vietą ir kupetoje iš tiesų aptiko keletą daiktų, šiek tiek maisto produktų ir savadarbį kalendorių, kuriame pirmoji diena buvo A. Nagijevo pabėgimo diena.
Žudikui buvo surengta pasala. Netrukus milicininkai sulaukė „čigonės“ pasirodymo. Pamatęs juos „Pasiutęs“ puolė bėgti, o supratęs, kad nepavyks – arčiausiai jo stovėjusį milicininką, mosuodamas dideliu peiliu. Šis nedelsdamas pradėjo šaudyti iš tarnybinio ginklo. Nepaisant 15 kulkų savo kūne A. Nagijevas ir toliau priešinosi. Jį sutramdyti ir uždėti antrankius pavyko tik keliems pareigūnams.
Maniako būklė buvo kritinė, tačiau medikams pavyko išgelbėti jo gyvybę. Kuomet vyras atgavo sąmonę, iškart pabandė įkalbėti seselę padėti jam pabėgti. Netrukus jis buvo išsiųstas į Novočerkasko kalėjimą. Nusikaltėlis vylėsi, kad dėl pabėgimo iš kalėjimo ir milicininko užpuolimo bus pradėtas naujas teismų maratonas, kuris kažkiek pratęstų jo gyvenimą. Tačiau šioms viltims nebuvo lemta išsipildyti.
Iki pat savo paskutinio kvapo maniakas bandė pateisinti savo pravardę: jis puolė kitus kalinius – vienam nukando piršto dalį, kito vos nepasmaugė. Po kiekvieno išpuolio jis reikalavo naujo teismo. 1981-ųjų spalio 28-ąją (kitų šaltinių teigimu – 1982 metų gegužės 5-ąją), tuomet 23-ejų serijinis prievartautojas ir žudikas Anatolijus Nagijevas buvo sušaudytas.
