Tėvai Arūnui motociklą nupirko po metų. „Prisimenu pirmąsias varžybas 1994 metais. Įveikiau vieną ratą per treniruotę, vieną ratą per kvalifikaciją ir tik vieną per pirmą važiavimą. Nemokėjau važiuoti. Varžybos buvo tikras iššūkis, tačiau žiemą gerai pasitreniravau ir jau kitais metais 65 cc klasėje tapau Lietuvos čempionu“, - pasakojo lenktynininkas.
Ar nesėkmingos pirmosios varžybos nė kiek nenumušė noro bandyti dar kartą? - paklausiau A. Gelažninko.
Nemanau. Geriausiai prisimenu tai, kad sportininkams tais laikais mokėdavo startinius pinigus už tai, kad atvažiuoji dalyvauti. Tai man visi blogi prisiminimai apie blogas varžybas nublanko, kai gavau dvidešimt markių būdamas aštuonerių. Man tai buvo pasaka, tiesiog galėjau visko prisipirkti. Greitai pamiršau nesėkmingą „vieno rato“ pasirodymą.
Paauglystėje, matyt, netrūko traumų?
Didelių traumų neprisimenu. Kaip šios sporto šakos atstovas galiu pasigirti, kad nesu turėjęs labai daug traumų. Mano brolis, greičiausiai, yra turėjęs daugiau traumų. Nežinau, ar mano įgūdžiai leido jų išvengti... Tačiau rimtos traumos pasipylė vėliau, buvo ir kojos lūžusios... Gal karjeros kelias būtų pasisukęs visai kitaip. Traumos privertė trauktis iš profesionalaus sporto. Bet, manau, per tą laiką spėjau pasiekti nemažai. Nesu labai nusivylęs, tiesiog yra kaip yra.
Ką galėtumėte veikti be motociklo?
Kai pats sau užduodu šį klausimą, labai ilgai ieškau atsakymo. Dažniausiai jo nerandu. Vis vien norėčiau, manau, dirbti treneriu, o gal norėčiau turėti motociklų rūbų, detalių parduotuvę. Ką begalvočiau – viskas sukasi aplink motociklus. Manau, tai man teiktų džiaugsmo, apie kitas veiklas net negaliu pagalvoti.
Ar išduosite, kas darosi galvoje, kai stovite prie starto linijos?
Meluočiau, jei sakyčiau, kad nejaučiu jaudulio. Tuo metu stengiuosi susikaupti, žinau, kad reikia laiku sureaguoti į barjero kritimą. Penkias paskutines sekundes galvoju tik apie gerą startą. Niekada negalvoju, kad kažkas gali nepavykti, nes žinau – kai tik prasideda tokios mintys, būtinai taip ir nutiks.
Startavome, esame prie didžiojo šuolio... Ką reiškia jo metu skristi?
Tai yra labai geras jausmas. Arenoje nebūna sudėtingų šuolių, kurie būtų labai sudėtingai įveikiami. Todėl jie didelių emocijų nekelia. Tačiau būna didelių tramplinų, kuriuos pamatęs pagalvoji, kad jį reikės įveikti, ir pasidaro baisu. Neretai reikia morališkai jam prisiruošti. Kartais reikia peršokti trisdešimties metrų tarpus, užplūsta adrenalinas, o vėliau pradedi tuo mėgautis. Šuoliai motokrose yra vienas maloniausių dalykų.
Yra pavyzdžių, kad vaikai motociklais pradeda važinėti nuo trijų metų...
Nežinau, ar tai dažnai būna paveldima iš kartos į kartą. Mano tėvukas nebuvo važiavęs motokrose, bet man su broliu visai neblogai sekėsi, pats vaikų neturiu – tai tiksliai pasakyti negaliu, kaip vaikai užsikabina. Kartais tiesiog iš šono matosi, kad vaikui nėra skirta važiuoti motokrose. Gal tai nulemia charakterio savybės. Jeigu vaikas nori važinėti motociklu, tai matysis iš jo akių, ryžto treniruočių metu.
Ar motokrose egzistuoja baimė?
Vaikystėje baimių buvo mažiau. Bėgant metams, patiriant traumas įsijungia saugumo režimas. Būdavo, kad varžybose pagalvodavau, kad galėčiau spausti, bet kažkas sulaikydavo, nes nenorėdavau nugriūti. Jaunystėje tikrai tiek daug apie baimes negalvodavau.
Ar galima sakyti, kad pagrindinė svajonė dabar – pasirodymas Dakare?
Galbūt tai galėtų būti karjeros saulėlydžio akcentas. Nejaunėju, žinoma, Dakare važiuoja ir vyresni. Norėčiau ten startuoti ne vieną kartą. Būtų smagu užsibrėžti tikslą ir jį pasiekti. Ko trūksta iki šios svajonės išsipildymo? Tai finansai. Dakaras – ne vienadienis projektas. Reikėtų metų, kad pasiruoščiau. Tačiau visus reikalus stabdo finansai.
Jūsų sporto šaka nėra pati pigiausia. Dažnai sulaukiate pastabų iš artimųjų dėl švaistomų pinigų vyriškiems žaisliukams?
Mane pažįstantys žino, ką man reiškia šis sportas. Tikrai nė vienas to nepasakytų. Būna, kad mama paburba: „Gal jau gana? Gal ką nors kitko gyvenime reikėtų veikti?“ Tačiau po mano pergalių ji visada džiaugiasi kartu. Vis dar turiu gerą sportinį greitį. Didžiąją dalį išlaidų man finansuoja rėmėjai, komandos. Savo pinigų daug neinvestuoju į šį sportą.
O vaikystėje mama dažnai ragindavo susirasti kitą veiklą? Juk abu su broliu lėkėte „be stabdžių“...
Kiek pamenu, mama nuo pat pradžių nepritarė visam tam reikalui. Bet ji matė, kad mes labai norime. Vieną kartą susilaužiau koją, mamos nebuvo namie, tai ilgą laiką melavome, kad kritau nuo dviračio, nes bijojome, kad tikrai neleis sėsti ant motociklo. Vėliau viskas išaiškėjo, bet jau dvidešimt metų važinėju motociklu.
