2018 metais Rusijoje vykusio pasaulio čempionato finale Prancūzija 4:2 įveikė Kroatiją ir antrą kartą šalies istorijoje tapo planetos čempione.
Tapti pasaulio čempionu yra kone kiekvieno futbolininko svajonė. Vis dėlto, yra žymiai daugiau šalių, kurių žaidėjams šis tikslas yra praktiškai neįmanomas pasiekti, nei tokių, kurie vieną dieną ir tampa geriausiais pasaulyje.
Prancūzija pasauliniame futbolo kontekste yra neeilinė šalis. Net ne neeilinė, o vienintelė tokia. Prancūzai pastaruosius kelis dešimtečius išaugina daugiausiai pasaulio čempionatų dalyvių, o skaičiai čia itin iškalbingi.
2018 metais Rusijoje vykusiame pasaulio čempionate dalyvavo net 82 futbolininkai, gimę kitoje šalyje, nei ta, kuriai jie patys atstovauja. Daugiau nei trečdalis jų, 29, gimė Prancūzijoje.
Viso prancūzai, skaičiuojant ir Prancūzijos nacionalinę rinktinę, tame pasaulio čempionate turėjo net 50 šalyje gimusių futbolininkų. Arčiausiai šių skaičių esanti Brazilija, palyginimui, tokių futbolininkų pasaulio taurėje turėjo 27.
Sistema nuo nulio
Kas tokio ypatingo kadaise nutiko Prancūzijoje, kad dabar žiūrėdami pasaulio čempionato rungtynes turime savęs nevalingai kartais paklausti: „Ar šis žaidėjas irgi iš Prancūzijos?“.
Antrojo pasaulinio karo metu Prancūzija buvo stipriai nuniokota. Šalis išgyveno labai sunkų atsistatymo laikotarpį. Valdžia nusprendė, kad į šalies vidų reikia susigrąžinti kuo daugiau kažkada anksčiau iš čia išvykusių žmonių ir taip pradėti savotišką naują erą.
Iki 1965 metų Prancūzija buvo daugiausiai imigrantų sulaukusi šalis. Nuo karo pabaigos per maždaug dvidešimt metų į šalį grįžo ir atvyko 2,7 milijono žmonių. Grįžo jie iš visur: dalis iš Europos šalių, dalis iš prancūzų kolonijų Š. Afrikoje.
Nuo to laikotarpio Prancūzijos ekonomika, politika ir kitos sferos ėmė tik dar labiau augti. Atvykstančių žmonių skaičius dar drastiškai išaugo. Pagrinde tai buvo žmonės iš Š. Afrikos ir Arabijos pusiasalio. Ir milžiniška taip į Prancūziją atvykusių imigrantų dalis apsigyveno aplink didžiuosius šalies miestus: Paryžių, Lioną, Marselį. Ne juose, bet aplink juos.
Tačiau tuo metu, kai į Prancūziją plūdo imigrantai, šalį vis dar buvo ištikusi galinga sporto krizė. Tai, žinoma, smarkiai, gal net smarkiausiai, atsiliepė ir futbolo rinktinei.
Laikotarpyje tarp 1960 ir 1974 metų Prancūzijos vyrų futbolo rinktinė nesugebėjo patekti į tris Europos ir tris pasaulio čempionatus. Reiškia, kad per 14 metų prancūzai dalyvavo bendrai tik viename Europos ir viename pasaulio čempionate.
Valdžia ėmė sukti galvas, kaip stagnuojantį sportą ir ypač futbolą paversti galingesne jėga pasaulyje. Ir netrukus prancūzai ėmėsi darbų. Jau 1972 metais buvo įkurta nacionalinė futbolo akademija „Institut National du Football“, turėjusi apjungti bene visus didžiuosius šalies klubus, jų jaunuosius talentus.
Po ketverių metų, 1976-aisiais, nacionalinė futbolo akademija apjungė visus svarbiausius Prancūzijos futbolo taškus ir tapo vyraujančia futbolo sistema šalies viduje. 1988 metais didžioji nacionalinės akademijos būstinė įsikurė Paryžiaus priemestyje. Paryžius čia vaidins taip pat labai svarbų vaidmenį.
Sistemos rezultatai akivaizdūs
Sunku pamiršti tą įspūdingą Prancūzijos rinktinės pasirodymą 1998 metų pasaulio čempionate. Tada prancūzai finale 3:0 patiesė favoritę Braziliją ir pirmą kartą istorijoje tapo planetos čempionais.
Tą finalą prieš dvidešimt metų stebėjo absoliučiai sausakimšos gatvės žmonių. Paryžius, Marselis, Lionas, kiti miestai tiesiog ėjo iš proto po šio istorinio pasiekimo futbole. Ir tai tik dar labiau įpratino prancūzus prie gero futbolo, o mus – prie gerų prancūzų pačiame futbole.
Prie ko tas 1998 metų finalas dar stipriai įpratino prancūzus? Ne prie ko kito, kaip prie įvairiausios rasės, kūno spalvos ir netgi tikėjimo atstovų vienoje toje pačioje Prancūzijos rinktinėje. Čempionų rinktinėje buvo 7 futbolininkai, gimę ne Prancūzijoje. Tai jau tada buvo imigrantų, atvykusių maždaug 1965 metais, vaikai.
Pasaulio čempionų rinktinė 1998 metais buvo vadinama „Black, Blanc, Beur“ (juodas, baltas, arabas, - liet.). Akivaizdu, kad rinktinės sudėtyje netrūko futbolininkų iš įvairiausių pasauio kampų.
Politikai tuo metu ne kartą sakė, kad reiktų pratestuoti, ar Prancūzijos rinktinėje žaidžiantis futbolininkas išvis moka Prancūzijos himną, kurį komanda sugieda prieš rungtynes.
Ir nors masinę euforiją kartkartėmis užtemdydavo garsių politikų vieši rasistiniai pasisakymai, patys futbolininkai iš Š. Afrikos ar Arabijos pusiasalio nenusisuko nuo prancūzų futbolo sistemų ir toliau nuosekliai dėjo žingsnius rinktinės sudėties, o vėliau pergalių link.
Paryžiaus efektas
Bėgant metams Prancūzijos rinktinėje atsirasdavo tik dar daugiau futbolininkų, gimusių ne šalies viduje.
Nesunku prisiminti ir Lietuvoje prieš maždaug 12 metų viešėjusią prancūzų rinktinę, kurios startinėje sudėtyje tuo metu iš vienuolikos tik trys buvo baltieji.
Ištikimiausi Lietuvos rinktinės sirgaliai iškėlė plakatą „Sveiki atvykę į Europą“, kuriame Afrikos žemynas buvo nudažytas Prancūzijos vėliavos spalvomis.
Vis dėlto, šis rasistinis lietuvių sirgalių ėjimas užtraukė LFF maždaug 9 tūkst. eurų baudą, o Prancūzijos rinktinė kaip laimėdavo, taip laimėdavo toliau.
Grįžkime prie Paryžiaus. Skaičuojama, kad net 38 procentai imigrantų Prancūzijoje apsigyvena Paryžiaus priemestyje. Vėlgi, reikia nesumaišyti, tai nėra tikrasis Paryžius, tai milžiniško miesto aplinkiniai rajonai, kuriuose ir nusikalstama veikla yra keliskart didesnė nei pačiame mieste.
Ir nors Paryžiaus priemesčiai dažnai tikrai neprimena iškarpų iš romantinio filmo, būtent čia dažnai užgimsta naujosios futbolo žvaigždės.
2018 metais pasaulio čempionate Rusijoje dalyvavo net 16 futbolininkų, gimusių ir augusių Paryžiaus teritorijoje. Aštuoni iš jų atstovavo Prancūzijos rinktinei. Imkime Kyliano Mbappe pavyzdį. Tai vienas geriausių futbolininkų pasaulyje, vienareiškmis rinktinės lyderis. K. Mbappe gimė alžyriečio tėvo ir kamerūnietės mamos šeimoje, bet gimė Paryžiaus priemestyje. Štai, nieko bendro su Prancūzija iš pradžių neturėję tėvai taip palaipsniui išaugino ryškiausią Prancūzijos futbolo žvaigždę.
O kiti aštuoni, nors ir gimė ir augo aplink Paryžių, atstovavo kitoms šalims. Tarkime, keturi pagrindinės Senegalo sudėties žaidėjai yra taip pat gimę Paryžiaus rajone. Tokių atvejų turime ir Maroke, ir Tunise, kitose šalyse.
Taigi, būtent masinis imigrantų atvykimas į Prancūziją, o ypač Paryžių, bėgant metams nutiesė tokį įspūdingą Prancūzijos futbolo rinktinės kelią pergalių link. Ir net nepaisydamas rimtų užgauliojimų, šis modelis, panašu, gyvuos dar kelis dešimtmečius.
