Nesunku prisiminti tą dieną, kai Lietuvoje buvo užfiksuotas pirmasis koronaviruso (Covid-19) atvejis. Tai buvo penktadienis – diena, kai Kauno „Žalgiris“ namuose, kaip įprasta, turėjo žaisti prie 15 tūkst. sirgalių.
Vyriausybė jau tada ragino žmones į visą šį nemalonų reikalą pažiūrėti rimčiau ir masinių renginių, na, bent jau privengti.
Žodis reikalas čia panaudotas ne šiaip sau – tuo metu daug žmonių Lietuvoje koronaviruso protrūkį vertino kaip „na, pažiūrim, kas čia per reikalas. Pažiūrim, kas čia bus“.
Penktadienio vakarą į „Žalgirio“ areną išdrįso ateiti 9 tūkstančiai žiūrovų – mažiausiai šį sezoną.
Prabėgus trims paroms, antradienį, kai naujų atvejų Lietuvoje dar nebuvo užfiksuota, toje pačioje „Žalgirio“ arenoje komandos pergalę vėl stebėjo 15 tūkst. žmonių – tarp jų ir Prezidentas Gitanas Nausėda su žmona.
„Tuo metu situacija dar atrodė kitaip“, – dabar, šalyje oficialiai įsigaliojus karantinui, prisiminęs vakarą Kaune sakė Lietuvos vadovas.
Ir iš tiesų visa ta padėtis atrodė tarsi savaime susitvarkiusi – žaliai balta pasidabinę sirgaliai glėbesčiavosi vieni su kitais, traukė motyvuojančias, vėliau pergalingas dainas.
Tačiau visiškai netrukus prasidėjo totalus sporto, kaip reiškinio, subyrėjimas visame pasaulyje.
O subyrėjo visas sportas praktiškai per vieną dieną.
Ketvirtadienio rytą JAV vykstančioje NBA lygoje Jutos „Jazz“ ir Oklahomos „City Thunder“ krepšininkai jau buvo išsirikiavę aikštelėje ir ruošėsi eilinei dvikovai. Arena – sausakimša. Arenos darbuotojai praneša, kad rungtynės neįvyks. „Jazz“ centrui iš Prancūzijos Rudy Gobertui diagnozuotas koronavirusas. Arena evakuojama.
Jau po kelių valandų oficialiai pranešama, kad NBA sezonas yra stabdomas. Taip – vienas koronaviruso atvejis ir visa lyga įjungia mygtuką „stop“.
NBA lygos pavyzdžiu netrukus, dar tą pačią dieną, paseka ir didžioji dauguma kitų šalių sporto čempionatų. Stabdomas visas krepšinis ir futbolas Ispanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, žinoma, JAV.
Bėgant laikui pasirodo pranešimai, kad sportas netrukus bus sustabdytas ir Lietuvoje – jau penktadienį pranešama, kad net ne stabdomas, o pilnai nutraukiamas LKL čempionatas, vėliau sustabdoma ir A lyga. Taip pat mėnesiui stabdoma Eurolyga.
Išvardinti visas šalis, kuriose pastarąją savaitę ir dar bent mėnesiui į priekį sustojo visi sporto renginiai, prireiktų turbūt kelių A4 formato dydžio lapų, todėl čia pasakysime tiek – bene vienintelė šalis, kur sportininkai dar vis varžosi tarpusavyje, yra Rusija. Bet netrukus ir ten nebesivaržys.
Nuo minėto ketvirtadienio, kai NBA lygoje užfiksuotas pirmasis koronaviruso atvejis, iki penktadienio vakaro pasaulyje praktiškai nebeliko sporto. Tai para, per kurią sirgaliai buvo priversti pakeisti savo įpročius, o sportininkai – galbūt net gyvenimus. Kol kas nežinome, kiek stipriai pandemija paveiks žmoniją, bet aišku viena – ji jau stipriai atsiliepia itin daug įvairių sričių, tarp kurių – ir gigantas sportas.
Sporto renginiai jau buvo atšaukti, bet valstybės oficialių karantinų ir kitų kardinalių priemonių dar nesiėmė – ką tai parodo?
Tikrai visi bent kartą esame girdėję frazę: „Sportas nesvarbu. Tai kamuolio gainiojimas. Yra žymiai įdomesnių dalykų...“. Ir taip, ko gero, įdomesnių ir svarbesnių dalykų rastume visur. Bet ši netikėtai visą pasaulį sukrėtusi pandemija parodė vieną – sportas yra tokia didelė jėga, kurios pažabojimas, siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, yra vienas iš pirmųjų ėjimų.
Juk ne koncertai salėse, ne kino teatrai, net ir ne mokyklos suburia didžiausias bendruomenes. Didžiausios bendruomenės buriasi 10-15 tūkst. žmonių talpinančiose arenose, 30-90 tūkst. vietų turinčiuose stadionuose.
Šiek tiek keista suvirškinti žinią, kad sporto renginių lankymas buvo uždraustas žymiai anksčiau, nei mokyklų, universitetų ar muziejų. Tačiau tokie kardinalūs ėjimai palieka mus prieš faktą – sportas lygu žmonės, žmonės lygu bendruomenė, bendruomenė lygu saugumui ir, kaip rodo šis atvejis, dideliam pavojui.
Kalbama, kad šiemet turėtų neįvykti ir Eurovizija. Dėl tos pačios priežasties – vienoje vietoje susiburtų daug žmonių, todėl kiltų pavojus. Palyginkime, kokį sąlyginai niekinį pavojų kelia Eurovizijos konkursas ir kokią didelę grėsmę gaubia bet kokios šalies sporto čempionatai.
Eurovizijos konkursas vyksta tris dienas: du pusfinaliai ir finalas. Roterdamo „Ahoy“ arenoje telpa apie 20 tūkst. žmonių. Tai prie visiškai perpildytos arenos per tris vakarus gauname 60 tūkst. Žmonių sambruzdį.
Net keturios „Žalgirio“ rungtynės Kaune sutraukia tiek pat žmonių. Ką jau kalbėti apie Ispanijos, Vokietijos futbolo čempionatus, kur tokia masė žmonių apsilanko kiekvieną kartą, kas tris-keturias dienas, bent 18-20 skirtingų miestų.
Štai liepą turi prasidėti Tokijo olimpinės žaidynės. Olimpiadoje, skaičiuojant sportininkus, delegacijos atstovus, žiūrovus, organizatorius ir kitus, „pracirkuliuoja“ tarp 500 tūkstančių ir 1 milijono žmonių. Ir tai didelis pavojus.
Kol kas skelbiama, kad Tokijo olimpiada įvyks. Nežinia, ar tai tiesa, ar būdas išvengti milžiniško nesusipratimo, tačiau tvirtai įsikibus laikytis šio fakto tikrai nederėtų. Europos futbolo čempionatas, turėjęs prasidėti birželio mėnesį, praktiškai neabejojama, kad bus nukeltas į žiemą arba net kitus metus.
Dabar sporto pasaulį galime įsivaizduoti kaip smėlio laikrodį, pavirtusį ant šono. Tai tiesiog sustojo. Pats sportas, kaip ir smėlio laikrodis, iš vietos nepajudės. Jį reikės iš naujo išjudinti, žmonėms reikės pergalvoti, ar tai vis dar teikia tokį didelį malonumą. Galbūt, besipildant blogiausiam scenarijui, į sporto vietą žmonija įspraus kokį naują veiklos milžiną.
„Sveiki, su jumis sporto naujienos (...) Tiek žinių šį vakarą“, – ko, gero, taip mėnesį ir atrodys kiekvienos televizijos sporto žinios. O mums belieka pripažinti, kad sportas yra didžiulė jėga.
Nežinia, kada 2020 metų žmogus dar turės galimybė prisiliesti prie šio reginio, bet visa ši žmonijai itin skaudi situacija parodė, kad jei tektų ieškoti vietų, kur buriasi didžiausios bendruomenės, sporto pasaulis būtų bene numeris vienas.
