Tiesa, parlamentas bendru sutarimu pritarė saugumo sąvokos susiaurinimui, apibrėžiant jį kaip fizinį ir psichinį saugumą ir jungtiniam Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektui. Kad įstatymas įsigaliotų, reikės dar vieno balsavimo Seime ir prezidentės pritarimo.
Vykstant diskusijoms dėl įstatymo projekto, kuris yra jungtinis Socialinės apsaugos ir darbo komiteto ir Vyriausybės teiktų pasiūlymų produktas, girdėjosi ne vienas aštrus pasisakymas.
Seimo narė Dovilė Šakalienė aiškino, jog dėl sąmokslų teorijų patyrė daug šmeižto ir netiesos savo atžvilgiu. „Teko išklausyti šmeižtą, kad gavau piniginės naudos, jog tariamai prastumčiau įstatymą už kurį vieningai balsavo visas Seimas“, – kalbėjo D. Šakalienė. Anot jos, vaiko teisių apsauga Lietuvoje yra apipinta sąmokslo teorijomis ir gandais, bet nėra jokių įrodymų, kad vaikai iš šeimų paimami neteisėtai
Ji sakė, kad mes neturime nė vieno įrodyto atvejo, kad vaikai buvo atimti be pagrindo, pagrobti, parduoti. O štai pernai buvo vieninteliai metai, kai šeimose nebuvo nužudytas nė vienas vaikas. Politikė pranešė, kad po kelių mėnesių melo, šmeižto ir tarpusavio rietenų mes metus pradėjome turėdami vieną nužudytą ir vieną komoje esantį vaiką. Ji klausė ar kai kurie politikai prisiims už tai asmeninę atsakomybę.
D. Šakalienė taip pat sakė, kad manymas, jog Vaiko apsaugos pagrindų įstatymas visas šeimas traktuoja kaip potencialias vaiko teisių pažeidėjas yra neteisingas, nes „baudžiamasis kodeksas nedaro visų Lietuvos žmonių nusikaltėliais“.
Skriaudžia šeimos ar sugyventiniai?
Na, o parlamentaras Povilas Urbšys siūlė pirmiausia išsiaiškinti, kas – sutuoktiniai ar sugyventiniai labiau skriaudžia vaikus? Jis tikino, kad pirmiausia turėtume išsiaiškinti, kas yra nesaugi vaiko aplinka, o jau tada diskutuoti apie kitus dalykus.
„Vaikų teisių apsaugos įstatymas buvo ne kartą pervadintas – vaikų mušimo, nemušimo ir atėmimo įstatymų. Tai tampa politinio PR dalimi“, – sakė P. Urbšys, aiškindamas, kad smurtas yra šalies gėda, bet mes turime susirinkti informaciją, kur jis yra didžiausias.
„Nerenkama informacija apie aplinką, kuri nesaugiausia vaikui? Ar daugiau smurtaujama šeimose, kurios grįstos santuoka, ar sugyventinių? Mes nežinome. Aš teiravausi socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje ir prokuratūroje, bet tokių duomenų nėra. Jei mes patys nežinome, kur vaikai saugiausi, ką tai reiškia?“, – kalbėjo P. Urbšys. Jis aiškino, kad turime išvaduoti vaikus nuo savo siaurų interesų ir neleisti valstybei būti nusikalstamai aplaidžia arba veiklia.
Seimo narys Viktoras Rinkevičius, pasisakydamas prieš griežtą vaiko teisių apsaugos įstatymą, pasakojo istoriją, kurios metu nukentėjo niekuo dėta šeima. Pasak V. Rinkevičiaus, lapkričio pradžioje jauna šeima buvo melagingai apskųsta, tėvas pakliuvo į areštinę, o vėliau porą mėnesių negalėjo bendrauti su savo vaikais. Tiesa, kiek vėliau teismas įrodė, kad kaltinimai buvo neteisingi, o skambutis – šmeižikiškas. Tokios istorijos, pasak parlamentaro, šeimas verčia jaustis nesaugiai, nes šios nežino, kada gali atsitikti analogiška situacija.
Parlamentaras Juozas Olekas sakė, kad sujungus Vyriausybės ir Seimo socialinių reikalų komiteto projektus yra pasiektas toks rezultatas, kuris leis girdėti tėvų ir vaikų balsus. Politikas prisipažino, kad būdamas daugiavaikiu tėvu ir seneliu visgi rinktųsi vaiko, o ne šeimos gerovę, jei iškiltų toks klausimas.
Pavojinga aplinka – kas tai?
Daugiausia aistrų kėlė „pavojingos aplinkos“ apibrėžimas būsimame įstatyme. Vieni Seimo nariai aršiai tam priešinosi, aiškindami, kad tai – labai abstraktu ir nesuprantama, o kiti sakė, jog tik taip galėsime apsaugoti savo vaikus. Rimantas Jonas Dagys keletą kartų aiškino, kodėl, jo manymu, „pavojingos aplinkos“ apibrėžimas įstatyme visų pirma pavojingas tėvams, o ne vaikams.
„Susikerta du požiūriai – kad valstybė turi gana plačią intervenciją į vaikų auklėjimą, ir kitas požiūris, kuriam aš atstovauju, manydamas, kad šeima yra mūsų valstybės pagrindas, kad 98 proc. šeimų susitvarko su savo problemomis, aš labiau linkęs palaikyti mūsų šeimas ir intervencijas iš valstybės daryti kuo mažesnes“, – apie antradienį Seime svarstomą variantą sakė konservatorius R. J. Dagys.
Jis siūlė „saugumą“ paaiškinti, kaip psichologinį ir fizinį saugumą ir taip susiaurinti sąvoką, kuri kėlė tiek aistrų. Tam buvo pritarta. Buvo svarstytas ir dar vienas siūlymas, kad psichologiniu smurtu nebus laikomas vaiko žinių vertinimas jį auklėjant. Į tai emocingai sureagavo politikas Mykolas Majauskas, aiškindamas, kad taip sužaloti vaikai vėliau užaugs sužalotais saugusiais.
„Mes šiandien balsavome dėl psichologinio smurto prieš vaikus įteisinimo. Įsivaizduokite, kaip užaugs vaikas, kurio gebėjimus tėvai vertino tyčiodamiesi, šaukdami, rėkdami. <<..>> Užaugęs jis galės tyčiotis iš kolegų, kaimynų, galės rėkti ir šaukti Seimo salėje“, – sakė M. Majauskas.
Seimo komitetas taip pat nusprendė palikti įstatyme dabartinę nuostatą, jog tėvai privalo pasirūpinti, kad vaikas iki šešerių metų be objektyvios būtinybės neliktų be vyresnių kaip 14 metų asmenų priežiūros. R. Karbauskis siūlė nustatyti, kad priešmokyklinio amžiaus vaikas be objektyvios būtinybės neliktų vienas aplinkoje, kurioje, atsižvelgiant į jo amžių bei brandą, gali kilti realus pavojus vaiko sveikatai ar gyvybei.
R. Karbauskio pataisomis taip pat už žinomai melagingą pranešimą apie vaiko teisių pažeidimą numatoma administracinė atsakomybė, o vaiko teisių apsaugos darbuotojams, šeimoms pagalbą teikiančių mobiliųjų komandų nariams įvedamas nepriekaištingos reputacijos reikalavimas. Bauda už žinomai melagingą pranešimą apie vaiko teisių pažeidimą siektų nuo 30 iki 140 eurų.
Vaiko teisių apsaugos sistemos pakeitimų įstatymas galutinę savo formą įgaus kovo mėnesį. Seimo pavasario sesija prasideda kovo 10 dieną.
