„Breikas yra toli gražu nuo to, ką žmonės mėgsta įsivaizduoti. Jiems atrodo, kad štai, sukasi žmogus ant galvos, labai gražu. Tačiau pats šokėjas visai kitaip mato visas detales – ieško, kaip sujungti judesius, pereiti iš vieno judesio į kitą ir pan.
Kai matomas ant scenos šokantis žmogus, dažnai galvojama, kad tai yra paprasta. Na, o iš tikrųjų tik dėl to, kad jis yra išdirbęs visus judesius per treniruotes. Daug atidirbęs užkulisiuose, kurių niekas nemato“, – tv3.lt portalui teigė SKILLZ šokių studijoje breiko treneriu dirbantis, o šiemet suaugusiųjų vyrų grupės Lietuvos breiko čempionato nugalėtoju tapęs D. Ščiglo.
Pats D. Ščiglo breiką šoka nuo 2005 metų, o šokti moko nuo 2009-ųjų, tad puikiai žino, kiek reikia įdėti darbo norint šiame šokyje ką nors pasiekti.
„Visus breiko aspektus suprasti ir išmokti užtrunka daug laiko. Žinoma, laikotarpis priklauso nuo paties pastangų, bet vidutiniškai, kad jau daugiau suprastum, pradėtum atrasti save šiame šokyje, sakyčiau reikia bent penkių metų.
Iš tikrųjų žmogus į varžybas gali eiti dalyvauti ir po metų, tačiau akivaizdu, kad rezultatą parodys tik turėdamas solidesnę patirtį. Nėra taip, kad pasitreniravai salėje, ateini į sceną ir jau esi profesionalas. Viskas vyksta laiptelis po laiptelio“, – mintimis dalijosi jis.
Ar D. Banevič, kuri savo sąskaitoje turi auksą jau tiek Europos, tiek pasaulio čempionatuose, šansai parvežti į Lietuvą ir olimpinį auksą tikrai yra dideli? Pasak D. Ščiglo, kaip ir visame sporte viskas priklausys nuo to, kaip ji pati jausis tą dieną, kaip susitvarkys su psichologija ir bus pasiruošusi.
„Ji turi viską ko reikia čempionei – charakterį, darbingumą. Tad šansų yra daug. Svarbiausia nekelti spaudimo – tegu ji tik padaro viską, kas geriausia, kad vėliau nesigailėtų, jog kažko nepadarė“, – tv3.lt portalui teigė Lietuvos breiko čempionas.
Kaip galima vertinti dabartinį Lietuvos žmonių požiūrį į breiką? Ar breikas pastaraisiais metais populiarėja?
Be abejo matosi populiarėjimas ir pagrindinė to kaltininkė yra mūsų olimpinė Viltis D. Banevič. Ji juk labai daug matoma viešojoje erdvėje.
Kaip vyksta breiko šokėjo augimas iki aukščiausio lygio čempionatų? Kiek tam reikia įdėti pastangų?
Jeigu kalbėti apie talentą, tai kiekvienam yra visiškai skirtingas augimas. Pavyzdžiui, vienas tam tikrą judesį gali išmokti per vienerius metus, o kitam prireiks ir penkių metų. Priklauso nuo to, kiek žmogus geba mokytis.
Na, o jeigu apie patį darbą, tai jo čia reikia įdėti be galo daug. Kodėl? Nes šokyje turime daug aspektų: „Toprock“ – kai judesiai atliekami stovint vertikalioje pozicijoje, „Footwork“ – kai kojų judesiai atliekami, ant grindų, liečiant žemę ir kojomis ir rankomis. „Power Moves“ – sukimasis, akrobatiniai triukai. „Freezes“ – lyg sustingimas nuotraukai, kuriuo dažnai užbaigiamas šokis ar šokio choreografijos dalis.
Visus šiuos aspektus suprasti ir išmokti užtrunka daug laiko. Kaip ir minėjau laikotarpis priklauso nuo paties pastangų, bet vidutiniškai, kad jau daugiau suprastum, kad jau pradėtum atrasti save šiame šokyje, sakyčiau reikia bent penkių metų.
Iš tikrųjų žmogus į varžybas gali eiti dalyvauti ir po metų, tačiau akivaizdu, kad rezultatą parodysi tik turėdamas solidesnę patirtį. Nėra taip, kad pasitreniravai salėje, ateini į sceną ir jau esi profesionalas. Viskas vyksta laiptelis po laiptelio.
Ko gero žmonės kartais įsivaizduoja, kad breike viską galima pasiekti daug paprasčiau, nei tai yra iš tikrųjų?
Taip, breikas yra toli gražu nuo to, ką žmonės mėgsta įsivaizduoti. Jiems atrodo, kad štai, sukasi žmogus ant galvos, labai gražu. Tačiau pats šokėjas visai kitaip mato visas detales – ieško, kaip sujungti judesius, pereiti iš vieno į kitą ir pan.
Į ant scenos šokantį žmogų dažnai žiūrima ir galvojama, kad tai yra paprasta, tik dėl to, kad jis yra išdirbęs visus judesius per treniruotes. Užkulisiuose, kurių niekas nemato.
Ar šokant breiką ir kovojant aukščiausio lygio turnyruose yra tam tikra amžiaus riba, kai kūnas jau sako „stop, užteks“?
Jauni žmonės dažniausiai gali efektingai atlikti judesius. Bet pajuokaudamas galiu pasakyti, kad šokis yra kaip vynas – jis brandinamas, po kurio laiko geresnis skonis atsiranda.
Štai pavyzdžiui, vyrų tarpe yra Pietų Korėjos atstovas, kurio sceninis vardas „Hong10“. Jam 39 metai, o jis iki šiol puikiai juda, laimi turnyrus. Tai ar galima sakyti, kad jis per senas?
Sakyčiau pats gyvenimo būdas parodo iki kiek gali šokti, amžiaus cenzas yra lankstus, nėra ribos.
Kaip atrodo breiko šokėjo kelias iki didžiausių turnyrų ar olimpinių žaidynių? Kiek iki tol reikia nueiti?
Tam, kad dalyvauti olimpinėse yra tam tikra sistema – reikia rinkti taškus dalyvaujant tarptautiniuose čempionatuose, kur parodžius aukštesnį rezultatą, gaunama ir daugiau taškų.
Tačiau viskas vyksta pagal eiliškumą – pirmiausia turi užimti aukštą vietą savo regione, šalyje, tada Europos čempionate, tada – pasaulio. Tik geriausi šokėjai, čempionai ir gauna vietas olimpinėse.
Kiek svarbi breiko šokėjui yra psichologija kaunantis turnyruose?
Psichologija čia yra be galo svarbi. Nes įprastinis jaudulys – toks, kad ruošiesi, tada galvoji, kad jau šiandien reiks kovoti, o yra ir momentinis – kai jau žinai, kad dabar eisi ir kovosi.
Būna, kad įsijungia kovotojo rėžimas ir tu turi daug jėgų, bet būna ir taip, kad stipriai susijaudini ir įsijungia per daug adrenalino. Tada šoki ir net nežinai, ką darei, nes per daug jaudinaisi.
Kuo daugiau dalyvauji turnyruose, daugiau išmoksti, tuo geriau tvarkaisi ir su psichologija. Prie visko taip pripranti, kad viską gebi panaudoti tik savo naudai.
Ar breiko šokėjai šokdami daug improvizuoja? Ar paprasčiausiai yra numatytas planas, kurį reikia įgyvendinti?
Daro tiek vieną, tiek kitą dalyką. Breikeriai dažniausiai pasiruošia tam tikras kombinacijas, detales, judesių rinkinius, o tada jau visa kita – improvizavimas. Tačiau viskas labai priklauso nuo muzikos, kuri diktuoja kaip ir kokį judesį reiks daryti.
Kita vertus, dauguma turi savo kombinacijas, paruoštukus ir ateina iškalę choreografiją nuo A iki Z.
Iš tikrųjų, viskas yra skonio reikalas, bet sakyčiau geriausia viduriukas – kai moki ir improvizuoti, ir laikaisi plano.
Kaip į D. Banevič galimybes iškovoti medalį olimpinėse žaidynėse žiūrite Jūs, kaip tas, kuris jau daug metų šoka breiką?
Kalbėsiu net ne kaip iš daug metų šokančio pusės, o faktais. D. Banevič laimėjusi daug čempionatų Europoje ir pasaulyje ne tik ruošiantis olimpinėms, bet ir apskritai. Tai daug ir galvoti nereikia.
Kita vertus, kaip ir visame sporte viskas priklausys nuo to, kaip ji pati jausis tą dieną, kaip susitvarkys su psichologija. Ji turi viską ko reikia čempionei – charakterį, darbingumą. Tad šansų yra daug, bet svarbiausia nekelti spaudimo. Tegu ji tik padaro viską, kas geriausia, kad vėliau nesigailėtų, jog kažko nepadarė.
Ar gali turėti Lietuva vilčių, kad ateityje olimpinėse tarp pajėgiausių turėsime atstovą ir vyrų tarpe?
Perspektyvių jaunuolių, be abejo, yra, tačiau viską parodys laikas. Jeigu jaunuolis šoka gerai, tai nereiškia, kad jis ir liks breiko bendruomenėje ir sieks rezultatų.
Reikia žinoti, kad norint kažką pasiekti reiks nemažai paaukoti laiko, reikia užsispyrimo ir atkaklaus darbo. Tokio, kokį ir turi D. Banevič. Ji yra pavyzdys visiems, kaip reikia siekti rezultato – studijuoja, mokosi, bendrauja su kitais breiko šokėjais. Daro viską asmeniniam tobulėjimui.
Niekada negali kito žmogaus priversti įsimylėti breiką. Jam nebent gali parodyti kelią, suteikti visą informaciją, o tada jau pats žmogus turi atsiskleisti.
Ar ne keista, kuomet breikas dabar vadinamas jau ne tik šokiu, bet ir sportu?
Breikas yra atletinis šokis. O atletai visada juk buvo sporto dalis. Tad manau, kad tikrai nereikėtų stebėtis, kad tai yra vadinama sportu. Breiko šokėjui, kad šokti aukščiausiame lygyje, reikia turėti visus aspektus – kūrybinį, sportinį ir t.t..
Na, o svarbiausia, kad breiką susiejus su sportu dabar olimpinių žaidynių dėka jį pamatys milijonai žmonių visame pasaulyje.
