Išsilaipinimas Mėnulyje tapo pirmąja didžiule amerikiečių, kurie stipriai atsiliko nuo SSRS kosmoso įsisavinimo lenktynėse, pergale: sovietų mokslininkai ir inžinieriai anksčiau už juos suspėjo iškelti pirmąjį žmogų į Žemės orbitą (Jurijų Gagariną), o vėliau ir į atvirą kosmosą (Aleksejų Leonovą).
Nuo tol ant Žemės palydovo spėjo pabuvoti 12 JAV astronautų – ir nė vieno rusų ar sovietų kosmonauto.
Būtent šis faktas ir sukūrė pagrindą vienai iš labiausiai paplitusių konspiracijos teorijų: tariamai iš tiesų Neilas Armstronas ir Buzzas Aldrinas niekuomet nebuvo išsilaipinę Mėnulyje, o visos nuotraukos ir vaizdo įrašai iš jų išsilaipinimo – JAV valdžios produktas, kurį sukūrė NASA ir Holivudo specialistai, kad paskelbtų pergalę kosmoso lenktynėse.
Šis manymas yra toks paplitęs, kad turi net ir savo pavadinimą: Mėnulio sąmokslas.
Vienu iš svarbiausių šios teorijos šalininkų argumentų tapo 1967-aisiais žuvę trys astronautai, kurie rengėsi pirmajam pilotuojamam skrydžiui į Mėnulį – tačiau sudegė antžeminių bandymų metu likus mėnesiui iki skrydžio. Jie tariamai turėjo papasakoti pasauliui „teisybę“ apie ruošiamą falsifikaciją, už ką, vėlgi tariamai, buvo nužudyti amerikiečių valdžios.
Atsiradus internetui ir socialiniams tinklams šios teorijos šalininkų skaičius tik augo, rašoma BBC.
Faktas, kad SSRS niekada neginčijo „Apollon 11“ misijos rezultatų, konspirologų niekada pernelyg nejaudino – nors būtent sovietų mokslininkai ir propaganda buvo suinteresuoti, kad numanomos falsifikacijos būtų išsklaidytos. Maža to, tam turėjo daugiausiai resursų ir galimybių.
Nepaisant to, praėjus dešimtmečiams po išsilaipinimo, atsiranda žmonių, kurie yra tikri tuo, kad visa „Apollo 11“ istorija – išsigalvojimas.
Vien tik JAV šios teorijos šalininkų – daugiau nei 15 mln., Didžiojoje Britanijoje „Mėnulio sąmokslu“ tiki kas šeštas asmuo – ypač šis tikėjimas stiprus tarp jaunimo. Tikėtina, kad šios teorijos šalininkų yra ir jūsų aplinkoje, rašoma BBC.
Britų naujienų agentūra parengė atsakymų į pagrindinius konspirologų klausimus sąrašą, kuris gali padėti paaiškinti suklaidintiems žmonėms, kaip buvo iš tiesų.
Šviesos šaltiniai
Pagrindas abejonei: Saulė – vienintelis natūralus šviesos šaltinis Mėnulio paviršiaus fotografijose. Tokiu atveju, viskas, kas yra šešėlyje, turėtų būti absoliučiai juoda. Tačiau misijos nuotraukose mes aiškiai matome objektus šešėliuose, o tai reiškia, kad už kadrų yra paslėpta apšvietimo įranga.
Paaiškinimas: Klaida slypi jau pirmajame teiginyje. Siekiant pamatyti šešėlyje nuo Saulės esančius objektus iš tiesų reikia papildomų šviesos šaltinių – tačiau šviestuvai čia niekuo dėti.
Esmė ta, kad Saulė šiose fotografijose – ne vienintelis šviesos šaltinis. Šviesos spinduliai atsispindi nuo Mėnulio paviršiaus ir išsisklaido į visas puses, apšviesdami objektus, kurie slypi šešėliuose. Todėl mes juos ir galime matyti.
Tai galima nesunkiai patikrinti ir buitinėmis sąlygomis: jeigu jūsų kambario langai yra į Vakarų pusę, tekant Saulei kambaryje vis tiek darysis šviesiau – būtent atsispindinčios šviesos dėka.
Dangus be žvaigždžių
Pagrindas abejonei: Nė vienoje ekipažo išsilaipinimo nuotraukoje ar vaizdo įraše nematyti žvaigždžių, nors nesant atmosferos jos turėtų šviesti dar ryškiau negu Žemėje. Akivaizdu, kad filmuota uždaroje erdvėje – studijoje.
Paaiškinimas: Esmė yra kadro išlaikymo trukmė. Jeigu ji būtų ilgesnė, žvaigždės matytųsi puikiai – tačiau neliktų pačių astronautų.
Nuotraukos ryškumas ir detalių kiekis priklauso nuo apšvietimo, patekusio į juostą, kiekio. Jeigu jo nėra daug, fotografija išeis tamsi, jeigu pernelyg daug – gausite šviesų plėmą.
Reguliuoti šviesos kiekį galima keliais būdais: objektyvo diafragmos plotį ir laiką, kurį ji išlieka atvira (išlaikymas). Ypač sudėtinga padaryti nuotrauką, kuomet fotografuojant yra labai kontrastinga aplinka apšvietimo atžvilgiu.
Ryškią saulėtą dieną galite pabandyti šešėlyje pasidaryti asmenukę saulėto peizažo fone – be papildomų technologijų, tokių kaip HDR funkcijos, tai sunkiai pavyks. Reikės arba atsisakyti ryškiai matomo veido „plaukiančiame fone“, arba gražaus peizažo su tamsiomis dėmėmis vietoje paties fotografo.
Su panašiais iššūkiais susidūrė ir „Apollon 11“ ekipažas, tik ten viskas buvo atvirkščiai: Saulės šviesa užlietas Mėnulio paviršius ir patys astronautai – juodo dangaus fone.
Trumpas išlaikymas padeda įžiūrėti ryškiai apšviestus objektus, tačiau neleidžia įžiūrėti žvaigždžių.
Tą patį efektą galima išvysti Tarptautinės kosminės stoties nuotraukoje, kurią 2011-aisiais padarė rusų kosmonautai iš nuskrendančio kosminio erdvėlaivio „Sojuz“. Dangus jame taip pat yra visiškai be žvaigždžių.
Kur krateris ir kur dulkės?
Pagrindas abejonėms: Leidžiantis ant Mėnulio paviršiaus „Eagle“ modulis turėjo palikti po savęs kraterį biriame paviršiaus grunte, tačiau fotografijoje jokių duobių po juo nesimato. Maža to, pakilusios nuo smūgio dulkės turėjo nusėsti modulio atramas, tačiau to nėra.
Paaiškinimas: Nereikia pamiršti, kad Mėnulio gravitacija yra mažne šešis kartus mažesnė už Žemės – todėl ir smūgio efektas ten kur kas mažesnis negu mes galime įsivaizduoti, palyginti su mums žinomu.
Prieš pat susidūrimą su paviršiumi modulis leidosi 15 centimetrų per sekundę greičiu – nusileidimas galėjo būti toks švelnus, kad astronautai net nesuprato, kuriuo konkrečiai metu kapsulė susilietė su paviršiumi.
Žemiškas fizikos suvokimas klaidina mus ir dėl dulkių sukėlimo. Mes matome ir žinome, kad raketai kylant arba leidžiantis smulkus smėlis draikosi į visas puses.
Tačiau Žemėje jį išnešioja oro srautai, o Mėnulyje atmosferos nėra. Todėl Mėnulio paviršiaus dulkės – viršutinis grunto sluoksnis – buvo paliestas tik ten, kur jį tiesiogiai paveikė modulio atramos ar reaktyvinių variklių galia. Ir tos dulkės „atšoko“ be jokio atmosferos pasipriešinimo į visas puses, nusėsti jos ir negalėjo.
Plazdančios vėliavos efektas
Priežastis abejonei: JAV vėliava, kurią iškėlė Buzzas Aldrinas, plazda lyg būtų vėjyje. Tačiau Mėnulyje, kaip žinoma, oro nėra – o tai reiškia, nėra ir vėjo. Akivaizdu, kad filmuota Žemėje.
Paaiškinimas: deguonies Mėnulyje iš tiesų nėra, todėl viršutinį kampą prilaiko horizontalus vamzdelis – kitaip vėliava tiesiog neišsiskleistų.
Tas laikiklis buvo sudedamas-išsistumiantis, tačiau po nusileidimo jis truputį užsikirto – ištiesti visą vėliavą nepavyko. Būtent todėl medžiaga neatrodo išsitempusi ir akivaizdžiai susiskleidusi.
Nuotraukoje iš tiesų atrodo, kad vėliava plazda. Tačiau originaliame NASA vaizdo įraše matyti, kad medžiaga juda tik tuomet, kai prie vėliavos prisiliečia astronautai ir atlieka kažkokias manipuliacijas.
Net jeigu Mėnulyje ir nėra oro, tačiau bangų ten niekas neatšaukė – ir kiekvienas metalinio laikiklio „judesys“ persidavė ir pačiai vėliavai.
Grunto pavyzdžiai
Priežastis abejonei: Grunto pavyzdžiai, kuriuos kaip įrodymą atskraidino astronautai, galėjo būti visiškai ir ne iš Mėnulio – tai galėjo būti, pavyzdžiui, Arktyje surinkti meteoritai, kurie į Žemę atskriejo patys.
Paaiškinimas: Arktyje iš tiesų įmanoma kartais surasti nedideles akmens skilteles, galingų asteroidų smūgių išdaužytas Mėnulio paviršiuje ir atskridusias iki Žemės – tačiau tikrai ne tiek daug.
Astronautai su savimi į Žemę atskraidino 382 kilogramus Mėnulio grunto pavyzdžių (per 6 skrydžius).
Akmenis tyrinėjo ne tik amerikiečių mokslininkai, tačiau ir jų kolegos iš viso pasaulio – įskaitant Rusiją, Japoniją ir Kiniją. Jie jau tikrai lengvai atskirtų „padirbtus“ akmenis, tačiau vieningai sutarė, kad jie sutampa su Arktyje aptiktais pavyzdžiais. Tačiau yra ir vienas esminis skirtumas.
Skriedami atmosfera meteoritai lydosi nuo trinties. Ant akmenų, kuriuos atskraidino NASA astronautai, panašių ženklų nėra – o tai reiškia, kad jie niekaip negalėjo atskristi „natūraliu būdu“.
