Amerikietis 200 m rungtyje jau pusfinalyje pasiekė geriausią sezono rezultatą pasaulyje – 19.51 sek. Niekas pasaulyje taip greitai nebėgo pastaruosius 13 mėnesių. Iki pasaulio rekordo, kuris jau 16 metų priklauso Usainui Boltui, N. Lylesui trūko 0.32 sek.
Kai viskas sprendžiasi sekundės dalimi ir esi padaręs viską, kad tinkamai pasiruoštum, galimybė išmušti varžovus iš pusiausvyros gali suteikti tą papildomą, taip reikiamą pranašumą.
Būtent N. Lylesas yra vienas garsiausiai kalbančių lengvosios atletikos atstovų ir tikrai nepraleidžia tokių progų.
Praėjusį savaitgalį vykusiose 100 metrų varžybose jis sakė „žinojęs“, kad Jamaikos sprinteris Oblique’as Seville’as prastai pradės savo bėgimą, nes prieš išeidamas į stadioną 24-erių atletas atrodė „panikuojantis“.
Kad ir kokia buvo šių komentarų priežastis, norimo efekto jie neatnešė.
Finale O. Seville’as pasiekė asmeninį rekordą ir tapo pirmuoju savo šalies bėgiku, laimėjusiu pasaulio 100 m čempiono titulą nuo Usaino Bolto laikų. Tuo tarpu N. Lylesas turėjo tenkintis bronza.
Ketvirtadienio vakarą N. Lylesas vėl bandė demoralizuoti varžovus – užuot taupęs jėgas, jis, turėdamas jau aiškų pranašumą, nesustojo ir pasiekė geriausią sezono rezultatą.
„Po pirmųjų 50 metrų pagalvojau, kad šalia manęs bėga Zharnelis Hughesas iš Didžiosios Britanijos ir pasakiau sau: „Tu manęs nepavysi“. Šiandienos žinutė buvo ta, kad jie manęs neįveiks. Nepraleiskite finalo, jis bus magiškas.“
Z. Hughesas dar pernai pripažino, kad įžeidžiami N. Lyleso komentarai prieš olimpines žaidynes „uždegė pyktį manyje“, kai amerikietis iškovojo 100 metrų aukso medalį.
Ar psichologiniai žaidimai iš tiesų veikia lengvojoje atletikoje? Kokie triukai naudojami ir kaip jie pasireiškia per didžiausių varžybų finalus?
Buvęs pasaulio 200 m čempionas Ato Boldonas nėra naujokas šioje srityje ir puikiai pažįsta psichologinius žaidimus bei bandymus juos ignoruoti.
Trinidado bėgikas prisiminė vieną epizodą 2000 m. Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse, kai amerikietis Johnas Capelis mėgino išmušti jį iš vėžių.
„J. Capelis nebėgo 100 metrų, o aš pats po sidabro medalio vos laikiausi ant vieno pakinklinio raumens ir galvojau, kad turėsiu pasitraukti, – „BBC 5 Live Sport“ pasakojo A. Boldonas, kuris tada laimėjo ir 200 m bronzą. – Laukimo kambaryje jis šaukė, bandė save užvedinėti ir gąsdinti kitus.
Bet kai atėjo prie starto linijos, buvo taip užsivedęs, kad sujudėjo, pasviro atgal, nuaidėjo šūvis ir jis liko paskutinis. Taigi tai gali atsisukti prieš tave.“
A. Boldonas tiki, kad N. Lylesas, galbūt pasisakęs apie O. Seville’ą pats suprato padaręs klaidą: „Manau, jis norėjo tai pasakyti, bet paskui suvokė, kad galėjo suteikti jam papildomos motyvacijos finalui.
Pasakyčiau, kad 80 proc. pasirodymo didžiuosiuose čempionatuose yra psichologija, nes visi sportininkai fiziškai stiprūs. Viskas priklauso nuo pasirengimo kovai. Jei nesi pasiruošęs – viskas, baigta.“
Finaluose prieš tokius stiprius varžovus kaip triskart pasaulio čempionatų prizininkas Denisas Mitchellas, A. Boldonas rinkosi kitą kelią.
„Mano strategija buvo tokia, kad manęs negalima bus „nuskaityti“, – sakė A. Boldonas. – D. Mitchellas šokinėdavo, rėkaudavo. Aš galvodavau: ką tu bandai įtikinti – mane ar save? Ant manęs tai neveikė.“
Kai žaidimo dinamika tokia sudėtinga, laukimo kambarys daugeliui sportininkų gali būti bauginanti vieta – ji gali tiek pakylėti, tiek sugniuždyti.
Britų parolimpietė, bronzos medalio laimėtoja Stef Reid teigė, kad laukimo kambariai buvo „viena keisčiausių patirčių“ varžybose.
„Man prireikė kelių metų, kad suprasčiau, kokia noriu ten būti. Taip, aš esu su šypsena ir draugiška, bet tuo pačiu noriu parodyti rimtą kovingumą, – sakė S. Reid. – Lengva pastebėti, kas nervinasi ir tuoj palūš. Jie nenustygsta vietoje, nuolat tikrina krepšį, įrangą, daro tempimus kas penkias sekundes.
Todėl aš dariau priešingai. Sėdėdavau kėdėje lyg gulėčiau paplūdimyje, pasitikinti savimi ir visiškai rami.
Psichologiniai žaidimai nebūtinai turi būti garsūs. Kartais tylūs apmąstymai, net jei tai ir netikra, yra dar labiau trikdanti praktika.“
Iš tų akimirkų prieš startą galima gauti daug naudingos informacijos, atidžiai stebint varžovus. Suvokti, kas ištiesų pasitiki savimi, o kas tik bando apsimesti, yra įgūdis, kurį puoselėjo daugelis didžiųjų atletų.
„Daley Thompsonas buvo neabejotinai geriausias šiuose dalykuose, – apie triskart pasaulio dešimtkovės čempioną sakė buvęs 1500 m pasaulio čempionas Steve’as Cramas. – Jei kas nors sureaguodavo, jis tai laikė tikru silpnumo ženklu.“
Buvusi pasaulio maratono čempionė Paula Radcliffe pabrėžė: „Psichologiniai žaidimai gali būti žaidžiami visur. Laukimo kambarys visada yra labai įdomi vieta – o čia, Tokijuje, dar prisideda kelionės autobusu į stadioną faktorius, kuris tą įtampą pratęsia.“
Ta 20 minučių kelionė autobusu iš apšilimo aikštės į stadioną Tokijuje dar labiau sustiprina laukimo kambario atmosferą.
Didžiosios Britanijos 1500 m sidabro medalio laimėtojas Jake’as Wightmanas prisipažino, kad kelionė autobusu su visais varžovais prieš finalą jam nebuvo pati tinkamiausia pasiruošimo dalis.
„Autobuse mirtina tyla. Aš iš tikrųjų nemėgstu tylos, – sakė J. Wightmanas. – Per atrankinius bėgimus bandžiau užmegzti pokalbį, bet supratau, kad dauguma žmonių nenori girdėti tavo kalbų. Prieš finalą visi labai nervinasi. Todėl pokalbių beveik nebuvo.“
J. Wightmano komandos draugas Joshas Kerras ir norvegas Jakobas Ingebrigtsenas ne kartą atvirai kalbėjo, kad bandė vienas kitą išmušti iš vėžių, o J. Kerras dažnai užsideda akinius nuo saulės, kad varžovai negalėtų nuskaityti jo emocijų.
„Visi mes tai darome vienaip ar kitaip, – sakė S. Cramas. – Bet dažnai vadinamieji psichologiniai žaidimai yra naudojami tų, kurie patys bando užgniaužti savo abejones ar nesaugumą. Manau, kad šiandieniniame pasaulyje tai dažniau būna ne psichologiniai žaidimai, o tiesiog sportininkų siekis sulaukti dėmesio ir išgarsėti.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
