Apie būsimojo žudiko vaikystę sunku pasakoti ką nors užtikrinto – skirtingi šaltiniai pateikia prieštaringą informaciją. Maža to, „Pokalbiuose su žudiku“ pats T. Bundy atskleidžia savo vaikystės dienas visiškai skirtingai, negu aplinkiniai. Tačiau, psichiatro teigimu, jis paprasčiausiai sugalvojo savo „idealią“ biografijos versiją.
Nėra žinomas net ir tikrasis Tedo tėvo vardas – jis gimė klinikoje, skirtoje vienišoms motinoms. Būsimo žudiko mama – Louise Cowell – iškart po gimdymo atsisakė vaiko, tačiau jos tėvas reikalavo, kad kūdikis augtų namuose. Tedo tėvais tapo jo seneliai Samuelis ir Eleanora Cowell ir jis ilgai laikė savo tikrąją mamą seserimi. Tikėtina, kad tai ir paskatino gandų apie kraujomaišą šeimoje atsiradimą. Tačiau šios teorijos nebuvo patvirtintos, o pati Louise pasakojo, kad ja pasinaudojo kažkoks jūreivis.
Paties Tedo Bundy teigimu, jo vaikystė buvo ideali: rami ir mylinti šeima, skautų stovyklos, kur jis gerino varlių gaudymo rekordus ir begalė draugų. Aplinkinių teigimu, mažasis Tedas turėjo bendravimo problemų, didelę dalį laiko praleisdavo vienas ir absoliučiai nemokėjo bendrauti su bendraamžiais.
Šiandien jau sunku atskirti, kur informacija apie Tedą yra tikrovė, o kur – mitai. Skelbiamos įvairios nepatikrintos jo gyvenimo istorijos.
Pavyzdžiui, apie tai, kaip būdamas vos trejų jis miegančią tetą apdėliojo virtuviniais peiliais, kaip jo močiutė gydėsi elektros srove nuo depresijos, o vėliau ilgą laiką praleido psichiatrinėje klinikoje. Apie tai, kad Tedas patyrė seksualinę prievartą nuo giminaičių, o vaikystėje mėgo žiūrėti pro kaimynų langus ir knistis šiukšlėse. Esą jis jautė potraukį žurnalams su nuogomis moterimis ir mėgo filmus su žiauriomis žmogžudystėmis.
Senelis buvo apibūdinamas kaip despotas ir agresyvus žmogus, įbauginęs visą šeimą. Tačiau pats Tedas pasakojo, kad jį gerbė ir daug kuo norėjo į jį būti panašus. Jo tikroji motina neapsikentė pažeminimų ir paliko namus. Netrukus ji sutiko Johnny Culpepperį Bundy, už kurio ir ištekėjo. Šis įsivaikino Tedą, suteikė jam savo pavardę. Su savo patėviu Tedas taip ir neužmezgė ryšio, šeimoje jautėsi svetimu ir nereikalingu.
Apie jo socialinį gyvenimą mokykloje taip pat daug prieštaringos informacijos. Pats T. Bundy tvirtina, kad nebuvo labai bendraujantis ir nematė draugystės poreikio, tačiau jį mylėjo, jis netgi svarstė galimybę tapti klasės prezidentu. Kai kurie buvę klasiokai tvirtina, kad su Tedu buvo gražiai elgiamasi. Kiti aiškina, kad iš Tedo buvo nuolat tyčiojamasi, jis buvo atstumtuoju iki pat mokyklos baigimo.
Universitetas ir elgesio permainos
Taip pat nėra žinoma, kada tiksliai Tedas sužinojo teisybę apie savo mamą. Skirtingais duomenimis, jam tai galėjo pasakyti kažkas iš giminaičių arba jis pats aptiko savo gimimo liudijimą. „Pokalbyje su žmogžudžiu“ jis tvirtina, kad šis faktas jo niekaip nepaveikė. Tačiau psichologai ir psichiatrai tvirtina, kad tai, tikėtina, banalus neigimas. Pasąmonėje T. Bundy savo motinai jautė pyktį.
Studentavimo metu Tedas suvokė, kad yra populiarus tarp merginų. Jis buvo gražus, mokėjo skoningai rengtis ir elgtis viešumoje. Juo domėjosi tiek kursiokės, tiek ir kitos pažįstamos merginos. Pats jis išsirinko gražuolę Stephanie Brooks, merginą iš pasiturinčios šeimos.
Romanas truko neilgai – mergina pamanė, kad potencialiam jaunikiui trūksta ambicijų ir metė jį. Manoma, kad skyrybos su S. Brooks tapo dar vienu faktoriumi, kuris pastūmėjo T. Bundy tiek į karjeros aukštumų siekimą, tiek ir į nusikaltimus. Daugelis mano, kad visos jo aukos turėjo panašumų su Stephanie.
60-ųjų pabaigoje T. Bundy pradėjo studijas Vašingtono universitete ir įsidarbino savanoriu respublikono Nelsono Rockefellerio prezidento rinkimų kampanijoje. Po poros metų, gavęs psichologo diplomą, jis jau dirbo Vašingtono gubernatoriui Danieliui J. Evansui. Ten jis atliko gana specifinę užduotį: apsimetęs studentu sekė pagrindinį D. Evanso konkurentą, fiksuodamas viską, ką šis kalba.
Tuo pat metu jis sutiko du itin svarbius savo ateičiai žmones. Visų pirma, Elizabeth Kloepfer, su kuria jis užmezgė romaną. Antra, Ann Rule – būsima pačios garsiausios T. Bundy biografijos autore. Su ja jis ryšį užmezgė dirbdamas pagalbos savižudžiams karštojoje linijoje. Tedas Bundy buvo puikiai įsiliejęs į visuomenę žmogus, aktyviai dalyvaujantis politinėje ir savanoriavimo veikloje.
Maža to, jis sugrįžo ir pas Stephanie Brooks, kurią pavergė savo pasiekimais ir užtikrintumu. Būsimasis maniakas ilgai tęsė romanus su keliomis merginomis vienu metu. Šios nieko nežinojo apie viena kitos egzistavimą. Be jųdviejų, jis dar turėjo ir daug trumpalaikių romanėlių.
Besišypsantis maniakas
Yra teorija, anot kurios, Tedas Bundy žudyti žmones pradėjo dar paauglystėje. Jis yra kalbėjęs apie tai užuominomis su advokatais ir žurnalistais, tačiau niekada tiesiogiai dėl to neprisipažino. Todėl tenka remtis tik teismo įrodytais dokumentuotais atvejais. Žudiko atskaitos tašku yra laikomi 1974-ieji, tuomet 27-erių Tedas gyveno Siatle.
Sausio 4-ąją jis įsibrovė į 18-metės šokėjos kambarį, smogė jai į galvą metaline lazda ir išprievartavo. Mergina išliko gyva, tačiau sąmonę atgavo tik po 10 dienų, nieko neprisiminė ir negalėjo atpažinti užpuoliko. Dar po mėnesio jis pagrobė, išprievartavo ir nužudė dar vieną merginą tame pačiame Siatlo rajone.
Tikėtina, tuomet T. Bundy pajuto savo nebaudžiamumą. Jis grobė merginas kiekvieną mėnesį, neapsiribodamas Siatlu ir jo priemiesčiais. Maniakas naudojosi savo patrauklumu: jis traukė dėmesį, lengvai bendravo. Vėliau sugalvojo dar paprastesnę schemą – ant rankos ir kojos užsidėdavo gipsą, prašydavo merginų jam padėti.
Kartais jis persirengdavo į policijos pareigūną ir kitų tarnybų darbuotoją, taip jam pavykdavo lengviau įgauti pasitikėjimą. Maloni jo išvaizda faktiškai garantuodavo draugiškų santykių pradžią, tik kelios merginos nesutiko padėti gražuoliui ligoniui ar policininkui, kuris, be viso kito, taip nuostabiai šypsodavosi.
O po to jis savo aukas žudydavo. Pamažu tai virto tam tikru ritualu: T. Bundy dažydavo joms nagus, perrengdavo, pasilikdavo sau jų kūnų dalis. Nepatvirtintais duomenimis, yra pasitaikę ir nekrofilijos ar kanibalizmo atvejų. Naikindamas įkalčius drabužius jis sudegindavo. Pačias aukas kapodavo į gabalus, jų likučius išbarstydavo miške. Kai kurių merginų galvas T. Bundy nupjaudavo ir pasilikdavo sau, kol šios galutinai nesuirdavo.
Policijos tyrimo kliūtys
Iš pradžių policija turėjo pernelyg mažai įkalčių: tik žmogaus gipse ir „Volkswagen Beetle“ apibūdinimus. Darbą apsunkino ir tuomet neegzistavusios vieningos įtariamųjų duomenų bazės nebuvimas. Policija apie dingusias moteris žinojo tik remiantis savo jurisdikcijos ribomis. Tačiau T. Bundy žudė skirtinguose miestuose ir valstijose. Teisėsauga tuomet informacija nesidalijo, todėl panašių nusikaltimų niekas nesusiejo.
Byla pajudėjo tik 1974-ųjų liepos 14-ąją, kuomet T. Bundy viduryje dienos tiesiog iš pilno žmonių paplūdimio Siatle pagrobė dvi merginas. Buvo pasinaudota ta pačia „veikiančia“ technika – ant rankos gipsas ir prašymas „padėti sudėti daiktus į automobilį“. Liudininkai padėjo sudaryti įtariamojo fotorobotą, netgi įsiminė vardą „Tedas“ – nusikaltėlis nė kiek nesislėpdamas prisistatydavo savo tikruoju vardu. Tuomet policijai jau pavyko susieti masinius merginų dingimus įvairiuose valstijos miestuose su galimu vienu nusikaltėliu.
Pamačiusi policijos sudarytą fotorobotą Elizabeth Kloepher pirmą sykį susisiekė su pareigūnais ir papasakojo savo nuogąstavimus: jos draugas elgiasi labai keistai ir yra panašus į numanomą žudiką. Tuo metu ir pats T. Bundy suvokė, kad reikia trumpam „nusėsti į dugną“. Jis įstojo studijuoti teisės Jutos universitete ir išvyko iš Siatlo.
Žmogžudystės Siatle ir apylinkėse staiga baigėsi. Tačiau jau tų pačių metų spalį T. Bundy nužudė merginą Jutoje. Iš pradžių jam taip gerai sekėsi slėpti savo nusikaltimus, kad apie juos faktiškai niekas nekalbėjo.
Jis pradėjo vis dažniau žudyti nepilnametes. Kartais jis uždusindavo savo aukas pėdkelnėmis ir plaudavo jų galvas šampūnu. T. Bundy vėliau tvirtindavo, kad „bandė sustabdyti savo polinkį žudyti, tačiau aukos jį „provokavo“.
Policijos tyrimo proveržis įvyko kuomet vienai merginai pavyko pabėgti nuo policininku prisistačiusio T. Bundy. Antrankiais surakintai Carol jis grasino pistoleto, tačiau ji iššoko iš mašinos ir pabėgo. Vos po kelių valandų jis nužudė Debrah Kent, 17-metė dingo eidama iš mokyklos pasiimti jaunesnio brolio. Netoli nusikaltimo vietos policija rado raktą nuo antrankių, kuriais buvo surakinta Carol.
Tai leido policijai sudaryti aiškų įtariamojo portretą. Tuo pat metu E. Kloepher atkreipė dėmesį į žmogžudystes Solt Leik Sityje ir susiejo tai su savo draugo išvykimu iš Siatlo. Tačiau tuomet įvyko tai, kuo sunku patikėti – Tedo nusikaltimų liudininkai negalėjo atpažinti jo iš nuotraukų ir patvirtinti, kad būtent jis darė šiuos nusikaltimus. Ekspertų manymu, žmonės tiesiog tikėjo išvysti ką nors labiau šokiruojančio ir patys negalėjo patikėti, kad šis niekuo savo išvaizda iš „normalių“ aplinkinių neišsiskiriantis asmuo gebėjo įvykdyti šiuos šiurpius nusikaltimus.
Taip pat tvirtinama, kad T. Bundy gebėjo visiškai pakeisti savo išvaizdą vien kitaip susišukavęs ir nutaisęs kitą veido išraišką. Tačiau jis pats pajuto, kad suėmimo grėsmė kaip niekad reali, todėl persikėlė į Kolorado valstiją, kur ir toliau žudė merginas. Sunku patikėti, tačiau E. Kloepher, nepaisant savo įtarimų ir bendradarbiavimo su policija, toliau tęsė savo santykius su maniaku, jie netgi svarstė galimybę susituokti. Tuo metu T. Bundy užmezgė rimtus santykius ir su dviejų vaikų motina Carol Ann Boone.
Policijai susieti T. Bundy nusikaltimus trukdė ir tai, kad jo aukų kūnus ne visuomet pavykdavo surasti. Aplaidumas ar tų dienų policijos darbo realybė – net ir aptikus kūnus susieti nusikaltimus retai pavykdavo. Tyrimą išgelbėjo grynas atsitiktinumas.
1975-ųjų pavasarį keli studentai nusprendė surengti žygį po Teiloro kalno apylinkes – savo pačių siaubui jie aptiko moters kaukolę. Policija nustatė, kad palaikai priklauso Brendai Ball, vienai iš pirmųjų T. Bundy aukų. Policija pradėjo paieškas ir toje vietovėje aptiko dar šešių dingusių merginų palaikus. Tuomet jie ir suprato, kad turi reikalą su siautėjančiu maniaku-žudiku.
Areštas, teismai ir pabėgimas
Suimtas ieškomiausias JAV maniakas taip pat buvo atsitiktinai. Netoli Solt Leik Sičio jo automobilį sustabdė policija ir patikrinimo metu rado slidininko kaukę, antrankius, pėdkelnes, ledo kirtiklį ir dar visą komplektą įtartinų daiktų. T. Bundy mylimoji E. Kloepher jų namuose taip pat buvo radusi peilį, pirštines, moteriškų drabužių.
Tačiau T. Bundy neigė visus jam inkriminuojamus kaltinimus, o įrodymų policija neturėjo – nepadėjo net ir jo automobilyje aptikti net trijų aukų plaukai. Aiškiai įrodyti žudiko ryšį su nusikaltimais nepavyko. Kaltintojai teismui pateikti galėjo tik antrankiais surakintos Carol pagrobimo byla – mergina atpažino nusikaltėlį. Kaltė buvo įrodyta, T. Bundy buvo nuteistas 15 metų, o teisėsaugos atstovai pradėjo rimčiau ruoštis kaltinimų dėl nužudymo pateikimui.
Tuomet T. Bundy buvo perkeltas į Jutos kalėjimą. Maniakas pasirinko idealią priedangą – atsisakė advokato paslaugų (pats turėjo teisininko išsilavinimą), prisiekusiųjų teismo, kalėjime elgėsi idealiai. „Malonaus vyruko“ įspūdis dar sykį padėjo jam įgyvendinti kėslus – 1977-ųjų birželio 7-ąją, paliktas be priežiūros, jis tiesiog iššoko pro langą ir pabėgo iš kalėjimo.
Laisve jis džiaugėsi neilgai – policija jį sulaikė jau po poros dienų. T. Bundy buvo iškelta ir dar viena – medicinos sesers Caryn Campbell – nužudymo byla. Moteris dingo itin mįslingomis aplinkybėmis. Ji kartu su vyru ir vaikais viešėjo viešbutyje. Vieną vakarą, kuomet visa šeima vakarieniavo prie kamino, Caryn nusprendė pakilti į savo kambarį pasiimti kažkokių daiktų. Daugiau jos niekas nematė. Jos kūnas buvo aptiktas kiek daugiau nei po mėnesio.
Su T. Bundy šį nusikaltimą susieti pavyko tik todėl, kad jo namuose buvo aptikta to paties viešbučio brošiūra, o jo banko kortele buvo atsiskaityta degalinėje už kelių kilometrų nuo tos vietos. Kai kurie viešbučio lankytojai tvirtino, kad matė T. Bundy viešbučio lifte kelios dienos iki moters dingimo. Tačiau jokių tiesioginių įkalčių nebuvo ir net kaltintojai pripažino, kad T. Bundy turi puikias galimybes laimėti šią bylą.
Netrukus T. Bundy dar sykį pabėgo iš kalėjimo – šiam tikslui jam teko numesti daug svorio. Mėgęs skaityti T. Bundy kameroje susirinko visą biblioteką, kurią ir sukišo po patalyne savo pabėgimo dieną. Pats išlindo per nedidelę skylę lubose, pavogė kalėjimo viršininko drabužius ir paspruko.
T. Bundy pabėgimą įvykdyti padėjo ir viena iš jo meilužių Carol Ann Boone, kuri toliau tikėjo jo nekaltumu ir lankymų metu nešė jam pinigus.
Maniaką sulaikyti pavyko po pusantro mėnesio. Per šį laiką jis spėjo nužudyti ir sužaloti dar kelias merginas Floridoje. Į laisvę patekęs maniakas visiškai prarado „saiką“. Vieną naktį jis įsiveržė į vietos universiteto merginų bendrabutį, pateko į vieną iš kambarių pagaliu sudaužė ir pasmaugė 21-erių Margareth Bowman. Nužudęs merginą jis išėjo į bendrabučio koridorių ir pateko į kitą kambarį, kur nužudė ir žiauriai sužalojo dvidešimtmetę Lisą Levy. Tačiau net ir tai jo nesustabdė. Įsiveržęs į kitą kambarį jis sudaužė dar kelias ten miegojusias merginas – jų gyvybes išgelbėjo tik tai, kad nusikaltėlį išgąsdino pro šalį važiavusio automobilio šviesos. Tą naktį jis dar įsiveržė į vieną atsitiktinai pasirinktą butą ir faktiškai iki mirties sumušė ten miegojusią eilinę savo auką.
Floridoje jis įvykdė ir dar vieną kraupų nusikaltimą – jo auka tapo 12-metė Kimberly Leach, kurią maniakas pagrobė vidury baltos dienos. Jos kūną pareigūnai aptiko tik po pusantro mėnesio.
Būtent studenčių nužudymo byla ir tapo paskutiniu vinimi teisėsaugos kovoje su maniaku. T. Bundy atpažino keli liudininkai, o ant vienos iš aukų kūno buvo aptiktas įkandimas, kuris sutapo su T. Bundy dantų žymėmis. Už šiuos nusikaltimus jis buvo nuteistas mirties bausme.
Tiesa, vėliau įvyko dar du teismai, kur kaltintojai pateikė įrodymus dėl ankstesnių žudynių. Abiem atvejais maniakas buvo pripažintas kaltu. Tuo pat metu T. Bundy tiesiog teismo salėje susituokė su Carol Ann Boone – dar po kelių metų ji pagimdė nuo maniako dukrą.
Mirties nuosprendis T. Bundy buvo įvykdytas tik 1989 metais. Jis ilgai tempė laiką, nuolat pateikdamas apeliacijas įvairiose bylose. Dažnai pateikdavo siūlymus teisėsaugai bendradarbiauti, žadėdamas atskleisti savo nusikaltimų detales, tačiau visuomet surasdavo priežastį, kodėl to nebegali daryti.
Likus vos porai dienų iki mirties bausmės jis nusprendė prisipažinti ir dėl teisėsaugos neatskleistų nusikaltimų. T. Bundy manė, kad tai gali padėti dar porai metų atidėti elektros kėdę, manydamas, kad jam suteiks laiko „viską išsamiai išdėstyti“. Tačiau teisėsauga nelaukė nusikaltėlio išpažinties ir įvykdė nuosprendį. T. Bundy oficialiai prisipažino dėl daugiau nei 30 nužudymų.
