„Nemėgstu per daug reklamuotis. Man geriau dantis sukandus pakentėti ir pažiūrėti, kaip viskas bus. Nors pats žinau, kad „išspausiu“ maksimumą“, - pabrėžė sportininkas.
- Sidabro medalis pasaulio kultūrizmo čempionate – istorinis įvykis. - priminiau T. Bendoraičiui.
- Šis medalis man yra labai brangus. Kaip ir Europos čempiono medalis. Tiesą pasakius, visi laimėjimai man yra labai brangūs, tačiau šie du yra mano istoriniai medaliai. Tai yra atlygis už visas mano pastangas.
- Tokie rimti pasiekimai - paraiška profesionalo kortai?
- Ateities planų dažniausiai nekuriu. Jeigu dar ryšiuosi dalyvauti, tai tik pasaulio čempionate, o apie profesionalo kortą? Nežinau. Anksčiau net negalvojau apie Europos ar pasaulio čempionatus. Tiesiog sportavau ir galvojau apie Lietuvos čempionatus. Neplanavau Europos čempionato, po jo neplanavau ir pasaulio čempionato, dabar neplanuoju ir profesionalo kortos. Bet gal ir susigundyčiau bandyti. Nenoriu labai daug į priekį planuoti. Įžvelgiu savyje nemažai trūkumų...
- Kokius juos savyje matai?
- Kojų galas... Tai yra vienintelis mano trūkumas, bet jis yra svarbus. Galiu pasakyti, kad su tokiu trūkumu man dar labai gerai sekasi. Tačiau reikia suprasti, kad esu naujokas visame varžybų maratone. Šis sezonas man yra trečias, o pats niekada anksčiau net neplanavau dalyvauti varžybose. Juk jeigu būčiau apie tai galvojęs, būčiau nuo pat pradžių viską treniravęs. O aš sportavau mėgėjiškai.
- Tomai, ar gali pasverti, kiek kainavo titulai?
- Kainavo labai daug. Šie metai buvo sunkūs, tokių niekada gyvenime dar nebuvau turėjęs: visus metus reikėjo išlaikyti puikią sportinę formą. Pavasarį dalyvavau „Arnold Classic“ varžybose, vasarą negalėjau apsileisti, nes buvo suplanuotas startas pasaulio čempionate. Sakai, pasverti? Titulai nušlavė visus patirtus sunkumus, nors buvo akimirkų, kai buvo baisiai sunku.
- Ar dažnai sutinki žmonių, kurie numoja ranka ir klausia „O kas čia yra? Pasportuoji salėje, užlipi ant scenos ir – medalis“?
- Nesutinku tokių. Nes žmonės, kurie vaikšto į salę, patys žino, kad tai yra sunku. Daugelis supranta, kiek savo jėgų privalai atiduoti norėdamas patekti ant tos scenos. Galbūt taip mąstyti galėtų tie, kurie visiškai nesportuoja. Tačiau kiti žino, kad yra sportininkų, kurie dešimt metų ruošiasi vienam startui pasaulio čempionatui. Stebėjau tokius sportininkus ir žinau, kad kartais jie net į šešetus geriausių nepatenka. O mano rezultatai? Per tiek metų? Be žodžių, aš pats nežinau, ką turėčiau ar privalėčiau pasakyti. Tiesiog džiaugiuosi.
- Kaip ruošiesi psichologiškai varžyboms?
- Pradedu ruošis iki varžybų likus dviem mėnesiams. Pirmiausia susitaikau su mintimi, kad man reikės pasiruošti varžyboms. Pradedu nuo to. Sunkiausia būna, kai iki varžybų lieka vos pora savaičių. Paskutinė savaitė būna pati sunkiausi. Tada sakau sau, kad kelio atgal nėra. Negaliu pavesti trenerio, negaliu sužlugdyti savo planų – kelio atgal nėra. Į viską žiūriu taip. Aš visada mąstau paprastai: pirmiausia reikia įveikti pusfinalio barjerą. Patekęs į finalą jau pradedu po truputį jaudintis. Kadangi matau, kad turiu šansą iškovoti medalį. Labiausiai pradedu bijoti, kai per rezultatų skelbimą liekame keturiese scenos glūdumoje...
- Tai reiškia, kad vienas jūsų liks per žingsnį nuo medalio, kažkuris bus ketvirtas...
- Pasaulio čempionato metu pastebėjau, kad prieš nugalėtojų paskelbimą dalis sportininkų žegnojasi, prisimena Dievą. Aš manau, kad Dievą reikia mylėti ir turėti jį širdyje visada. Aš nesižegnoju, aš lipu į sceną prieš apdovanojimus ir žinau, kad viskas yra nulemta ir nuspręsta likimo: kaip teisėjai nusprendė – taip nusprendė. Tačiau ta akimirka, kai lieki laukti keturiese, yra labai sunki: šeštą iškviečia į priekį, penktą... Ketvertas – pats baisiausias momentas. Ką aš tuomet galvoju? Laukiu sukandęs dantis ir galvoju: „Ne, ne, ne, ne, ne“.
- Tomai, tavo balsas net dreba... Jaudulys vis dar neapleido?
- Prisimenu dar tą pačią akimirką iš Europos čempionato, tas pats buvo „Arnold Classic“ ir pasaulio čempionate. Po varžybų visada taip – tik vėliau pradedi suprasti, ką padarei, ko pasiekei.
- Užsidegei pasaulio čempionate iškovoti auksą?
- Taip, atsirado toks noras. Matau savo trūkumus... Kiekvienais metais negali prognozuoti, kokie bus varžovai, bet ruošiuosi ir mėginsiu tapti pasaulio čempionu. Šiandien mano mintys tokios, o ryt nežinau, kur jos bus.
- Savo paties kartelę pakelei labai aukštai. Tave žino visas pasaulis. Tai nors kiek slegia emociškai?
- Šioks toks spaudimas jaučiasi. Tarkime, Europos čempionate aš jau nenoriu dalyvauti, pasiekiau aukštumą, daugiau nenoriu. Į pasaulio čempionatą noriu. Atsakomybė? Turėčiau būti pavyzdys kitiems sporto klube, turėčiau visada būti geros sportinės formos. Bet man užtenka to, ką turiu dabar.
- Ar su žmona jau kalbėjotės apie karjeros pabaigą?
- Prieš kiekvienas varžybas apie tai kalbamės (juokiasi). Aš jai jau sakiau, kad noriu sugrįžti į pasaulio čempionatą. Apie profesionalo kortą? Dar nekalbėjome. Tačiau kažkada esu pagalvojęs, kad karjerą norėčiau baigti gavęs profesionalo kortą...
- Pagaliau prisipažinai.
- Esu tik pamąstęs, tačiau kol kas to nesiekiu... Profesionalo korta – tai visai kiti vandenys, kitas gyvenimas. Ją gavus prasideda viskas iš naujo.
