Lietuvių kalba – ne seniausia, bet viena archajiškiausių iš kalbų
Neretai girdime, jog lietuvių kalba yra seniausia iš kalbų. Deja, tai nėra visiška tiesa. Nors mokslininkai skaičiuoja, jog lietuvių kalba vartota dar prieš 5 000 metų, ji nėra seniausia. Vis dėlto mokslininkai sutaria, kad labiausiai šiai kalbai tinkantis apibūdinimas – archajiškiausia, kadangi laikui bėgant lietuvių kalba keitėsi sąlyginai nedaug.
Archajiškumą pagrindžia lietuvių kalbos sandara, kurioje gausu dvibalsių, trumpųjų ir ilgųjų balsių, linksniavimo, asmenavimo.
Faktas, dėl kurio sutaria kalbos tyrinėtojai – mūsų gimtoji kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, baltų kalbų grupei. Prieš daugybę metų visos tautos, priklaususios indoeuropiečių kalbų šeimai kalbėjo viena prokalbe, o šiandieninėje lietuvių kalboje yra išlikę daugiausia šios prokalbės bruožų. Tiesa ir tai, kad lietuvių kalba turi bendrų bruožų su sanskritu – senovine literatūrine Indijos kalba.
Vėlyva rašytinė lietuvių kalba
Įvardinti tikslią datą, kuri galėtų būti laikoma rašytinio lietuviško žodžio pradžia, sudėtinga. Priimta laikyti, jog rašytinė lietuvių kalba prasidėjo su 1547 m. Martyno Mažvydo išleistu „Katekizmu“, bet šiandien yra atrasta ir senesnių rašytinių lietuviškų šaltinių. Vienas iš jų – 1503 m. Strasbūre išspausdintas lotyniškas „Traktatas kunigams“, kuriame ranka užrašyti lietuviški poteriai.
Kodėl gi mūsų rašytinė kalba pakankamai vėlyva? Raštijos atsiradimas dažnai buvo susijęs su krikščionybės atėjimu, o į Lietuvą ir lietuviškas žemes svetimtaučiai misionieriai, kurie mėgino versti į lietuvių kalbą, atkeliavo sąlyginai vėlai.
Kalbą tyrinėjantys mokslininkai sutinka, jog kalba, panašia į šiuolaikinę lietuvių kalbą, kalbėta ir LDK laikais, bet čia oficiali rašytinė kalba vis dar buvo lotynų.
Besikeičianti lietuvių kalbos abėcėlė
Pirmoji spausdinta lietuviška abėcėlė sutinkama Martyno Mažvydo „Katekizme“, kuriame autorius pateikė 23 skirtingas raides. Šioje abėcėlėje nebuvo nei nosinių raidžių, nei raidžių su taškeliais, brūkšneliais ar varnelėmis. Į abėcėlę nebuvo įtrauka raidė „w“, tačiau ji buvo vartojama „Katekizmo“ tekste.
Šiandieninė abėcėlė, kurią sudaro 32 raidės nėra tokia jau sena, o joje esančios raidės su nosinėmis ir varnelėmis buvo pasiskolintos iš čekų bei lenkų kalbų. Lotyniškos abėcėlės raidžių tiesiog neužteko, norint išreikšti visus lietuvių kalboje esančius garsus.
Raides „ė“ ir „ū“ sugalvojo Jonas Jablonskis, išleidęs pirmąją lietuvių gramatiką. Būtent jis 1901 m. užrašė tokią abėcėlę, kokią vartojame ir šiandien.
Bendrinė lietuvių kalba sukurta suvalkiečių tarmės pagrindu
Suvalkiečiai turi kuo didžiuotis – būtent jų tarmės pagrindu sukurta bendrinė lietuvių kalba. Mūsų kalboje egzistuojančios dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių – skirstomos į pratarmes, šnektas ir pašnektes, viena iš jų – suvalkiečių šnekta. Būtent ji turėjo didžiausią įtaką bendrinei lietuvių kalbai, nes žmonės, prisidėję prie dabartinės kalbos normų atsiradimo, buvo iš Suvalkijos.
XIX a. kalbininkai nesutarė, kuri lietuvių tarmė turi duoti pagrindą bendrinei mūsų kalbai, bet Jono Jablonskio sprendimu ji pradėta kurti būtent vakarų aukštaičių arba suvalkiečių tarmės pagrindu. Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis ir kiti leidę periodinę spaudą ir yra laikomi bendrinės mūsų kalbos pradininkais.
Lietuva – vienintelė šalis, turėjusi knygnešių judėjimą
XVIII a. pabaigoje, kai Lietuva patyrė carinės Rusijos imperijos priespaudą, buvo vykdyta nutautinimo politika. Jos metu drausti bet kokie rašytiniai šaltiniai lietuvių kalba ir įvesta graždanka – lietuviškų žodžių rašymas kirilica. Šios priemonės rašytinės lietuvių kalbos ne tik nesunaikino, bet tik dar labiau pakurstė pilietinius jausmus – gimė knygnešių judėjimas.
Šis Lietuvos istorijos fenomenas buvo paremtas lietuviškų knygų ir leidinių spausdinimu Prūsijoje, Mažojoje Lietuvoje, Amerikoje ir nelegaliu gabenimu per sieną bei platinimu carinėje Lietuvoje. Pasipriešinimą spaudos draudimui aktyviai organizavo katalikų bažnyčios atstovai, o pirmąją žinomą knygnešių organizaciją įkūrė vyskupas Motiejus Valančius. Knygnešiai buvo persekiojami caro valdžios, tremiami į Sibirą.
2004 m. UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje atitikmenų neturinčią veiklą, todėl žodis „knygnešys“ net neturi vertimų kitose kalbose.
Lietuvių kalbos kirčiavimas
Dar prisimenate sudėtingas kirčiavimo pamokas mokykloje? Pasirodo, jog lietuvių kalba būtent tuo ir išsiskiria iš kitų indoeuropiečių kalbų. Kitose kalbose kirčiavimas yra gerokai supaprastintas, o kai kuriose ir visai išnykęs. Lietuvių kalba yra išsaugojusi priegaidžių skirtumą, kilnojamą kirčio vietą, keturias kirčiuotes. Viena iš kalbų išlaikiusi kirčiavimą yra ir latvių, tik čia kirčio vieta yra nusistovėjusi pirmajame skiemenyje.
Maloniniai ir mažybiniai žodeliai
Iš visų Europos kalbų būtent mūsų kalboje sutinkama didžiausias skaičius maloninių ir mažybinių žodžių. Šie žodžiai gali būti dauginami juos sudarinėjant iš veiksmažodžių ir prieveiksmių, būdvardžių ir daiktavardžių. Būtent todėl mūsų kalba laikoma viena poetiškiausių.
Šeiminė padėtis pagal pavardę
Nors neseniai moterims Lietuvoje buvo leista pasirinkti pavardes, nepaklūstančias senosioms tradicijoms, kurių gale vietoj -ienė yra pridedama tik -ė, bet ilgą laiką gyvavo kitokia sandara. Ji išskirtinė tuo, kad moterų pavardžių priesagos leidžia nustatyti jų šeiminę padėtį. Ištekėjusios moterys, kurios renkasi vyro pavardę, prie jos prideda priesagą -ienė, o netekėjusių moterų pavardžių priesagos skiriasi priklausomai nuo tėvo pavardės: -utė, -ytė, -aitė ir panašiai. Ši taisyklė neretai kelia daug sumaišties užsieniečiams, kuriems sunku suprasti, kaip tėvas, mama ir dukra toje pačioje šeimoje turi tris skirtingai rašomas pavardes.
Unikalioji raidė „ė“
Kitose kalbose nerasime jokių raidės „ė“ atitikmenų, todėl ją galime laikyti išskirtinai lietuviška raide. Į lietuvių kalbą ši raidė atkeliavo, kai prieš mažiau nei 400 metų Danielius Kleinas įtraukė ją į lietuvišką gramatiką. Ši raidė laikoma išskirtinai moterišku simboliu, nes būtent moterų pavardės bei moteriškos giminės žodžiai baigiasi raide „ė“.
Raidė „ė“, užgimusi evangelikų liuteronų raštuose dar XVII a. Pūsijoje, iki XIX a. vidurio buvo beveik nevartota. Raidę prikėlė tas pats Jonas Jablosnkis, kuris vėl perėmė jos vartojimą ir sugrąžino į mūsų kalbą.
2024 m. raidei „ė“ Kaune netgi atidengta skulptūra – skulptoriaus Tado Vosyliaus darbas „Taškas“.
Pusė milijono lietuviškų žodžių
Didysis lietuvių kalbos žodynas yra vienas didžiausių pasaulyje – jį sudaro net 20 tomų. Lietuvių kalbos žodyne galima rasti ne tik žodžių, anksčiau vartotų mūsų protėvių, tarmiškų žodžių, svetimybių, bet ir keiksmažodžių. Anglų kalbos žodyną sudaro – 14 tomų, rusų – 17, norvegų – 12, tad lyginant su kitomis kalbomis ieškodami tinkamo lietuviško žodžio tikrai turime iš ko rinktis.