Tokios išvados pateiktos šią savaitę „Nautre Geoscience“ žurnale paviešintame tyrime. Kalifornijos technologijų instituto mokslininkai perspėja: anglies dioksido dujų kiekis atmosferoje grasina sunaikinti debesų sluoksnį, dengiantį nuo Saulės šviesos ženklią vandenų dalį.
Kuomet CO2 koncentracija viršys tam tikrą rodiklį (apie 1200 ppm), ateis lūžio momentas, negrįžimo taškas – ir debesys pradės neišvengiamai nykti, kas nulems ženklų vandenynų temperatūros augimą.
Matematinis modeliavimas rodo, kad vidutinės temperatūros augimas visoje planetoje išaugs apie 8 laipsnius (čia neįskaičiuojant jau anksčiau skelbto 2-4 laipsnių atšilimo dėl globalinio atšilimo). O tai grasina jau ne tik siaubingais gamtos kataklizmais, tačiau ir masiniu gyvybės formų ir augalų nykimu.
Prieš 55 mln. metų Žemėje jau buvo toks periodas. Tuomet mūsų planeta įšilo taip, kad Arktiniuose vandenyse plaukiojo krokodilai, o didžioji dalis žinduolių paprasčiausiai išnyko.
Mokslinį Kalifornijos universiteto atstovų darbą komentavo ir vienas geriausių pasaulyje atmosferos fizikos reiškinių specialistų, Masačiusetso technologijų universiteto profesorius Kerry Emanuelis, pavadinęs šio tyrimo gąsdinančias perspektyvas „gana tikėtinomis“.
Kiti mokslininkai pažymi, kad šio tyrimo duomenys yra gana spekuliatyvūs, o „negrįžimo taško“ – debesų sluoksnio dingimo – pradžia priklauso nuo kelių sudėtingesnių faktorių.
Krokodilai Arktyje
Tyrime nurodytas kritinis taškas – 1200 ppm – tai beveik triskart daugiau, negu dabartinė CO2 norma atmosferoje. Todėl, iš pirmo žvilgsnio, gali pasirodyti, kad mokslininkai veltui kelia paniką.
Tačiau užtenka įsižiūrėti į bet kurį anglies dioksido augimo grafiką, kad įsitikintum – grėsmė yra daugiau nei reali. Nuo 1955-ųjų jo koncentracija jau išaugo trečdaliu, o išsaugojus dabartines taršos apimtis, „negrįžimo taškas“ lengvai gali būti pasiektas jau artimiausią šimtmetį.
Tokio pobūdžio augimo pasekmės yra gana lengvai nuspėjamos, nes per savo istoriją mūsų planeta jau yra išgyvenusi panašų periodą – geologams jis yra žinomas kaip paleoceno-eoceno šilumos maksimumas.
Kas tuomet iššaukė staigų CO2 šoktelėjimą atmosferoje, mokslininkai nesutaria iki šiol, tačiau jiems yra aiškiai žinoma, prie ko tai privedė.
Ekvatoriaus srityje vandenynas įkaito iki sūkurinės vonios lygio. Ledinė Antarktidos kepurė, panašu, buvo visiškai ištirpusi. Vandenyno lygis pakilo keliais metrais, užliedamas didžiulis žemyninės teritorijos plotus.
Gyvūnai, įskaitant beždžiones, arklius ir daugelį kitų, pradėjo aktyviai migruoti į šiaurę – ne tik gelbėjantis nuo nepakenčiamo karščio, tačiau ir ieškant naujų maisto išteklių, nes kepinanti Saulė išdegino dalį tropikų miško vietovių.
Daugelis žinduolių išmirė – o tie, kurie išgyveno, dėl maisto trūkumo virto mažesnių išmatavimų savo protėvių atstovais.
Visoje planetoje siautė uraganai ir kitos gamtos nelaimės: geologų duomenys rodo užsitęsusias sausras, besikeitusias su siaubingomis liūtimis.
Ar dar anksti panikuoti?
Mokslininkai pažymi, kad eoceno išvengti yra gana lengva, jeigu būtų laikomasi Paryžiaus klimato kaitos susitarimo ir laikantis sprendimo išlaikyti globalią Žemės temperatūros augimo tendenciją 1,5-2 laipsnio. Maža to, net ir patys mokslinio straipsnio autoriai sutinka su tuo, kad jų numatytas katastrofinis scenarijus vargu ar bus įgyvendintas praktiškai, nes taip ar taip žmonijai prireiks surasti būdą apriboti į atmosferą išmetamų dujų kiekį.
„Aš tikiuosi, kad technologijų progresas bus pakankamas, kad mes išvengtume tokio scenarijaus vystymosi“, – cituojamas BBC vienas iš tyrimo autorių Tapio Schneideris, tačiau jis taip pat perspėjo, kad numatytas scenarijus yra „įmanomų scenarijų ribose“.
