Analitikai galvojo, kad Rusijos ginkluotosios pajėgos stiprios, juk Maskva išleido milijardus dolerių ginklams ir sistemoms atnaujinti, pertvarkyti jų struktūrą ir sukurti naujus puolimo planus. Tada Rusijos kariuomenė įrodė savo vertę laimėdama mūšius mažose valstybėse, įskaitant invaziją į Gruziją ir oro kampaniją Sirijoje.
Ekspertai manė, kad jei Rusija užpuls Ukrainą, ji greitai blokuos Ukrainos oro gynybą ir pradės plataus masto kampaniją ir greitai apjuos Kyjivą. Visi manė, kad Ukraina tikrai nesugebės atsikirsti Rusijai, todėl buvo net siūlymų neinvestuoti į ginklus, nes jų neva vistiek neprireiks.
Taip manė ir garsūs tyrėjai, saugumo ekspertai. Visgi po pusantrų metų nuo karo pradžios aišku, kad jie klydo. Smarkiai klydo, rašo „Foreign Policy“.
Ukraina ryžtingai ir sumaniai kovojo prieš Rusiją, sustabdydama Maskvos veržimąsi, o vėliau išvarydama Rusijos kariuomenę iš maždaug pusės teritorijos, kurią jie užgrobė per pastaruosius pusantrų metų.
Dėl to Ukrainos kariuomenė atrodo daug galingesnė, o Rusijos – kur kas silpnesnė, nei beveik visi tikėjosi. Tiesą sakant, visa karo forma labai skiriasi nuo to, ką įsivaizdavo ekspertai. Kitaip nei manė ekspertai, invazija į Ukrainą buvo chaotiška ir lėta.
Nebuvo greito šarvuoto proveržio, kurio visi tikėjosi iš rusų, toks buvo vienintelis ir iš ukrainiečių pusės, kai raėjusį rugsėjį jie netikėtai žengė į priekį Charkivo provincijoje. Vietoj to, beveik visi karo laimėjimai atėjo palaipsniui ir su didelėmis sąnaudomis. Konfliktą apibrėžė ne naikintuvai ir tankai, o artilerija, dronai ir net Pirmojo pasaulinio karo stiliaus apkasai.
Ukrainos sėkmė ir Rusijos nuostoliai paskatino ekspertus intensyviai iš naujo įvertinti abiejų šalių karinius pajėgumus. Tačiau atsižvelgiant į netikėtą konflikto formą, kariniai analitikai taip pat turi persvarstyti, kaip jie apskritai analizuoja karą.
Gynybos ekspertai linkę galvoti apie konfliktus ginklais ir planais, tačiau invazija į Ukrainą rodo, kad ginkluota galia yra tiek karinės struktūros, moralės ir pramonės bazės, tiek ginkluotės ir planų atžvilgiu.
Pavyzdžiui, Rusija žlugo ne todėl, kad jai trūko sudėtingų ginklų, bet todėl, kad negalėjo tinkamai eksploatuoti savo sistemų. Šalis susvyravo dėl to, kad jos karinė logistika – procesas, kurio metu ginkluotosios pajėgos aprūpina save atakoms vykdyti reikalinga medžiaga – buvo prasta, o jos pajėgos buvo mažai motyvuotos.
Šios pamokos svarbios galvojant apie Rusijos ir Ukrainos karo ateitį. Tačiau jos taip pat labai svarbios galvojant apie kitus konfliktus, įskaitant konfliktą, kuris gali kilti tarp Kinijos ir JAV Indo-Ramiojo vandenyno regione.
Daugelis karinių analitikų bandė įsivaizduoti tokį karą, žiūrėdami į ginklus ir strategijas, kurias dislokuoja Kinija, Taivanas ir JAV.
Bet jei Ukraina šiuo atveju nėra geras vadovas, mūšis dėl regiono būtų tiek pat susijęs su logistika ir žmonėmis, kiek ir su ginklais ar planais. Ir šie veiksniai rodo, kad JAV ir Kinijos karas nebus nei lemiamas, nei greitas. Labiau tikėtina, kad tai būtų pasaulinė katastrofa, dar didesnė nei tai, kas dabar vyksta Ukrainoje.
Sistema ir šokas
Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl ekspertai manė, kad Rusijos invazija į Ukrainą bus greita, yra ta, kad jie daugiausia dėmesio skyrė tam, kas nutiks, kai Rusijos ir Ukrainos armijos susidurs mūšio lauke.
Tai darydami jie skyrė didžiulį dėmesį ginklams, kuriuos kiekviena pusė turėjo savo žinioje – sričiai, kurioje Rusija turėjo aiškų pranašumą. Maskvos ugnies galia viršijo Kyjivo galingumą.
Rusijos kariuomenė turėjo pasaulyje pirmaujančių elektroninio karo pajėgumų, modernių orlaivių ir pažangių šarvuočių: visi ginklai buvo laikomi daug pajėgesniais nei dauguma ukrainiečių turimų ginklų.
Kaip „Foreign Affairs“ rašė kariniai analitikai Michaelas Kofmanas ir Jeffrey'us Edmondsas, likus kelioms dienoms iki karo pradžios, Rusija atakuotų Ukrainą šimtais bombonešių, raketomis ir kitomis sistemomis.
Rusija, anot jų, „turėtų pranašumą kiekvienoje puolimo ašyje“. Iš tiesų, kai kurie analitikai nurodė, kad Rusijos kariuomenė buvo beveik lygiavertė JAV kariuomenei. Ypač po Rusijos sėkmės Sirijoje ir Ukrainos rytuose 2014 m. po to, kai ji aneksavo Krymą, buvo manoma, kad Rusijos kariai gali atlikti operacijas, panašias į tas, kurias vykdė Amerikos pajėgos. Pati JAV vyriausybė ne kartą apibūdino Rusijos kariuomenę kaip konkurentą.
Tačiau šis rožiniais vertinimais buvo daroma prielaida, kad Maskva sąžiningai vertina savo ginklų kokybę ir kad Rusija efektyviai valdys savo sistemas. Nė viena prielaida nepasitvirtino. Užuot buvę aukščiausios formos, daugelis Rusijos ginklų sistemų buvo prastai prižiūrėtos arba sugadintos.
Pasak Ukrainos stebėtojų, pavyzdžiui, Rusija galėjo išparduoti šarvus, kurie yra gyvybiškai svarbūs daugelio karinių transporto priemonių apsaugai, todėl ukrainiečiams daug lengviau sunaikinti priešo tankus. Šalis taip pat nepadarė pakankamai, kad apmokytų savo karius tinkamai kovoti su tankais.
Rusija padarė klaidų beveik visose karinėse srityse. Tačiau tai galėjo lemti nesugebėjimas valdyti pažangių sistemų ten, kur labiausiai reikėjo. Pavyzdžiui, Maskvai nepavyko panaudoti jos turimos oro jėgos.
Rusijos orlaiviai puikiai veikia kaip atskiros įrangos dalys ir teoriškai jie turėjo būti pajėgūs išlaikyti pranašumą ore bei padėti Rusijos sausumos kariuomenei judėti pirmyn. Jos vadai galėjo padaryti tai, ką daro JAV oro pajėgos, ir pradėti savo kampaniją nukreipdami priešo priešlėktuvines sistemas.
Kaip ir JAV oro pajėgos, Rusija būtų galėjusi vykdyti mūšio zonos kontrolę vykdydama misijas, kurios naikina, sutrikdo ar kitaip persekioja priešo dalinius. Rusijos oro pajėgos stengėsi tai padaryti. Bet jie negalėjo valdyti savo lėktuvų, kaip sudėtingos sistemos dalies, naudodama įvairius karinius pajėgumus, kad greitai nustatytų Ukrainos priešlėktuvines sistemas, nustatytų prioritetus ir atakuotų jas.
Dėl to ir nesunaikino Ukrainos gynybos. Tiesą sakant, rusai taip blogai atliko savo orlaivių apsaugą ir palaikančių sistemų veikimą, kad dažniausiai jų lėktuvai skrido toli nuo fronto linijos, siekdami likti kuo toliau nuo Ukrainos gynybos raketų. Dėl to, išskyrus kelias retas išimtis, Ukrainos pajėgos už fronto linijos galėjo laisvai judėti atvirais keliais vidury baltos dienos.
Logiška, kad analitikams nepavyko numatyti Rusijos oro trūkumų, taip pat daugelio kitų šalies karinių nesėkmių; sunku pasakyti, kaip veiks jėgos, kol jos nėra panaudotos. Tačiau gynybos mokslininkai galėjo atlikti daug geresnį darbą.
Karo analitikai mėgsta sakyti, kad mėgėjai diskutuoja apie taktiką, o ekspertai – apie logistiką, tačiau, palyginti su laiku, praleidžiamu Rusijos oro galių ir šarvuočių kiekio metraštyje, ekspertai mažai kalbėjo apie tai, ar Rusija galėtų tinkamai aprūpinti, išlaikyti ir atkurti šias pajėgas kare.
Tiesą sakant, kai kuriose išsamiose ataskaitose, kuriose buvo nagrinėjama, kaip gali vystytis Rusijos invazija į Ukrainą, beveik visiškai neatsižvelgta į logistiką. Užuot aptarę, kaip toli ir kokiu mastu Rusijos atsargos gali būti gabenamos ir palaikomos Ukrainos ugnies akivaizdoje, ekspertai atrodė patenkinti tyrinėdami, ką Rusijos sistemos gali padaryti mūšyje.
Analitikai taip pat mažai laiko praleido svarstydami, kaip kiekviena pusė atgaus prarastus išteklius. Tai pasirodė esąs labai svarbus klausimas, ypač kai kalbama apie amuniciją. Tiek Rusija, tiek Ukraina panaudojo daug daugiau amunicijos, nei prognozuota, todėl abiems beliko bandyti gauti kulkų, sviedinių ir raketų iš trečiųjų šalių.
Pavyzdžiui, Rusija dėl tiekimo kreipėsi į Iraną ir Šiaurės Korėją. Tuo tarpu Ukraina tapo priklausoma nuo NATO šalių. 2023 m. balandžio mėn. vien JAV į Ukrainą išsiuntė 1,5 milijono 155 milimetrų sviedinių, todėl Vašingtonas pradėjo didinti savo karinę gamybą. Europos Sąjunga taip pat sumažino savo atsargas, o liepos 7 d. paskelbė apie planus investuoti į amunicijos gamybą per 500 mln. Tačiau kol kas jokia išorinė šalis negali patenkinti Kyjivo ar Maskvos apetito.
Amunicijos apribojimai būdingi ne tik Rusijos ir Ukrainos konfliktui. Beveik kiekviename dideliame tarpvalstybiniame kare kulkų, raketų ir sviedinių paklausa gerokai viršija prieškario prognozes, o šalys išsenka daugiausia po kelių mėnesių. Pavyzdžiui, per Pirmąjį pasaulinį karą visi kovotojai 1914 m. pabaigoje susidūrė su ūmia sviedinių krize, nes artilerijos sistemos sunaudojo daug daugiau šaudmenų, nei tikėjosi prieškario analitikai, o kariams sunkiai sekėsi pataikyti į taikinius apkasų viduje.
Tačiau nepaisant šios istorijos, analitikai, prognozuodami apie Rusijos invaziją, neatsižvelgė į atsargas ir gamybą. Jie manė, kad Maskva laimės taip greitai, kad amunicijos lygis nebus svarbus. Kariniai analitikai taip pat neatsižvelgė į platesnę kariaujančių šalių pramoninę, technologinę ir ekonominę galią.
Pavyzdžiui, jie neatsižvelgė į tai, kad Ukraina tradiciškai buvo viena didžiausių ginklų gamintojų Europoje arba kad, nepaisant jos dydžio, Rusijos ekonominė ir technologinė bazė nėra viena iš pagrindinių galių.
Įprastai karai tarp valstybių niekada nebuvo tik kariškių išbandymas, jie taip pat visada susiję su ištisomis ekonomikomis. Tad ekspertai būtų galėję bent pripažinti, kad Rusija nėra ekonomiškai galinga, ir geriau į tai atsižvelgti savo skaičiavimuose.
Žmogiškasis faktorius
Invazija į Ukrainą aiškiai parodė, kad valstybėms reikia geros logistikos ir stiprios ekonomikos, jei jos nori nugalėti didelius priešininkus. Tačiau norint laimėti didelį karą, šių dviejų veiksnių nepakanka.
Valstybėms taip pat reikia, kad jų kariuomenėje dirbtų labai motyvuoti ir gerai apmokyti kariai. O Ukrainos kariai ne kartą įrodė, kad yra kur kas ryžtingesni ir gudresni nei jų priešininkai rusai. Ukrainos talentai nepaisė ekspertų prognozių.
Nors Ukraina buvo šalis, į kurią buvo įsiveržta, daugelis analitikų manė, kad Ukrainos žmonės bus susiskaldę ir pasipriešinimas nuo pat pradžių bus neefektyvus. Daugelis ukrainiečių, anot ekspertų, buvo prorusiški, nes buvo išsilavinę rusų kalba, kilę iš etniškai rusiškų šeimų, turėjo daug asmeninių ryšių Rusijoje.
Kai kurie ekspertai netgi manė, kad šie ryšiai reiškia, kad ukrainiečiams bus sunku pradėti sukilimą prieš Maskvą. Pavyzdžiui, 2022 m. vasario mėn. „The Week“ straipsnyje JAV karinio jūrų laivyno karo koledžo profesorius Lyle'as Goldsteinas teigė, kad „rusų ir ukrainiečių kultūros yra gana panašus“, todėl bet koks Ukrainos maištas sunkiai pavyktų.
Stebėtojai atrodė ypač skeptiški, kad šalies rytuose esantys ukrainiečiai atkakliai kovos. Priešingai, tik nedaugelis analitikų tvirtino, kad Rusijos kariuomenei trūko moralės, reikalingos visapusiškai invazijai įvykdyti. Tiesą sakant, jie retai svarstė apie vidutinio rusų kareivio motyvaciją.
Sunku tiksliai pasakyti, kiek ukrainiečių įgūdžiai ir aukšta moralė bei Rusijos nusivylimas suformavo situacijas mūšio lauke. Tačiau šie veiksniai aiškiai padarė skirtumą. Motyvuoti ukrainiečiai greitai išmoko naudoti daugybę naujesnės, NATO standarto įrangos, o vėliau integravo ją į savo kariuomenę, nepaisant to, kad jie neturėjo ankstesnės patirties su tokiais ginklais. Ukrainos ryžtas taip pat leido šalies kariuomenei pasitikėti savo pajėgomis.
Maskva, priešingai, buvo įstrigusi su griežtu, diktatorišku karinės kontrolės metodu, todėl jos daliniai yra daug mažiau lankstūs. Jos kariai taip pat linkę stokoti iniciatyvos ir nuleisti galvas. Visgi aukštos moralės nepakanka norint laimėti karą Ukrainai, o žema moralė nebus Rusijos pralaimėjimo priežastis, ginklai irgi turi reikšmės.
Kai ryžtingi ukrainiečiai birželio viduryje bandė prasiveržti pro Rusijos gynybą, jų tankai ir kitos transporto priemonės pasirodė esančios pažeidžiamos daugelio Rusijos sistemų, įskaitant minas, rankines oro gynybos sistemas, artileriją ir nepilotuojamus orlaivius. Todėl po kelių savaičių bandymų ukrainiečiai sustabdė šiuos tiesioginius transporto priemonių vykdomus puolimus.
Tačiau didžiulis šalies talentas ir atsidavimas leidžia sumenkinti Rusijos kovinę galią. Pavyzdžiui, Ukrainos ginkluotosios pajėgos sugalvojo, kaip integruoti bepiločius orlaivius, artileriją ir raketų sistemas, kad galėtų smogti Rusijos karinėms institucijoms.
Siekdama nustatyti taikinį, Ukraina išsiunčia žvalgybinius bepiločius orlaivius arba vykdo pėstininkų puolimą, kuris paleidžia Rusijos artilerijos sistemas ir todėl atskleidžia jų pozicijas. Tada Ukrainos analitikai nustato, ar verta pataikyti į Rusijos įsitvirtinimus ir jei taip, kokia sistema jie turėtų juos pulti.
Šis procesas net geriausiomis aplinkybėmis būtų sunkus, o ukrainiečiai turi jį vykdyti tada, kai juos stipriai apšaudo. Tačiau, nepaisant sudėtingumo ir kliūčių, jie sunaikino daugybę Rusijos artilerijos paleidimo įrenginių, amunicijos sandėlių ir postų. Akivaizdu, kad ukrainiečių pasirengimas, atsidavimas ir talentas yra viena iš priežasčių, kodėl Kyjivas išlaiko pranašumą.
Realybės patikrinimas
Karas Ukrainoje buvo mokymosi patirtis Ukrainos kariuomenei, kuri turėjo mokytis, kaip greitai valdyti naujas ginklų sistemas. Tai, kiek mažesniu mastu, taip pat buvo mokymosi patirtis Rusijai, kuri sprendžia, kaip geriausiai sustiprinti savo pozicijas.
Tačiau tai turėtų būti mokymosi patirtis ir gynybos analitikams. Konfliktas rodo, kad daugelis kintamųjų lemia, ar sudėtingos karinės sistemos veikia tinkamai ir, kad nesėkmės tikimybė yra labai didelė.
Kitaip tariant, invazija rodo, kad valstybėms reikia daugiau nei gerų ginklų, kad jų operacijos būtų sėkmingos. Todėl ekspertai turi gerai pagalvoti prieš prognozuodami, kad karas bus greitas arba kad viena valstybė turės didžiulį pranašumą.
Ši pamoka tinka beveik bet kokiam konfliktui. Tačiau tai ypač svarbu Kinijos ir JAV galimo konflikto kontekste, nes analitikai svarsto apie Kinijos ir Jungtinių Valstijų karą dėl Taivano.
Karas Ramiajame vandenyne, kuriame galimai dalyvautų abi valstybės, gali atrodyti taip, lyg jis baigtųsi gana greitai – arba sėkmingu Kinijos užėjimu į Taivaną, arba niokojančiu JAV atkirčiu.
Tačiau pažvelgus į tai, kokios sudėtingos būtų operacijos ir atsižvelgus į žmogiškąjį faktorių, tampa aišku, kad Kinijos invazija į Taivaną greičiausiai užsitęs. Kinams Taivano puolimas reikštų bandymą, neturint jokios patirties, surengti didelę oro ir jūrų kampaniją ir net istoriškai didelį desantinį puolimą – be abejo, sunkiausia karo operaciją.
Jie tai darytų susidūrę su kai kuriomis pažangiausiomis gynybinėmis sistemomis pasaulyje ir prieš gyventojus, kuriuos, kaip ir ukrainiečius, skatintų noras išgelbėti savo šalį. Tiesą sakant, tai būtų taip sunku, kad kinai galėtų geriau pasirinkti išplėstinę oro ir jūros blokadą aplink salą.
Nesvarbu, ar tai būtų blokada, ar tiesioginė invazija, kovos greičiausiai tęstųsi dideliame Ramiojo vandenyno plote, o logistikos iššūkiai būtų didžiuliai iš visų pusių. Vašingtonui karas būtų toks pat sunkus, kaip ir Pekinui.
Jungtinės Valstijos turėtų vienas iš ilgiausių pasaulyje tiekimo linijų, besidriekiančias per visą Ramųjį vandenyną, todėl jas būtų sunku apsaugoti. Amerikos pajėgos turėtų veikti gana arti žemyninės Kinijos dalies, todėl JAV kariai būtų pažeidžiami atakų.
Jungtinės Valstijos kovotų su priešu, kurio neįmanoma nugalėti ir kuris turi pramoninių ir technologinių išteklių, kad galėtų tęsti kovą ilgus metus. Tada JAV ir Kinijos karas nebūtų greitas ar paprastas.
Jo baigties nenulemtų mūšis čia ar mūšis ten, ar tai, kuri šalis turi nuostabiausius ginklus. Vietoj to pergalę lemtų kiekvienos pusės gebėjimas valdyti sudėtingas karines sistemas ir aprūpinti savo pajėgas gerai apmokytais ir motyvuotais kariais – galbūt labai ilgą laiką.
Bet kuri valstybė, planuojanti karinius veiksmus regione, turėtų suvokti šiuos faktus ir gerai pagalvoti prieš pradėdama konfliktą
