Kadaise I. Šimonytė yra sakiusi, kad studijavo ekonomiką, nes norėjo Lietuvoje kurti „švedišką socializmą su žmogišku veidu“.
Viena koja vienur, kita – kitur
Dabar kandidatė į prezidentus ragina gyventojus „žiūrėti faktams į akis“ ir pripažinti, kad, jei norime gerų paslaugų valstybėje, už tai teks sumokėti.
„Jei mes norime būti skandinaviška valstybe, tai mes turime kalbėti apie visiškai kitokį sutarimą, dėjimą to mūsų sukuriamo gėrio ant bendro stalo ir mūsų institucijų perskirstymą mūsų pačių naudai. Ar mes esame pasirengę tai daryti? Jeigu ne, tai kur yra tie tarpiniai variantai tarp to, ką mes darome dabar – desperatiškai eidami dviem priešingomis kryptimis – ir to, kas vis dėlto valstybėje turėtų būti“, – tv3.lt sakė I. Šimonytė.
Paklausta, kokį modelį labiau palaiko – skandinavišką, kai mokesčiai didesni, bet piliečiams prieinama daugiau paslaugų, ar amerikietišką, kai mokesčiai mažesni, bet gyventojams daugiau tenka dažniau mokėti už įvairias paslaugas patiems, – kandidatė pasisakė už tarpinį variantą.
„Labiausiai palaikau modelį, kuris yra per vidurį. Todėl, kad tai, ką mes dabar turime, kai įsivaizduojame, kad su savo mokesčiais galime išlaikyti ir visus universitetus, ir visas ligonines, ir visas mokyklas, ir infrastruktūrą, tai akivaizdu, kad tai yra savęs apgaudinėjimas“, – svarstė Seimo narė.
Jos teigimu, lietuviams reikia ieškoti, kur galime atsiremti, o tai gali būti mūsų krikščioniškos šaknys ir įgimtas noras padėti gyvenantiems prasčiau.
„Nesvarbu, mes esame labai giliai tikintys katalikai ar ne, bet krikščioniška genetika, tam tikras kodas, manau, mums yra būdingi, kad mes visi gimstame ir esame išauklėjami su tam tikru kodu, kad mes privalome pasirūpinti žmonėmis, kuriems sekasi mažiau. Bet taip pat turime pasakyti žmonėms, kad jie turi prisiimti savo atsakomybę už daugelį dalykų, kurie jiems atsitinka gyvenime. Ir man toks modelis yra Vokietijos modelis“, – kalbėjo I. Šimonytė.
Skandinaviškasis modelis Šiaurės šalyse veikia taip gerai dėl to, kad visuomenės nariai turi didelį pasitikėjimą vieni kitais ir tiki, kad bendri reikalai yra sprendžiami tinkamai. Tuo metu lietuviai, anot I. Šimonytės, šiuo metu plėšosi.
„Aš esu už tai, kad mes abiem kojomis stovėtume kažkuriame viename taške. Dabar mes stovime viena koja vienur, kita – kitur ir įsivaizduojame, kad galime eiti į priekį. <...> Mes visą laiką suvedame savo kalbą į mokesčius. Bet čia tas pats, kas jūs ateitumėte į prekybos centrą ir sakytumėte „Aš noriu mokėti už tris“. Ir tada visi žiūrėtų jus ir klaustų „O ką tu nori pirkti, tiesą sakant?“ Klausimas ne kaina, o kokie visuomenės lūkesčiai dėl tu visiems bendrų klausimų. Kai lūkesčiai dideli, kažkas turi pasakyti, kiek tai kainuoja“, – sakė kandidatė.
Svarbiau rasti bendrą kalbą
Paklausta, ar visada planavo siekti prezidento posto, I. Šimonytė sakė jaučianti norą patenkinti visuomenės į prezidento poziciją dedamus lūkesčius.
„Aš manau, kad galiu. Bet aš nesu tas žmogus, kuris į savo nori CV pasirašyti „Lietuvos Respublikos Prezidentas“. Tai yra labai keistas noras, neturintis nieko bendro su tarnyste žmonėms“, – teigė kandidatė.
Svarstydama, kaip, jei pavyktų laimėti rinkimus, sektųsi organizuoti darbą su valdančiąja Seimo dauguma bei derinti pozicijas, kandidatė priminė, kad tai nebūtų pirmas kartas jos karjeroje. 2009–2012 metais I. Šimonytė ėjo finansų ministrės pareigas.
„Žinoma, negaliu sakyti už valstiečius, ar jie būtų pasiryžę diskutuoti, bet tikrai mano gyvenime ir karjeroje buvo tokių momentų, kai su tais pačiais valstiečiais reikėjo tartis dėl palaikymo krizės metais tų sprendimų, kuriuos teikė Vyriausybė“, – sakė Seimo narė.
Jos teigimu, anuomet valstiečiams noro palaikyti valdžią, kuri priima nepopuliarius sprendimus, veikiausiai buvo dar mažiau negu dabar.
„Tai bandyčiau telkti, bandyčiau kalbėtis, tikrai neturiu jokių asmeniškumų, nepaisant to, kad visko Seime pasitaiko“, – svarstė I. Šimonytė.
Lietuvos prezidento rinkimai vyks gegužės 12 dieną.
Visą pokalbį su kandidate į prezidentus Ingrida Šimonyte gali pamatyti vaizdo įraše.
