„Aš manau, kad tai primityvus atsakymas. Visa laiką norisi apkaltinti tai, kas lengviausiai matoma, bet žmogus, prieš patekdamas į tokią situaciją, nežinojo, ką gaus. Situacijos gyvenime susiklosto dėl tam tikrų aplinkybių. Nė vienas žmogus negimė nei dirbančiu, nei nedirbančiu. Žmogus pasirinko savo kelią arba buvo priverstas pasirinkti, nes taip susiklostė gyvenimo aplinkybės“, – interviu portalui tv3.lt sakė Užimtumo tarnybos direktorė I. Balnanosienė.
Pasak jos, bedarbiai yra labai įvairūs ir vieną priemonę pridėjęs ar atėmęs dirbti neįtikinsi: vieni turi skolų ir kaip velnias kryžiaus bijo antstolių, kiti yra priklausomi nuo alkoholio, treti skaičiuoja, ar tikrai verta dirbti už minimalią algą ir išleisti nemenką atlyginimo dalį kelionei į darbą ir namo, ketvirti yra iš šeimos, kurioje nedirba jau kelios kartos, penkti būna siaubingai nuvertinti darbo rinkoje arba patys save nusivertinę, dar kiti – dirbs, kai pailsės ir atgaus jėgas.
Kuo jūs aiškinate tokį nesutapimą darbo rinkoje, kai turime apie 195 tūkst. darbo neturinčių asmenų, tačiau darbdaviai vis tiek skundžiasi nerandantys darbuotojų ir registruoja 66 tūkst. laisvų darbo vietų per mėnesį. Žvelgiant iš šalies situacija tikrai atrodo neadekvati.
Darbo pasiūlos ir paklausos neatitiktis nėra šiandienos problema. Lietuvoje visą laiką, nuo 2017 metų, būdavo apie 100 tūkst. nedirbančių žmonių, registruotų Užimtumo tarnyboje ir negalinčių taip lengvai pereiti iš nedarbo į tvarų užimtumą. Žmonės, ypatingai gyvenantys regionuose, pasidarbuodavo mėnesį-du, tokiais epizodais ir balansuodavo ties tokiu sąlyginiu nedarbu.
Pandemija išryškino tam tikrus momentus. Verslas atsigauna, nes sugebėjo greičiau įveikti pandeminius iššūkius, todėl, natūralu, kad laisvų darbo vietų pasiūla pradėjo augti. Pandemijos metu, kai verslas susidūrė su įvairiais apribojimais, negalėjo laisvai veikti ir plėstos, laisvų darbo vietų skaičius vidutiniškai būdavo apie 15 tūkst.
Pasibaigus karantinui darbuotojų paieška natūraliai prasidėjo arba suintensyvėjo. Be to, vasaromis reikia daugiau sezoninių darbuotojų, todėl laisvų darbo vietų skaičius vasaromis visą laiką ūgteli, o artėjant žiemai darbuotojų reikia mažiau, laisvų darbo vietų skaičius susiniveliuoja. Žiemos metu kai kurie sektoriai mažiau ieško darbuotojų – lėtėja statyba, kelio darbai, apimtys truputėlį mažėja logistikoje. Taigi tas laisvų darbo vietų šuolis yra natūralus – tai yra po pandemijos verslai atsidarė ir pradėjo ieškoti darbuotojų intensyviau ir drąsiau.
O kaip su darbuotojais? Kas iš jų nori ir gali dirbti, o kieno situacija ne tokia gera?
Dabar pakalbėkim apie darbuotojus. Kaip minėjau, tas 100 tūkst. visą laiką balansuodavo pas mus. Kas jie tokie? Tai žmonės, dažniausiai gyvenantys regionuose, nuo 35 metų iki pensinio amžiaus. Apie ketvirtadalis jų, tai yra apie 25 proc., visą laiką būdavo tie, kurie nedirbo daugiau nei 12 mėnesių, tai – ilgalaikiai bedarbiai. Dažniausiai šie žmonės yra be kvalifikacijos arba kvalifikaciją būna įgiję seniai, jų integracijos procesas visą laiką užtrukdavo ilgiau.
Pandemijos laikotarpiu sulėtėjo visi procesai – tiek švietimas, tiek perkvalifikavimas. Mes galime mokyti mokykloje nuotoliniu būdu, bet niekada negalime išmokyti nuotoliniu būdu santechniko, virėjo, padavėjo, slaugytojo, slaugytojo padėjėjo ar statybininko. Visi šie procesai sulėtėjo.
Žmonės pandemijos metu taip pat prisitaikė prie kitokių gyvenimo sąlygų. Kažkas turi epizodines veiklas, kažkas turi rankdarbius, kažkas namuose įsikūrė mini verslus, kažkas pagalvojo, kad samdomas darbas nėra tokia didelė vertybė, todėl ėmėsi savarankiškos veiklos ir panašiai.
Dar vienas momentas – pervargimas. Keturi iš dešimties klientų, su kuriais šnekamės apie tai, kas atsitiko, kodėl sulėtėjo įsidarbinimas, kodėl neieško darbo, teigia, jog dirbdami nuotolyje, iš namų, dirbo visai kitu režimu, kitu tempu ir jaučiasi pervargę.
Taigi yra dalis aktyvių žmonių, gal apie 20 proc., kurie pandemijos metu dirbo labai daug ir dabar nori kažką keisti savo veikloje. Sakyčiau, kad iš tų 195 tūkst. apie 20 tūkst. yra epizodiniai klientai, kurie labai greitai integruosis į darbo rinką.
Kaip prognozuojate, kurie klientai tikrai liks pas jus? Tikriausiai ilgalaikiai bedarbiai? Kas dar?
Kalbant apie ilgalaikius bedarbius, reikia išskirti. Jei kalbame apie jaunimą, tai jie tikrai neliks pas mus, būtent pandemija juos padarė ilgalaikiais bedarbiais. Iki 29 metų žmogus ilgalaikio bedarbio statusą įgyja, kai nedirba ilgiau nei pusę metų. Kas yra pusė metų jaunimui? Tai labai trumpas laikas.
Jaunimo ilgalaikis nedarbas tikrai nebus problema, jaunimas labai greitai atras savo vietą po saule, jeigu tai yra kvalifikuoti žmonės.
O jeigu nekvalifikuoti?
Ir va čia prasideda problema. Nesvarbu, kokios amžiaus esi, jeigu šiai dienai esi nekvalifikuotas, tai pagalbinio darbo pasiūlymų mažėja. Darbdaviai ieško kvalifikuotos darbo jėgos.
Gal šioje vietoje galime apibrėžti, kas yra kvalifikuotas ir nekvalifikuotas darbas, nes kartais žmonėms gali pasirodyti, kad darbas biure yra labai kvalifikuotas, o statybose – ne, nors tikrovė kiek kitokia.
Mes dar labai stereotipiškai suprantame kvalifikuotą ir nekvalifikuotą darbą. Šnekant paprastai, kvalifikacija reiškia, kad aš turiu profesiją. Ir nesvarbu, ar aš esu baigęs aukštąjį mokslą, ar profesinę mokyklą, ar tiesiog turiu sertifikatą, įrodantį tam tikrus mano gebėjimus bei kompetencijas – tai jau yra kvalifikuoto darbuotojo požymis.
Būtent tokių žmonių ieško darbdaviai. Jie pasiryžę apmokyti žmones, investuoti į jų mokymus. Lygiai taip pat ir valstybė siekia skatinti žmonių mokymąsi. Galima prašyti įvertinti ir pripažinti neformaliu būdu įgytas kompetencijas. Tas procesas trunka dvi savaites. Jeigu aš kažką gebu, dirbu metai iš metų, bet neturėjau galimybės įgyti diplomą, tai tą galima padaryti bet kurioje licencijuotoje mokymo įstaigoje ir tą kompensuoja valstybė.
Galimas mokymasis – kai kuriais atvejais tas mokymasis yra įprastas, auditorijose, kitais, kai tai leidžia profesija, nuotolinis. Yra ir pameistrystė, kai derinamas darbas bei mokymasis. Suteikiamos visos galimybės. Tai kas yra?
Čia yra ilgalaikės ir psichologinės priežastys. Tai yra ir struktūrinio nedarbo problema, ir regionų problema. Tai yra karta iš kartos besitęsianti problema, kai žmonių poreikiai tampa labai minimalūs, jie įpranta gyventi iš išmokų ir šeimoje labai skaičiuojama, kad, jeigu, pavyzdžiui, vaikas įsidarbins, tai šeima negaus kompensacijų už šildymą ar dar už kažką.
Dar norėčiau grįžti prie nekvalifikuotų Užimtumo tarnybos klientų. Kiek jų šiuo metu turime?
Ketvirtadalis žmonių yra nekvalifikuoti, tai yra apskritai neturi jokio išsilavinimo. O apie 40 proc. Užimtumo tarnybos klientų kvalifikacija iš dabar visų registruotų neatitinka šios dienos poreikių.
Gal galite pateikti pavyzdžių, kas tai galėtų būti?
Pavyzdžiui, išsilavinimas įgytas prieš daugiau nei 20 metų ir per tą laiką nebuvo jokio kvalifikacijos tobulinimo, nes žmogus buvo įpratęs dirbti vieną darbą vienoje darbovietėje.
Mes apskritai Lietuvoje neturime mokymosi visą gyvenimą kultūros. Mes labai apie tai šnekame, bet ypatingai kai kalbame apie vyresnio amžiaus žmones, tai šios kultūros nėra. Net ir dabar neretas žmogus paklausia, kodėl aš turiu rašyti gyvenimo aprašymą, tegul pasikviečia ir aš parodysiu, ką aš moku. Bet taip yra nedaroma.
Tai, sakykime, motyvuoti žmogų yra viena, bet išjudinti jį iš komforto zonos yra sudėtingas procesas.
Jūs užsiminėte, kad dalis žmonių yra įpratę gyventi iš minimalių pajamų. Ar mes esame tikri, kad jie įprato gyventi iš minimalių pajamų, ar vis tik jie dažnai prisiduria nelegaliai?
Aišku, kad dalis žmonių tikrai dirba šešėlyje. Bet kaip tiksliai tą įvertinti, kriterijų nėra.
Tikriausiai sunku tikėtis, kad žmonėms užtenka, pavyzdžiui, 179 eurų dydžio socialinės pašalpos – tiek pusę metų mokama vienam gyvenančiam asmeniui, kuris neturi jokių pajamų, paskui pašalpa mažėja.
Visuomenė yra įpratusi sakyti, kad žmonės gyvena iš pašalpų. Bet realiai tos pašalpos yra labai minimalios, tai aš esu tikra, kad regionuose, nutolusiose, atokiose gyvenvietėse, žmonės iš tiesų gyvena iš tų minimalių pajamų. Ir jiems to užtenka. Jie padirba pagal paslaugų kvitus, padirba padienius darbus. Tai nėra nelegalu, jie tiesiog epizodiškai padirba ir užsitikrina sau dar kažkokias nedideles pajamas. Dažnai jie turi savo daržą, nedidelį ūkelį, kuriame užsiaugina savo poreikiams maisto.
Bet dar tikrai nemaža dalis regionuose gyvenančių žmonių atskirtyje atsidūrė dėl to, kad turi įvairiausių priklausomybių. Tai priklausomybė nuo alkoholio. Dabar labai ryškėjanti problema – priklausymas nuo antstolių ir baimė įsidarbinti, nes didžioji dalis pajamų bus nuskaičiuota. Finansinis raštingumas yra labai silpna mūsų visuomenės pusė.
Vėlgi reikia pasakyti, kad labai skiriasi žmogus, gyvenantis mieste, ir žmogus, gyvenantis regione. Mieste gyvenančio žmogaus pasaulėžiūra, akiratis dažniau yra platesni, jis mato daugiau galimybių, mato platesnį pasaulį, o regione gyvenantis žmogus dažniau gyvena užsidaręs savo pasaulėlyje. Sakykime, keturių asmenų šeima gauna minimalias socialines garantijas, išmokas, sudeda tas išmokas į krūvą ir minimaliems poreikiams to užtenka.
Todėl didžiausias iššūkis Užimtumo tarnybos atvejo vadybininkui ar savivaldoje dirbančiam specialistui, socialiniam darbuotojui yra išjudinti tą žmogų, keisti jo pasaulėžiūrą.
Bet vis tik, galbūt daugelis siūlomų darbo vietų nėra tokios gerai apmokamos? Pavyzdžiui, jeigu žmogui siūloma tik minimali alga, tai jis tikriausiai apgalvoja, kiek išleis vykdamas į darbą ir iš jo, apsvarsto, kur dės vaikus, jei juos augina, kokių turimų garantijų neteks, kas slaugys senus tėvus, jeigu šeimoje jie slaugomi.
Didžioji dalis laisvų darbo vietų pagal apmokėjimą yra arti minimalios algos. Net jeigu kalbama ir apie kvalifikuotą darbą, siūlomas atlyginimas neatskaičius mokesčių yra apie 800 eurų (558 eurai „į rankas“). Jeigu žmogus gyvena atokiau nuo darbo vietos, tai sąnaudos nuvykti ir parvykti į darbą gali siekti net ir 20 proc. viso atlygio.
Taip pat, kaip ir minėjote, yra žmonių, kurie slaugo šeimos narius: vaikus ar senus tėvus. Su šia problema ypatingai susiduria mamos. Kartais labiau net apsimoka mokyti vaiką namuose, nes atlyginimas yra greta to, ką visa šeima sukaupia iš vieno šeimos nario darbo užmokesčio ir išmokų.
Vyresnio amžiaus žmonės nelabai dega noru persikvalifikuoti. Yra ta baimė: „negebėsiu“, „nemokėsiu“, „negaliu“, „nedaug liko iki pensijos“.
Tai labiau nepagrįstas savęs nusivertinimas ar rezultatas, kad žmogų jau nuvertino darbo rinkoje?
Ir viena, ir kita. Mes vis dažniau šnekame, kad priimame į darbą bet kokio amžiaus žmogų, bet realybė yra tikrai kitokia. Realybėje mes vis tiek norime produktyvaus žmogaus, dirbančio maksimaliai našiai. Dabar mes jau kalbame apie tokią situaciją, kai galbūt turime pritaikyti darbo vietas prie žmogaus poreikių. Gal iš pradžių jis dirbs ne tiek našiai, bet ilgainiui taps lojaliu, patikimu, o po kelių mėnesių ir našiu darbuotoju. Tiesiog galbūt reikia suteikti žmogui šansą.
Vyresnio amžiaus žmonės tikrai sako, kad susiduria su didžiule diskriminacija darbo rinkoje, bet esu girdėjusi, kad ilgainiui tai lemia, jog vyresnio amžiaus žmonės patys nusivertina ir ieško vien tik nekvalifikuoto darbo, nes netiki, kad kas nors į juos rimtai žiūrės.
Pasakysiu pavyzdį. Žmogus, sulaukęs 60 metų, turi keletą magistro diplomų, šneka keliomis kalbomis, bet vis atsimuša į sieną: jam sako „jūs mums per daug kvalifikuotas“, „jūsų amžius jau gal ne tas“. Labai dažnai po tam tikro bandymų skaičiaus žmogaus kartelė leidžiasi ir leidžiasi. Sulig kiekvienu neigiamu atsakymu, mažėja žmogaus savivertė, mažėja jo galimybės. Kiekviena nedarbo diena padidina tikimybę tapti ilgalaikiu bedarbiu. Nereikia kažkokių detalių tyrimų: praktika rodo, kad jeigu žmogus nesuranda darbo per pirmuosius tris mėnesiu, tai tikimybė, kad jis suras darbą per metus po tų trijų mėnesių vis mažėja ir mažėja.
Kodėl taip yra? Juk žmogus gali norėti padaryti pertrauką ir gali būti sukaupęs nedidelę sumą pinigų specialiai tokiai pertraukai.
Gyvenimo aprašyme nedarbo pertrauka duoda neigiamą atspalvį. Neretas klientas pasakoja, kad tas klausimas iš darbdavių vis dažniau pasigirsta: „Kodėl tiek laiko nedirbote?“
Bet čia yra ir niuansų. Kai darbinamos jaunos moterys, vyrauja kitokio pobūdžio stereotipai – esą išeis į dekretą. Ir tikrai, neretas tą pasako. Bet lygiai tokia pati tikimybė, kad vaiko priežiūros atostogų išeis jaunuolis.
Iš visų šitų smulkių aspektų susidaro disbalansas: atrodo, bedarbių lyg ir daug, bet lyg ir nėra.
Iš savo praktikos galiu paminėti pavyzdį, kad į mūsų skelbiamus konkursus pretendentų skaičius būna didžiulis – 30 ir daugiau. Tačiau neretas konkursas baigiasi be rezultatų dėl lūkesčių nesuderinamumo. Jaunas žmogus nori labai greitai visko ir iš karto. Jeigu žmogus yra vyresnis, tai yra tam tikri trikdžiai: „Aš nedarysiu to, nedarysiu šito, penkto ir šešto“. Neretai susiduri su tokia aklaviete. Lyg ir galėtum rasti kompromisą, bet mokymosi visą gyvenimą kultūros nebuvimas lemią šį disbalansą.
Jeigu mes, kaip darbuotojai, galvotume visą laiką, kad turime ugdyti savo kvalifikaciją, nes bet kada galime prarasti esamą darbą, kad mums tame pačiame darbe reikia vis naujų kompetencijų, tai tas perėjimas iš vienos darbovietės į kitą, iš vieno kritinio periodo į kitą būtų sklandesnis. Bet mes galvojame: „Ai, dabar nereikia, ai pasimokysiu rytoj“ arba „O kam man čia reikia?“
Jūsų vertinimu, tai būdinga daugeliui žmonių Lietuvoje ar labiau vyresnio amžiaus darbo ieškantiems asmenims?
Aš visą laiką galvodavau, kad tai būdinga vyresnio amžiaus žmonėms, tačiau važinėdama po regionus vis dėl to galvočiau, kad tai ne amžiaus specifika, o būtent regioniškumo. Miesto žmogus, nesvarbu, ar jaunesnis ar vyresnis, turi didesnį polinkį mokytis, didesnę savivertę ir, kaip minėjau, jo pasaulėžiūra yra platesnės. Regionuose tai nebepriklauso nuo amžiaus.
Švietimo sektoriaus atstovai kartais nusiminę kalba, kad Lietuvoje labai sumenkinama išsilavinimas ir kvalifikacija: vaikai ir suaugę dažnai kalba, kad nesvarbu tas diplomas, tas popierius, svarbiau, ką moki, pateikiamas Steve Jobso pavyzdys, esą jis metė koledžą, o tiek daug pasiekė. Kaip suprantu, toks mąstymas kiša koją ir daugeliui bedarbių?
Taip, tas matymas, kad aš galiu, nesvarbu, kad nemoku, arba nesvarbu, kad neturiu išsilavinimo, tikrai yra gajus ir tampa vis gajesnis. Jeigu mes kalbame apie mokytojų, inžinierių, medikų stygių, tai jis neatsirado šiandien, neatsirado vakar, jis susiformavo per eilę metų, per kuriuos mes neskatinome savo vaikų mokykloje rinktis tam tikras profesijas.
Šeimose stereotipinė nuostata vyrauja tokia: tu arba mokykis, arba dirbk nekvalifikuotą darbą, ypatingai užsienyje – išvažiuosi – užsidirbsi, kam čia tau tas diplomas, kam tau tas mokslas.
Ir vis tiek ateina ta diena, kai darbdavys tavęs paklausia, o kur tas diplomas, ką tu moki, kaip tu gali tai įrodyti? Mes atsimušame į tą pačią sieną, kad savo kompetencijas reikia įtvirtinti dokumente. Visai nesvarbu, ar tai aukštasis išsilavinimas, ar profesinis, ar įgūdžiai ir kompetencijos, bet jos turi būti paliudytos dokumentu.
Jūs paminėjote Steve Jobsą. Bet kiek tokių žmonių yra? Vienetai pasaulyje. Man atrodo, jau šeimose turėtų būti formuojama nuostata net pačiam mažiausiam vaikui, kad visą laiką reikės įrodyti, ką moki.
Jūsų vertinimu, kuri grupė iš darbo neturinčių asmenų yra integruojama sunkiausiai?
Sunkiausiai integruojama yra vyresnio amžiaus grupė dėl stereotipinių nuostatų „nenoriu“, „nebegaliu“, „nebemoku“, „keisti kažko taip pat nenoriu“. Taip pat labai sunkiai integruojami žmonės, turintys priklausomybių, patiriantys socialinę atskirtį.
O su priklausomybėmis iš viso integracija į darbo rinką įmanoma?
Įmanoma, bet sėkmės istorijų nereikia tikėtis daug. Tai turi būti labai nuoseklus darbas, bet visų pirma žmogaus noras. Nei vienas socialinis darbuotojas, nei vienas Užimtumo tarnybos konsultantas neįdiegs to noro žmogaus galvoje. Noras keistis turi būti žmogaus viduje ir tik tada gali būti teikiama nuosekli pagalba, žingsnelis po žingsnelio.
Mes net palydime žmogų į įmones, pasiskambiname žmogui po įdarbinimo pasiklausti, kaip jam sekasi, gal reikia kažkokių papildomų įgūdžių, šnekamės ir su darbdaviu, įdarbinusiu sudėtingesnė klientą, gal kažkuo galime padėti. Procesas yra sudėtingas, bet svarbiausias yra noras. Bet tokių sėkmės istorijų nėra daug: jeigu iš dešimties klientų pasitaiko viena, tai labai didelis laimėjimas.
Tik tiek, kad jeigu įdarbini vieną tokį žmogų, ištrauki jį iš komforto zonos, tai savo aplinkoje jis gali ištraukti dar ką nors: jis ir savo vaikams pasakys „Man pasisekė“, nebesiformuos tas skirtingų kartų nedarbas, kai nedirba seneliai, tėvai ir vaikai.
Lietuvoje labai populiaru viską suvesti į pašalpas: esą jos yra per didelės, todėl tai nesukuria pakankamo spyrio pradėti dirbti. Ar ir jūs taip manote?
Aš manau, kad tai primityvus atsakymas. Visa laiką norisi apkaltinti tai, kas lengviausiai matoma, bet žmogus, prieš patekdamas į tokią situaciją, nežinojo, ką gaus. Situacijos gyvenime susiklosto dėl tam tikrų aplinkybių.
Nė vienas žmogus negimė nei dirbančiu, nei nedirbančiu. Žmogus pasirinko savo kelią arba buvo priverstas pasirinkti, nes taip susiklostė gyvenimo aplinkybės. Jeigu nedirba tėvai, tikimybė, kad nedirbs vaikai, yra didelė. Ir tai nėra stereotipas. O jeigu nedirba trys kartos, gyvenančios kartu, tikimybė tokią šeimą integruoti yra praktiškai nulinė.
Jūs minėjote asmenis, kurie turi daug įsiskolinimų antstoliams. Dažniausiai tokias problemas su klientais sprendžia socialiniai darbuotojai, bet galbūt ir Užimtumo tarnyba gali suteikti informacijos bedarbiams, kaip iš to liūno išlipti?
Šią paslaugą numatoma tobulinti ir diegti finansinio raštingumo mokymus, konsultacijas, tiek savivaldybėse, tiek Užimtumo tarnyboje. Dabar Užimtumo tarnybos konsultantai teikia tokias konsultacijas, bet jie nėra apmokyti, bet mes numatome tai daryti. Nes tam, kad suteiktum konsultaciją, turi pats tiksliai būti supažindintas.
Prie to daug prisideda daug ir savivalda, nes jie turi galimybę pirkti tas paslaugas iš išorinių paslaugų teikėjų. Kitą kartą užtenka tik sudėlioti veiksmų planą ir veiklos legalizavimas nebeatrodo toks beviltiškas ir baisus. Kiekvieną mokėjimą galima atidėti, antstolius taip pat galima išdėstyti per laikotarpį, su antstoliais galima pasirašyti įvairius susitarimus. Bet apie tai žmogus turi žinoti.
Didžioji dauguma žmonių nieko apie tai nežino, bet, aišku, kitas dalykas, kiek tų antstolių yra. Viena situacija, kai antstolis yra vienas ir suma nedidelė, bet jeigu antstoliai yra keli ir įsiskolinimo suma didelė, tai čia jau sudėtingesni dalykai.
Grįžkime šiek tiek prie bedarbių kvalifikacijos neatitikties klausimo. Kaip suprantu, norinčiųjų persikvalifikuoti žmonių daugėja, bet jų vis tiek per mažai?
Norinčių persikvalifikuoti žmonių skaičiai auga, bet ne taip sparčiai kaip galėtų būti. Ir vėl kalbame apie vyresnio amžiaus žmones. Mes galėtume jų perkvalifikuoti žymiai daugiau. jeigu daugiau būtų pageidaujančių.
Su šiais žmonėmis dirba Užimtumo tarnybos karjeros konsultantai, parodydami, kaip galima kvalifikaciją pakeisti ar įgyti kitą, ir kokią vertę galima iš to susikurti, kad tai didesnės pajamos, stabilios pajamos, saugi darbo vieta.
Pandeminiu laikotarpiu atsirado žmonių, kurie atsisako darbo arba nenori priimti darbo pasiūlymo dėl to, kad neturi galimybių paso. Ar daug tokių žmonių?
Mes žmonių visada pasiklausiame. Tikrai neretas pasako, kad neturi galimybių paso ir dėl to negali priimti darbo pasiūlymo, tačiau mes suformavę labai griežtą poziciją šiuo klausimu. Galimybių pasas yra žmogaus pasirinkimas. Užimtumo tarnyba turi pasiūlyti tinkamą darbą. Ir kartais žmogus, priimdamas darbo pasiūlymą, turi turėti ne tik galimybių pasą, kai kuriais atvejais reikia turėti higienos pasą ar atitikti kitus reikalavimus. Kitaip tariant, žmogus turi įrodyti, kad jis to darbo nori. Jeigu jis darbo nenori, vengia ir galimybių pasas tampa pasiteisinimu nedirbti legaliai, tai su tokiu klientu bendradarbiavimas yra nutraukiamas.
Ko žmogus netenka, kai bendradarbiavimas nutraukiamas?
Netenka bedarbio statuso, o su juo ir visų valstybės teikiamų socialinių garantijų: privalomojo sveikatos draudimo, nedarbo socialinio draudimo išmokos, jei priklauso pagal teisės aktus, bet piniginė socialinė parama lieka.
