Savo rinkimų programoje A. Juozaitis rašo, kad jei prezidento galių stabdyti nekokybišką teisėkūrą neužtektų, svarstytina konstitucinė reforma, pereinant prie dviejų parlamento rūmų sistemos, tarsi atskeliant nuo Seimo „aukštųjų rūmų“ grupę, kuriai būtų patikėtos „sanitarinės“ Senato funkcijos. Pasak politiko, Seimo narių skaičių tada būtų galima sumažinti iki 100 ir įsteigti 50 Senato narių korpusą.
Ne nauja idėja, kuri komplikuos reikalus
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas, politologas Kęstutis Girnius skeptiškai vertina idėją įkurti dar vienus parlamento rūmus.
„Aš manau, kad visiškai nereikalinga, tai tik komplikuos reikalus. Tikrai nesuprantu, kodėl tokia mintis keliama ir ką naujo galėtų suteikti“, – svarstė politologas.
Pasak jo, steigiant Senatą iškiltų problema, nes nebūtų aišku, koks jo vaidmuo būtų – reguliuoti Seimo darbą ar leisti įstatymus. Senato prasmės ir reikalingumo Lietuvos politinėje sistemoje neįžvelgia ir Seimo narys Gediminas Kirkilas, kuris į parlamentą renkamas nuo pat nepriklausomybės atkūrimo.
Politiko teigimu, aukštesnieji parlamento rūmai dažniausiai egzistuoja didelėse ar federacinėse valstybėse, o mažesnėse tokia praktika reta.
„Galvoju, kad naujos institucijos steigimas į parlamento struktūrą, kai Seimas toks nepopuliarus, nesulauktų didelio pritarimo“, – samprotavo G. Kirkilas.
Politikas pastebi, kad šis A. Juozaičio siūlymas nėra naujas. Apie galimybę kurti dviejų rūmų parlamentą buvo nepriklausomybės svarstoma rengiant Konstituciją.
Idėja buvo gaivinama ir vėliau: 2001 m. Naujosios sąjungos narys Algimantas Indriūnas ir parlamentaras Kazys Bobelis siūlė vietoj Seimo įkurti dviejų rūmų parlamentą, kurį sudarytų 91 narį turintys Tautos atstovų rūmai ir 31 narį turintis Senatas.
A. Indriūnas Senato idėjos neatsisakė ir vėliau – 2015 m. kartu su grupe visuomenininkų ir politikų pateikė Seimui peticiją, kuria siūloma sukurti Aukštuosius Seimo rūmus su 40 narių ir Žemuosius su 81.
Kartu su Senato įkūrimu peticijos rengėjai buvo numatę ir prezidento galių išplėtimą bei šalies vadovo instituciją paversti „įtakingu moraliniu autoritetu ir pagal Prancūzijos, Austrijos ir Vokietijos pavyzdį atlikti galutinio politinio bei teisinio valstybės valdymo rezervo funkciją“.
Pavyzdžiui, jam būtų suteikiama teisė nepasitarus su niekuo skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus ar inicijuoti referendumą.
Stebuklų nebūna
Vienas iš A. Juozaičio Senato steigimo idėjos argumentų – tai sumažintų išleidžiamų įstatymų kiekybę, bet padidintų kokybę. Lietuvos parlamente per metus rengiami tūkstančiai teisės aktų, kai kitų šalių praktika apsiriboja šimtais.
K. Girniaus nuomone, jei Senato funkcija būtų sumažinti teisės aktų skaičių, jis turėtų perimti dalį įstatymų leidybos funkcijų.
„Jei Senatas kažką darytų, tai Senatas pats tada turėtų priimti įstatymus. Kaip jis galėtų įsakinėti Seimui, kad jis kitaip dirbtų ir priiminėtų mažiau įstatymų. Jeigu turėtų tokias teises, reikštų, kad jis yra galingesnis negu Seimas. Tada Seimas taptų antraeiliu organu, tai kam tada išvis reikalingas Seimas? Panaikinkime jį, pavadinkime tą naują vienetą Senatu ir tada stebuklingai turėsime geresnius rezultatus?“, – retoriškai klausė politologas.
K. Girniaus teigimu, pasaulinėje praktikoje Senatas turi kuklų, patariamąjį vaidmenį. Jo tvirtinimu, įstatymų leidime ir esminių sprendimų priėmime vyraujantis vis tiek išlieka piliečių išrinktas parlamentas – žemutiniai rūmai. Politologo vertinimu, A. Juozaičio siūlymas reikštų, kad Senatui suteikiama daugiau galių ir jis arba sumažintų Seimo svarbą, arba jų funkcijos dubliuotųsi. K. Girniaus nuomone, Senato steigimas Lietuvoje neatrodo realistiška idėja.
„Čia būtų sumaištis ir atsirastų ginčai ne tik tarp Seimo ir prezidento, bet ir tarp Seimo, Senato ir prezidento“, – žvelgė politologas.
G. Kirkilo teigimu, pasižiūrėjus į bendrą statistiką, parengtų teisės aktų skaičius atrodo išties įspūdingas, tačiau beveik trys ketvirtadaliai – įvairios nedidelės pataisos. Tačiau Seimo narys pritarė, kad kartais įstatymų priėmimas Lietuvoje yra per daug komplikuotas ir dalį niuansų galėtų perimti vyriausybė.
„Bet tokia tradicija susiklostė. Kol kas nemanau, kad šiuo aspektu Senatas kažkaip pagerintų įstatymų leidybą. Ateityje, galbūt. Bet prezidentas gali vetuoti įstatymus, yra ta kontrolė, tai negalvoju, kad mažai valstybei dar reikalingas Senatas“, – įsitikinęs G. Kirkilas.
Turi ir lenkai, ir amerikiečiai
Senatas yra aukštesnieji parlamento rūmai šalyse, kurių parlamentus sudaro dveji rūmai. Europoje ši tradicija atsirado dar XIV a., kai Anglijos lordai nusprendė atskirai posėdžiauti nuo Bendruomenių rūmų. Dažnai Senatas renkamas ne tiesiogiai žmonių, o jų išrinktų rinkikų kolegijų.
Federacinėse valstybėse senato nariai atstovauja valstijas, žemes, ar respublikas, sudarančias tą valstybę. Unitarinėse valstybėse senatas atstovauja savivaldybes, regionus, apskritis ar kitus administracinius vienetus. Pavyzdžiui, Prancūzijoje Senate yra atstovaujamos ir šalies užjūrio teritorijos, tokios kaip Prancūzijos Polinezija. Senatą dažniausiai turi didelės valstybės, tokios kaip minėta Prancūzija ar Jungtinės Valstijos, bet pasitaiko, kad dviejų rūmų parlamentą turi ir mažesnės valstybės – Lenkija ar Islandija.
K. Girnius pažymi, kad daugelyje šalių, kurios turi Senatą, ši institucija labiau turi patariamąjį vaidmenį.
„Jis gali kai kuriuos įstatymus vetuoti, bet jis pats normaliai jų neleidžia. Vokietijoje vis dėlto Bundestagas viską priima, ne Bundesratas“, – teigė politologas.
Lietuvoje parlamentą sudaro vieni rūmai – Seimas. Jame yra 141 parlamentaras, renkamas pagal mišrią rinkimų sistemą – 71 vienmandatėse rinkimų apygardose, 70 daugiamandatėje.
