Borja Gracia interviu BNS teigė, kad Lietuvos bendrojo vidaus produkto 2020 metų rodiklis yra vienas geriausių Europoje, ir jeigu vakcinavimas bei tolesnė Europos ūkio raida bus sklandi, šalies ekonomika pajus stiprų atsigavimą 2022-aisiais.
Misijos vadovas taip pat pabrėžia, kad vakcinavimas yra pagrindas, kuris išsklaidys netikrumą dėl žmonių gyvenimo ir verslo ateities, grąžins investicijas, bankų finansavimą.
B. Gracia mano, jog dramatiškų permainų visuomenės sanklodoje praėjus krizei nebus, nors neatmeta kai kurių jos pasekmių, pavyzdžiui, darbuotojai gali nebegrįžti į biurus visoms penkioms darbo dienoms.
Pone B. Gracia, koks jūsų požiūris į dabartinę Lietuvos ekonomikos būklę? Kur jos stipriosios pusės, o kur galbūt kyla rizikų?
Žvelgiant į praėjusių metų COVID-19 poveikį ir Lietuvos ūkio veiklą matyti ekonomikos atsparumas. Paskelbti Lietuvos preliminarūs ketvirtojo 2020 metų ketvirčio rezultatai rodo, kad ekonomika per metus smuko 1,3 proc., ir nemanau, kad bus dramatiška šių duomenų revizija. Taigi, tai vienas iš geriausių rodiklių Europoje praėjusiais metais. Palyginti su kitomis šalimis, kurios patyrė 9-10 proc. kritimą, tai gana įspūdinga.
Atsparumą iš dalies paaiškina ekonomikos struktūra – mažesnė nei kitose šalyse turizmo dalis joje. Tačiau tai nėra visas paveikslas. Jeigu palygintume su ankstesniąja krize, Lietuva į pandemiją įžengė iš kur kas tvirtesnių pozicijų. Privatus sektorius buvo stipresnis, namų ūkiai buvo geresnės būklės nei per ankstesnę krizę. Valdžia turėjo fiskalinį perteklių, taigi, šalis turėjo finansines apsaugas su maža skola ir pertekliumi.
Jūs jau buvote euro zonos dalis, kas suteikė stabilumo ir prieigą prie to, ko neturėjote ankstesnėje krizėje, – Europos Centrinio Banko gelbėjimo likvidumo priemonių. Pirmą kartą, susiduriant su didžiuliu iššūkiu, šalies visos politikos buvo palankios: fiskalinė, monetarinė, makroprudencinė, privatus sektorius buvo stiprus.
Tad iššūkis yra pasiremti šia sėkme, nes, kaip žinote, tebesate karantine. Tai rodo, kad neapibrėžtumai tebėra labai dideli.
Ką mes iki šiol rekomendavome ir kartojome pastarąsias kelias savaites: kol netikrumas neišsisklaidė, kol atsigavimas nėra ant tvirto pagrindo, toji pagalba verslui turi išlikti. Tad visi tie veiksniai leidžia manyti, kad Lietuvos ekonomika, – jeigu neklystame dėl prielaidų ir vakcinavimo, ir kartu jeigu atsigavimas vyks Europoje – nes esate maža ekonomika ir priklausote nuo išorės – visa tai turėtų vesti į stiprų atsigavimą kitąmet. Pradedant šių metų pabaiga, bet labiausiai kitąmet.
Kokius matote būtinus Vyriausybės veiksmus: verslų atidarymą, tą patį vakcinavimo greitį, o galbūt struktūrinės ūkio pertvarkos būtinybę? Ar vis dėlto vakcinavimas yra pagrindas?
Vakcinavimas yra pagrindas ta prasme, kad sumažina netikrumą, leidžia išvengti būsimų užsidarymų, COVID ateities bangų, o tai reiškia, kad žmonės gali planuoti į ateitį. Jeigu pažvelgsite, dabar visų mūsų planai, kompanijų, yra tik kitos savaitės planavimas. Kai išsisklaidys netikrumas, jau bus galima žvelgti toliau, investicijos galės grįžti, bankų sistema finansuos tas investicijas. Štai ką gali keisti vakcinavimas.
Viena galiu pasakyti, dirbu su Lietuvos tema TVF jau trejus metus ir mes matome bendrą sutarimą Lietuvoje, kokie yra prioritetai. Mes susitikdavome su Vyriausybe, opozicija, profesinėmis sąjungomis, bankais. Kai paklausi ko nors, kokie trys prioritetai, visi atsako: švietimas ir sveikatos apsauga. Dėl trečiojo nuomonės gali skirtis, priklausomai nuo to, kas atsako.
Viena vertus, tai gerai, nes yra sutarimas dėl svarbiausių darbų. Bet problema ta, kad šie du dalykai yra politiškai labai jautrūs ir jau įrodė esantys sunkiai realizuojami. Kiekviena Vyriausybė bandė juos spręsti, bet neatrodo, kad pavyko rasti ilgalaikį sprendimą. Tad tai yra iššūkis ir Vyriausybei – įgyvendinti šiuos tikslus.
Kiekviena krizė unikali ir šiuo laikotarpiu stebime unikalų pasaulio vyriausybių atsaką – labiau pagrįstą išlaidomis, o ne suvaržymais. Ar tai nulemta šios krizės prigimties, o gal jau tapo precedentu, kuriančiu naują kovos su krizėmis tendenciją?
Neskubėčiau sakyti, kad su ankstesne krize kovojome išimtinai taupymu, o dabar – vien fiskaline parama. Manau, daug kas priklauso nuo šalies, nuo esminių ekonomikos problemų ir kokia yra iššūkių perspektyva vidutiniu laikotarpiu. Aišku viena, šiuo metu turime palankią aplinką, kurioje yra žema palūkanų norma.
Pažvelkime į Lietuvą. Šalis dabar finansuoja skolinimąsi pigiau nei dveji metai iki COVID. 2009 metais jūs finansavote skolą 8-11 procentų. Tai – du skirtingi pasauliai. Sąlygos finansuoti tai paramai yra labai skirtingos ir šis veiksnys yra labai svarbus.
Taip pat pažvelkime vėl į praeitį: viena iš pamokų, kurias, manau, Lietuva išmoko po pasaulinės krizės: jūs išnaudojote ją kaip galimybę. Krizės yra sunkus dalykas, bet taip pat gali būti ir šansas. (...) Taip, jūs turite problemų – miesto ir kaimo vietovių įtampas, dalis šalies atsilieka ir negali naudotis gerove, turite demografinių iššūkių.
Ar gali būti, kad pagrindinį krizės smūgį Lietuvoje sugėrė šešėlinė ekonomika, turint omenyje, kad ji sudaro palyginti didelę dalį šalies BVP? O gal vis dėlto šešėlio apimti sektoriai ir tie, kurie patyrė didžiausią poveikį, yra visiškai skirtingi?
Nemanau, kad šešėlinė ir formalioji ekonomika veikia visiškai nepriklausomai viena nuo kitos. Neretai ji (šešėlis – BNS) yra papildinys: turite oficialų darbą ir, tarkime, gaunate dalį kompensacijos „po stalu“ („vokelyje“). Mano manymu, nėra dviejų ekonomikų vienoje. Čia pirma atsakymo dalis.
Toliau, birželį atvyksime į Lietuvą ir paskelbsime išsamesnę ataskaitą, pasigilinę į detales, bet ką jau stebime – nors bendras krizės smūgis Lietuvai buvo švelnesnis, palyginti su kitomis šalimis, tai nereiškia, kad jis apskritai labai švelnus. Kai kurie sektoriai nukentėjo kur kas labiau už kitus. Štai čia ir matau tikrąjį skirtumą: ne tarp apskaitytos ir neapskaitytos ekonomikos, bet tarp sektorių. Ir, aišku, paveiktieji sektoriai yra tie, kur labiausiai priklauso nuo socialinio atstumo, nuo užsidarymų.
Taip, gali būti ryšys tarp tų sektorių ir jų šešėlio lygio, bet tai nebuvo pagrindinis veiksnys. Esminis buvo būtent socialinis atstumas, ir tie verslai, kuriems reikalingas kontaktas, nukentėjo labiau.
Štai kodėl (praėjusį – BNS) pirmadienį paskelbtame pranešime sakėme, kad einant pirmyn reikia jau tikslingai orientuoto (paramos verslui – BNS) požiūrio.
Ar yra rizikų, kad kai kurie verslai, sektoriai šalyje neatsigaus? Jei taip, tai kurie?
Galima apie tai spekuliuoti. Perfrazuosiu jūsų klausimą: ar manote, kad bus ilgalaikių pasekmių išeinant iš krizės? Tarkime, ar manote, kad mes nebegrįšime į barus ar nebebendrausime, nevaikščiosime į kino teatrus? Abejoju. Kai pamatysime, kad vakcina veikia, galbūt tai užtruks, mes grįšime į visuomeninį gyvenimą. Ir tai yra tie sektoriai, kuriuos paveikė krizė.
Pramonė, gamyba šiuo metu nebuvo paveikta, visi esminiai sektoriai niekada neužsidarė. Ir tai yra didžiulis skirtumas nuo ankstesnės pasaulinės finansų krizės.
Pasekmių bus. Tarkime, nors dar anksti kalbėti, bet: ar grįšime į biurus penkioms dienoms per savaitę? Galbūt to nereikės. Galbūt mes produktyvesni namuose, susitelkę į darbą, netrukdomi, o kitą dieną jau eisime į biurą. O tai turės įtakos biurų erdvėms. Per anksti pasakyti. Tačiau, nors ir galimi pokyčiai, nemanau, kad bus dramatiškų permainų pačioje visuomenės sanklodoje, veikloje.
TVF jau yra pataręs Lietuvai apsvarstyti nekilnojamojo turto (NT) ir aplinkosaugos mokesčius. Ar šis patarimas tebegalioja ir dabartinės krizės akivaizdoje?
Manome, kad yra galimybių gerinti Lietuvos mokesčių sistemos efektyvumą. Jūs palyginti stipriai remiatės darbo jėgos apmokestinimu, o tai turi įtakos ir darbo rinkai, kartu mažiau orientuojatės į efektyvius ekonominiu požiūriu mokesčius – tuos, kurie mažiau iškreipia elgesį. Jie, pavyzdžiui, aplinkosaugos mokesčiai gali sumažinti išorinį poveikį – mes teršiame per daug, ir jeigu būtų akstinas, mes terštume mažiau. Nekilnojamojo turto mokesčiai efektyvūs, jie nekeičia elgesio. Tai mes rekomenduojame.
Jeigu Vyriausybė nuspręstų didinti mokesčius, mes galime suteikti rekomendacijų, kaip tai padaryti efektyviau, tačiau tai yra daugiau klausimas jums kaip visuomenei nuspręsti, o ne mums pasakyti, ar privalote turėti didelius ar mažus mokesčius.
Ir vis dėlto, pone B. Gracia, galbūt konkretizuotumėte, kaip tiedu mokesčiai galėtų atrodyti Lietuvoje?
Esame prieš keletą metų atlikę studiją, vertinome mokesčių struktūrą Europos kontekste ir, aišku, Lietuva minėtų mokesčių požiūriu gauna vienas mažiausių pajamų. Taigi, yra vietos didinti mokesčius arba perkelti jų naštą. Ir tie mokesčiai yra ekonominiu požiūriu efektyvūs.
Akivaizdu, kad reikia imti domėn ir šalies specifiką. Pavyzdžiui, Lietuvoje nuosavo būsto rodiklis yra labai aukštas, jeigu palyginsime su Vokietija, kurioje jis yra žemas. Tai turi skirtingų implikacijų ir štai turbūt kodėl tai didesnis politinis iššūkis padidinti NT mokestį Lietuvoje nei kitose šalyse, nes čia jis paveikia daug žmonių, nes daug žmonių turi nuosavą būstą. Reikia atlikti išsamių analizių.
Ką manote apie Lietuvos valstybės skolą? Ar patartina šaliai šiuo metu tęsti skolinimąsi ir ar nekyla problemų suformuoti didelę finansinę naštą ateities kartoms?
Jūsų klausimai yra du: ar įmanoma ir ar pageidautina? Ar įmanoma – taip. Skolinimosi kaštai krito. Įžengėte į krizę su labai stipria fiskaline pozicija: pertekliumi, maža skola. Turint omenyje tai ir kartu visų rizikų balansą ir tą faktą, kad neapibrėžtumas išlieka didelis (tebesate karantine) – aš manau, kad dar per anksti kalbėti apie finansinių apsaugų atkūrimą. Taip, jūs galite tai finansuoti, tai pigu finansuoti, bet netikrumas didelis, tad vertėtų palaukti stipresnio atsigavimo ir tuomet kalbėti apie šių saugiklių atkūrimą. Kita vertus, ta finansinė pagalvė, su kuria atėjote į krizę, pasirodė labai naudinga.
Ką ir išdėstėme savo pranešime remdami valdžios planus, jūs turite suderinti abu šiuos požiūrius, sakydami: taip, mes teikiame pagalbą, nes galime ir tai yra teisinga daryti, ir kol kas pasekmės Lietuvai buvo palyginti geros, bet kartu negalime užmiršti vidutinio laikotarpio plano – kai tik ekonomika atsigauna, turime atkurti finansines apsaugas.
Tad, kaip suprantu, prognozuojate, jog ir pasaulis, ir konkrečiai Lietuva turėtų grįžti į ikikrizinį, normalų gyvenimą. Kokios vis dėlto tam svarbiausios sąlygos? Ar užteks pasiekti kolektyvinį imunitetą iki vasaros, ar matote ir daugiau veiksnių?
Net ir turint kolektyvinį imunitetą turbūt prireiks laiko žmonėms priprasti prie to, kas įvyko, bet ilgainiui taip nutiks. Vakcinavimas yra būtina sąlyga padėties normalizavimui – ar tai bus naujas normalumas, ar senas. Aš manau, kad galiausiai mes atsidursime arčiau ikikrizinės būklės, bet tai mano asmeninė nuomonė.
To negalime pasiekti be vakcinos. Esu iš Ispanijos, ten patiriame jau ketvirtąją bangą, o be vakcinos taip ir blaškysimės tarp būsimų bangų.
Iš ekonominės pozicijos, vienas iš iššūkių bus matyti, koks poveikis padarytas ekonomikai. Jeigu klaustumėte manęs, aš tikėčiausi, kad valstybė, patyrusi 10 proc. ūkio susitraukimą, turės ilgalaikį iššūkį atsigauti, palyginti su Lietuva, kurios ekonomika tekrito 1,3 proc. Tad problemos bus skirtingos priklausomai nuo šalies, nuo patirto poveikio ir ekonomikos struktūros.
Šis jūsų klausimas yra tai, kas duoda mums darbo toliau ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje: mėginti suprasti, kaip vyks atsigavimas, kokios kompanijos ir kaip stipriai paveiktos ir kokia geriausia politika yra paskatinti tą atsigavimą.
