Net 14 kartų „Roland Garros“ čempionu tapęs R. Nadalis karjerą baigė pernai lapkritį. Visgi, „Roland Garros“ organizatoriai nusprendė pagerbti šio turnyro legendą šiais metais.
Į pagrindinį turnyro kortą buvo sukviesti Novakas Djokovičius, Andy Murray‘us ir Rogeris Federeris. Likę „Didžiojo ketverto“ nariai atidavė pagarbą ispanui, kurio bato atspaudas buvo įamžintas „Philippe-Chatrier“ korte.
Pats N. Djokovičius savo pasirodymą „Roland Garros“ turnyre pradės antradienį, kai susitiks su amerikiečiu Mackenzie McDonaldu (ATP-98).
Prieš būsimą susitikimą N. Djokovičius dalyvavo spaudos konferencijoje, tačiau apie varžovą kalbėjo nedaug ir daugiausia dėmesio skyrė R. Nadalio atsisveikinimui bei kitiems svarbiems įvykiams.
„Vakar buvo gana intensyvi diena. Iškovojau 100-ąjį titulą karjeroje, kas man labai svarbu, ypač ruošiantis „Roland Garros“. Atvykau sekmadienį ir prisiminiau šventę rūbinėje po olimpinio aukso. Pirmiausia šventėme Rafos karjerą ir jo pasiekimus. Tai buvo vienas gražiausių momentų, kuriuos esu išgyvenęs. Ėjau į kortus su R. Federeriu ir Murray‘um – buvome ten dėl Nadalo. Visi kartu šventėme, ir visi buvome laimingi. Jis to nusipelnė. Jau pernai Paryžiuje jaučiau, kad jis pats nežinojo, ar tai paskutinis kartas. Nebuvo tinkamas atsisveikinimas nei „Davis Cup“.. O dabar – taip, kaip ir turėjo būti“, – kalbėjo N. Djokovičius.
Serbas atskleidė ir daugiau smulkmenų apie išsiskyrimą su A. Murray‘um.
„Jis iškart pajuokavo, kad vos tik išsiskyrėme, aš laimėjau titulą. Niekada nemačiau jo taip gerai apsirengusio. Juokavome, kalbėjomės apie golfą, šeimą, turėjome daugiau laiko – su juo ir Rogeriu prisiminėme kai ką iš senų laikų, kai žaidėme prieš Rafą Paryžiuje. Buvo ypatinga būti viename kambaryje su jais ir ilgai kalbėtis. O dėl jo juoko apie trenerį, jis pasakė, kad dabar, kai turiu tikrą trenerį, galiu laimėti turnyrus. Aš tai priėmiau ne kaip juoką. Jis juokavo, bet aš jau esu sakęs ir dar kartą pasakysiu – Andy visų pirma yra nuostabus žmogus. Mes pažįstami nuo mažens, nuo 12 metų. Jis buvo mano komandos dalis, davėme šansą žaidėjo ir trenerio bendradarbiavimui. Tai buvo puiku visam tenisui. Nesulaukėme tokio rezultato, kokio norėjome ar kokio tikėjosi kiti, bet aš daug iš jo išmokau aikštėje, mėgavausi mūsų pokalbiais. Jis turi vieną iš pačių genialiausių protų. Kas su juo dirbs ateityje, jei jis panorės, tas žaidėjas bus laimingas. Jis turi daug ką perduoti. Su mumis tas bendradarbiavimas rezultatų nedavė, bet aš asmeniškai labai mėgavausi laiku su juo. Dėl to dabar mūsų ryšys tik stipresnis“, – atviravo N. Djokovičius.
Buvo užduotas ir klausimas apie linijų teisėjus bei technologijų naudojimą.
„Suprantu žmones, kurie laikosi tradicijų – tai mūsų istorijos dalis, suprantu, kad jiems patinka linijų teisėjai. Nenorite, kad viskas pereitų technologijai, bet jei turėčiau rinktis, labiau pasisakau už technologiją. Ji tikslesnė, taupo laiką, aikštėje būna mažiau žmonių. Yra buvę atvejų, kai žaidėjai susiduria su teisėjais, ypač mažesnėse aikštėse. Manau, kad tikslumo ir efektyvumo požiūriu geriau naudoti kompiuterius“, – paaiškino serbas.
N. Djokovičius taip pat pasidalijo, kodėl nusprendė žaisti turnyre Ženevoje.
„Man reikėjo mačų, ypač ant grunto. Galbūt man nėra lengva nuo pirmo turnyro demonstruoti aukščiausią žaidimą ant šios dangos. Aš esu toks žaidėjas, kuriam reikia žaidybinės praktikos prieš didžiuosius turnyrus. Svarbiausias turnyras ant grunto yra „Roland Garros“, todėl ir pasirinkau Ženevą. Ten turiu šeimą, jaučiuosi gerai ir už aikštės ribų, ir pernai buvo labai malonu, sulaukiau šilto sutikimo ir palaikymo. Šiemet jaučiau, kad tai gera proga sužaisti daugiau mačų, laimėti 100-ąjį titulą. Imu viską, kas lieka ant stalo. Casperas Ruudas nežaidė šiame turnyre, jis dominavo ankstesniais metais. Kai jį sutikau, padėkojau, kad neatvyko ir leido man laimėti. Dabar jaučiuosi kitaip nei prieš dvi ar tris savaites. Ypač dėl to, kaip mušiau kamuoliukus. Treniruotėse viskas atrodė gerai, bet kai pralaimi, pradedi abejoti savo žaidimu. Nenori būti tokios būsenos prieš įžengiant į turnyrą. Pažiūrėsim, kaip seksis čia“, – sakė tenisininkas.
Galiausiai, nepaisant to, kaip susiklostys turnyras, N. Djokovičius iš Paryžiaus išvyks su neišdildomais prisiminimais, kurie, kaip pats pripažino, privertė jį susimąstyti.
„Atvirai pasakius, kai klausėme Rafos kalbos ir žiūrėjome ceremoniją, galvojau apie savo pabaigą. Ypač tais momentais, kai buvome visi trys kambaryje – kalbėjausi su Rogeriu ir Andy, prisiminėme varžybas, kalbėjome apie mūsų varžymąsi ir viską. Viena mano dalis jaučiasi išdidžiai, kad vis dar esu čia, bet kita – liūdna, nes visi kiti jau pasitraukė. Jie buvo mano didžiausia motyvacija. Tiek metų... Rafa gavo atsisveikinimą, kokio nusipelno. Kiekvienas iš mūsų svajoja, kad kada nors būtų pagerbtas tokiu būdu. Norėčiau, kad ir man kada nors tenisas padovanotų tokį atsisveikinimą.
Ne, aš negalvoju apie tikslią datą, jei to klausiate, ar apie konkrečią akimirką. Tiesiog apie tą momentą bendrai. Buvau emocionalus, kai klausėme jo kalbos, kai matėme jo šeimos ir draugų reakcijas. Tai buvo emocionalu. Mes esame dideli varžovai, bet kai viską padedi į šalį, negali likti abejingas. Ir tai jam pasakėme aikštėje. Buvo nuostabu. Sveikinu „Roland Garros“ už puikiai atliktą darbą“, – užbaigė N. Djokovičius.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
