Raimedos gyvenimas pasikeitė daugiau kaip prieš du dešimtmečius. Tuo metu 15-metė mergina pateko į motociklo avariją, po kurios dėl stuburo lūžio nebegalėjo valdyti kojų.
„Dabar jau lengviau, tačiau tuo metu buvo nepakeliamai sunku. Jaučiausi vieniša ir nežinojau, kas toliau. Beveik ketverius metus praleidau namuose, prie televizoriaus.
Sunkiausia buvo dėl to, kad tuo metu nepažinojau jokių kitų žmonių su negalią, galvojau, kad esu viena“, – prisimena R. Bučinskytė.
Tiesa, vėliau Raimedai keli dabartiniai kolegos pasiūlė nuvykti į aktyvios reabilitacijos stovyklą. Kaip dabar sako sportininkė, būtent tos dienos stovykloje pakeitė jos požiūrį į aplinką ir suteikė begalinės motyvacijos judėti į priekį.
„Nuvažiavau ten ir pamačiau daug panašaus likimo jaunuolių. Pamačiau, kad jie juda, mokosi, dirba, kuria šeimas. Tada supratau ir mintyse pasakiau sau, kad viskas įmanoma.
Grįžusi iš stovyklos išsikėliau tikslus, kuriuos netrukus pradėjau įgyvendinti. Visų pirma norėjau gauti vairuotojo pažymėjimą ir baigti vidurinę. Žinojau, kad vėliau grįšiu ir taip pat padėsiu kitiems“, – sako dabar savanoryste toje pačioje stovykloje užsiimanti sportininkė.
Šiandien Raimeda jau nebesuskaičiuoja, kiek kartų jai teko garbė lipti ant šaudymo rungties prizininkų ir nugalėtojų pakylos, tačiau didžiausias sportininkės noras – Tokijo parolimpinės žaidynės 2020-aisiais.
Tiesa, spalio pradžioje Raimeda kartu su Lietuvos parolimpinio komiteto delegacija svečiuosis Japonijoje, kur susipažins su moderniomis sporto erdvėmis ir vietomis, kur bus rengiama parolimpiada.
„Be galo tikiuosi gauti bilietą į Tokijo žaidynes. Viso yra penkios varžybos, kuriose gali užsitikrinti vietą šioje parolimpiadoje. Kol kas vyko dvejos, vienose nedalyvavau (Pietų Korėjoje), o kitose kol kas nepavyko patekti (Prancūzijoje).
Liko trejos varžybos, todėl labai labai tikiuosi, kad jau pavasarį turėsiu tą išsvajotą bilietą.
Vykstame į Japoniją apžiūrėti stadionus, šaudyklas. Tai – neįtikėtina galimybė, apie kurią net pasvajoti bijojau. Stebuklas, kad apsilankysiu šioje šalyje“, – džiaugsmo neslepia R. Bučinskytė.
Tiesa, Lietuvos šaudymo čempionė keliauti mėgsta ir pati. Raimeda tikina, kad spėti ir profesionaliai sportuoti ir turistauti sunku, tačiau jai tai – būtina procedūra.
„Juk reikia pažinti kitas kutūras, kitas šalis. Stengiuosi nesilankyti tose populiariausiose vietose, noriu visą kultūra išjausti pati.
Kai keliauji su sportu, dažniausiai matai tik oro uostą ir šaudyklą. Mintys būna nukreiptos ties būsimomis varžybomis, todėl pamatyti nespėji beveik nieko“, – juokiasi R. Bučinskytė.
Raimeda teigia kasmet apsilankanti jos gyvenimą pakeitusioje aktyvios reabilitacijos stovykloje. Ten, sako R. Bučinskytė, ji dalinasi savo patirtimi ir padeda neseniai panašias traumas patyrusiems žmonėms.
„Jiems tai – be galo svarbu. Juk pati visą tai patyriau, todėl žinau, ką neseniai patyrusiems traumą tai reiškia.
Žmonėms reikia suprasti, kad joks gyvenimas sulig nelaimėmis nesibaigia“, – tikina pagalbos ranką tiesianti Raimeda.
