Pasak jų, po ketverių metų pasirengimo toliau trūksta specialistų, nepakanka savivaldybių finansavimo, taip pat pokyčiams vis dar nepasiruošusi visuomenė.
„Strateginiam lygmenyje, taktiniam lygmenyje Lietuva kaip ir pasiruošus, turim daugiau problemų operciniame lygmenyje – dar vis trūksta pagalbos specialistų, dar reikia, kad būtų sklandesnis finansavimas įtraukiajam ugdymui, turime problemų su nepilnu psichologiniu pedagogų pasirengimu, turime nepilną pasirengimą ir požiūrio įvairovę iš tėvų pusės“, – BNS pasakojo Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentas, KTU inžinerijos licėjaus direktorius Dainius Žvirdauskas.
Nuo rugsėjo įsigaliojo nuostata dėl vadinamojo įtraukiojo ugdymo, numatanti, kad visos bendrojo ugdymo mokyklos ir darželiai turės priimti specialiųjų poreikių vaikus, jei jų tėvai nuspręs, kad lankyti bendrojo ugdymo įstaigą jų vaikui yra geriausia.
Anot Švietimo ministerijos, beveik 96 proc. Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklų ir iki šiol priėmė tokius vaikus, o šiais mokslo metais numatomas įprastas specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių naujų mokinių srautas, tad didesnių pokyčių ugdymo įstaigose būti neturėtų.
Valstybė finansavimą didina, savivaldybės – mažina
Rengiantis įtraukiojo ugdymo modelio įsigaliojimui, Lietuvoje daugiau dėmesio imta skirti švietimo pagalbai, kad šalyje nepritrūktų specialistų, galinčių talkinti pedagogams klasėse dirbant su specialiųjų poreikių vaikais.
Pagal savivaldos įstatymą švietimo pagalba yra savarankiška savivaldos funkcija, tačiau prie jos vykdymo prisideda ir valstybė – paskutinių metų duomenimis, skyrė beveik 80 proc. viso finansavimo.
Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos (LŠMPS) pirmininkas Egidijus Milešinas BNS sakė, jog valstybei didinant švietimo pagalbos finansavimą, kai kurios savivaldybės jį mažino arba visiškai neskyrė.
„2022 metais devynios savivaldybės neprisidėjo nė cento prie savo savarankiškos funkcijos vykdymo. Pernai dar labiau padidintas finansavimas ir net devyniolika savivaldybių savo dalį sumažino“, – kalbėjo E. Milešinas.
D. Žvirdauskas taip pat sakė, kad „vienos savivaldybės tam (švietimo pagalbai – BNS) skiria lėšų pakankamai, o kitos taupo.“
Lyginant 2023 ir 2022 metus, Švietimo ministerijos duomenimis, finansavimą įtraukiajam ugdymui mažino trečdalis Lietuvos savivaldybių.
„Valstybė didina finansavimą švietimo pagalbai ir to didinimo pasekoje savivaldybės galbūt jaučia, kad gali atsitraukti su savo finansavimu ir to finansavimo mažiau skirti. Mums toks požiūris nepriimtinas“, – sakė švietimo viceministras Ignas Gaižiūnas.
Švietimo ministrė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė teigė, jog su savivaldybių asociacija vykdoma profsąjungų inicijuota diskusija dėl valstybės skiriamų lėšų panaudojimo, siūloma mokinio padėjėjus finansuoti savivaldai, o specialiuosius pedagogus – valstybei, finansavimą tiesiogiai perduodant mokykloms.
„Suprantu, kad ir savivalda nelabai galbūt iki galo patenkinta, čia dar nėra galutinių sprendimų, yra diskusijos ir aš viliuosi, kad bus rasti geriausi sprendimai“, – kalbėjo R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Kvalifikuotų specialistų trūkumas
Švietimo ministerijos duomenimis, per penkerius metus švietimo pagalbos specialistų skaičius mokyklose išaugo 20 proc., mokinio padėjėjų – 55 procentais, tačiau, profsąjungų atstovų požiūriu, mokyklose trūksta kvalifikuotų specialistų, kurie galėtų tinkamai įgyvendinti įtrauktį.
„Mokytojų padėjėjų pareigybių yra atsiradę, bet yra kitas dalykas – mokytojų padėjėjui šiai dienai nėra keliami absoliučiai jokie kvalifikaciniai reikalavimai. Mokytojo padėjėju gali dirbti žmogus, baigęs vidurinę mokyklą“, – kalbėjo E. Milešinas.
Nuo rugsėjo, atsižvelgus į funkcijų specifiką – padėti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiam mokiniui, mokytojo padėjėjo pareigybė pervadinama į mokinio padėjėjo.
Kalbėdama apie specialistų trūkumą, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) atstovė specialioji pedagogė logopedė Virginija Duksienė BNS taip pat paminėjo, jog mokinio padėjėjas negali ir neturi tiek kompetencijų, kad galėtų sėkmingai padėti vaikams įsitraukti į ugdymą, o vienas mokytojas epizodine specialisto pagalba nesukurs gero įtraukiojo ugdymo.
„Įtrauktis, kuri ateina, yra tikrai labai teisinga, bet norint išvirti gerą sriubą reikia gerų ingredientų, reikia žinių ir kompetencijų“, – sakė LŠDPS atstovė.
Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijoje dirbanti V. Duksienė pasakojo, jog mokykloje surinkta pilna specialistų komanda, tačiau jų neužtenka.
„Statistiškai mano mokykloje yra 120 specialiųjų poreikių mokinių, kuriems reikalinga pagalba ir mes turim 1,5 etato specialiojo pedagogo. Tai reiškia, kad su šitokiu etatų skaičiumi pagalbą galima suteikti tiktai 45 mokiniams, o kur yra visi kiti?“ – kalbėjo V. Duksienė.
D. Žvirdauskas taip pat atkreipė dėmesį, jog ne visose savivaldybėse parengti normatyvai, kiek specialistų etatų priklauso mokyklai pagal besimokančių specialiųjų poreikių vaikų skaičių.
„Kaune yra sudaryti normatyvai, pagal normatyvus mes turime tiek specialiųjų poreikių vaikų ir tiek mums priklauso tų etatų. Dalyje savivaldybių nėra normatyvų – nori duoda, nori neduoda“, – sakė KTU inžinerijos licėjuje dirbantis LMVA prezidentas.
Nėra pasirengta psichologiniu ir emociniu aspektu
Anot V. Duksienės, ministerijos deklaruojamai įtraukčiai nėra pasiruošta ne tik fiziniu ir ekonominiu aspektu, bet ir psichologiškai bei emociškai.
„Ir pati visuomenė dar nepakankamai turi tolerancijos ribas, nepakankamai turi įžvalgų ir supratimo apie kitokio žmogaus, kitokio vaiko egzistavimą bendrajam ugdyme ir apskritai bendram gyvenime“, – kalbėjo LŠDPS atstovė.
Į bendrąjį ugdymą integruojant specialiųjų poreikių turinčius vaikus, dalis bendruomenės ir tėvų mano, jog mažiau dėmesio bus skiriama kitiems klasėje besimokantiems vaikams, kurie yra akademiškai gabūs, pasakojo D. Žvirdauskas.
„Baimė yra tame, kad mokytojas koncentruos dėmesį daugiausiai specialiųjų poreikių vaikams, bet kiekviena mokykla turi priprasti ir rengtis, turėti specialistus“, – kalbėjo LMVA prezidentas.
D. Žvirdauskas pridūrė, kad dėl tokio požiūrio dalis tėvų nesutinka, jog pagalbos tarnybos įvertintų jų vaikų poreikius.
„Yra ne masiniai, bet pavieniai atvejai, kuomet tėvai nesutinka, kad jų vaikas būtų vertinamas. Ir jis tikrai turi poreikius, įneša sumaištį klasėj, mokykloj ir nieko negali šiuo metu mokykla padaryti, jei jam nėra skiriamas vertinimas, specialiųjų poreikių pripažinimas“, – sakė LMVA prezidentas.
„Tėvai nori kaip sovietiniais laikais, kad mano vaikas būtų toks kaip visi“, – pridūrė jis.
Tačiau, gal to ir siekiama.
Visa kita trauma ne tik mažiesiems su spec. poreikiais, tačiau ir sveikiems.
Manau, kad šitie priedurniai, kurie sugalvojo šią nesąmonę, žino, kad net kalėje, kur visi vaikai sveiki, kartais būna vienas kitas padaužiukas, ir net tas vienas visą mokymosi procesą paverčia jovalu.
Mažieji su spec. poreikiais, klasėse su sveikais vaikais ir didelėse, būna paliekami likimo valiai. Net susitvarkius duokumentus, reikiamos pagalbos dažnai negauna, nes tiesiog nėra pakankamai specialistų ir sąlygų. Klasėms su 25 vaikais skiriama 1 mokytoja ir 1 padėjėja. Vienas suaugęs gali dirbti max su 3 vaikais su spec. poreikiais. Vaikų su spec. poreikiai yra daugiau negu 50 %.
Žiauri LITWOS statistiką: kalbos sutrikimų apie 70 % (info iš medikų, logopedų). Kitą statistiką pateikti sunku, nes ne mažai atveju neregistruojami, nes tėvai nesusitvarko doksų. Tačiau vienoje WILNO "švietimo įstaigoje", vaikų su spec. poreikiais yra apie 40 %, doksus susitvarkė mažiau negu 5 %. Ir net susitvarkius doksus, pagalba dažnai būna tik ant popieriaus, nes nėra specialistų gebančių dirbti su tokiais vaikais, kurių, kaip minėjau, turi būti 1 suaugęs 3 vaikams su spec. poreikiais.
Taigi, darykite savo išvadas.