Portalas tv3.lt pristato kandidatės į prezidentes Seimo narės Šimonytės interviu su Vladimiru Laučiumi TV3 žinioms.
Tapote prezidento rinkimų reitingų lydere šį savaitgalį. Kaip manote, ar dar turite šansų antrame ture susitikti su Sauliumi Skverneliu, ar jau rengiate savo rinkimų kampaniją prieš Gitaną Nausėdą?
Manau, kad tikrą visų reitingą pamatysime gegužės 12 dieną. Nė vieno iš oponentų ar konkurentų nenoriu nurašyti. Tokie reitingų pokyčiai, net jeigu yra malonūs tuo momentu, vis dėlto tai yra maratonas ir tą maratoną reikia pribėgti iki finišo. Ruošiuosi visiems variantams, su bet kuriuo oponentu, su kuriuos tektų kautis, kausiuosi garbingai.
Analitikai sako, kad antrame ture prieš bet kurį kandidatą laimi G. Nausėda. Ar turite sociologiškai pagrįstų argumentų, kad jums viskas gali būti ne taip blogai antrame ture?
Aš manau, kad pamatysime tame antrame ture, ką žmonės išties labiau vertina – bandymą visiems įtikti, neužimant jokių konkrečių pozicijų daugeliu visuomenei svarbių klausimų, ar atvirą, sąžiningą, galbūt ne visiškai iki galo patinkantį kalbėjimą ir poziciją. Aš nenoriu savo gyvenimo formuoti pagal reitingus, formuoju savo gyvenimą, strategiją ir kampaniją pagal tai, kuo pati tikiu. Ketinu taip elgtis iki rinkimų pabaigos.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė klausė, kurią konstitucinę vertybę labiausiai reikėtų ginti ir saugoti. Jūs atsakėte, kad liberaliąją demokratiją ir paaiškinote – yra tokių politikų Europoje, kitur, kurie mano, kad demokratija gali būti neliberali, o jūs kaip tik gintumėte jos liberalumą. Šitaip mąstydama jūs nesijaučiate labiau esanti liberalų, o ne konservatorių atstovė?
Nesijaučiu, nes, manau, kad liberali demokratija yra vertybė, vienodai artima ir konservatoriams, ir liberalams, ir socialdemokratams, kadangi tai yra tam tikri pamatiniai principai, kurie yra svarbus, kad mes išsaugotume pamatines tam tikras vertybes – žodžio laisvę, žmogaus teises, privačią nuosavybę. Ir tuos principus, kuriais remiantis buvo sukurta mūsų valstybė.
Nematau čia visiškai jokios prieštaros. Aš apskritai nemanau, kad demokratija gali būti neliberali, aš manau, kad tai yra tarpinė stotelė į tašką, kada yra viena kažkokia teisinga nuomonė.
Kas pirmiau – individas ar visuomenė, pareiga ar teisė?
Aš manau, kad svarbu yra ir tai, ir tai. Mes negalime kelti nei valstybės prieš žmogų, nei žmogaus prieš visuomenę. Pagrindinis klausimas yra, kaip mes suderiname savo teises ir pareigas, kad turėdami savo teises ir jas gerbdami, lygiai taip pat suprastume savo pareigą prieš visuomenę ir pareigą prieš įstatymą.
Ir įstatymo viršenybė yra vienas iš liberalios demokratijos svarbiausių postulatų ir lygiai taip pat vertingas, kaip žmogaus teisės. Jeigu yra įstatymas, tam tikros sutartos žaidimo taisyklės, mes visi tų sutartų žaidimo taisyklių turime laikytis.
Bet jau porą trejetą dešimtmečių analitikai pabrėžia, kad liberalioji demokratija išgyvena krizę kaip tik todėl, kad žmogaus teisėms yra suteikiama per daug tos pirmenybės. Jūs matote šią liberaliosios demokratijos krizę?
Aš matau problemą, kad iššūkių liberaliojoje demokratijoje yra, bet ne dėl pačios liberaliosios demokratijos apibrėžimo, turinio, o būtent dėl to, kad kartais mes perlenkiame į vieną arba į kitą pusę.
Lygiai taip pat pavojinga perlenkti į valstybės ar „didžiojo brolio“ vyravimo virš individo pusę. Tai bet kokie perlenkimai yra pavojingi.
Ar šiandien liberalizmo Lietuvos liberaliojoje demokratijoje yra per daug ar per mažai?
Aš manau, kad Lietuvoje iš viso liberalizmas yra suprantamas tik vienu požiūriu, kad svarbu, kad būtų maži mokesčiai. Tai tikrai nėra liberalizmas. Ir Lietuvoje toks idėjinis diskursas turbūt nevyksta.
Jūs prisidėtumėte prie to, kad jis atsirastų?
Aš manau, kad tai yra labai svarbu, Todėl, kad didžiausia problema mūsų politinio diskurso yra tokia, kad politikai bando būti viskuo vienu metu. Jie bando būti dešinieji, kalbant apie socialinius klausimus, žmogaus teises, ir tuo pačiu kairieji, kalbant apie ekonominį modelį, apie valstybės dalyvavimą ir viešuosius gėrius. Akivaizdu, kad tai yra tiesiog populizmas.
Nes catch all (angl. pagauk visus) principas yra labai maloniai skambantis ausiai, bet tai yra tiesiog žaidimas žmonių baimėmis. Ir man atrodo, kad man nėra didelės problemos diskutuoti su nuosekliai savo vertybes išpažįstančiais liberalais ir socialdemokratais, bet tada, kada jie abiem kojomis stovi kažkurioje pusėje.
O Tėvynės sąjungos naujasis šūkis „žmonių partija“ yra populizmas ar ne?
Aš nemanau, kadangi jis, tiesą sakant, atspindi europines partijos idėjas, kad tai yra... Na, tas žodis „liaudis“ mūsų kalboje turi neigiamą aspektą. Bet man atrodo, kad jokio populizmo aš tame nematau.
Žiūrėjote pono Ulvydo filmą apie D. Grybauskaitę? Turite nuomonę apie jį?
Ne, nežiūrėjau. Negaliu turėti nuomonės apie dalyką, kurio nemačiau.
Estijos prezidentės vizitas į Maskvą. Kaip jūs manote, reikėjo jai važiuoti ar ne?
Aš manau, kad mes daug ko nežinome apie šitą vizitą. Viena išvada, kurią iš to padaryčiau – akivaizdu, kad Baltijos šalims pristigo koordinuoto ir bendro požiūrio į šitą situaciją. Todėl labai gali būti, kad šitas vizitas bus išnaudotas tam, kam Rusija dažnai išnaudoja vieną šalį, pasirinkdama kaip gerą ir bandydama priešinti su kitoms dviem blogomis.
Nesu girdėjusi jokio labai aiškaus paaiškinimo, kodėl šito vizito reikėjo, kokia buvo to nauda. Abstraktus pasakymas, kad kalbėti geriau, negu nekalbėti, manęs neįtikina. Gali nuvažiavęs su Putinu pakalbėti apie Ukrainą, Krymą, Sakartvelą, gausi atsakymą, kad jūs patys dėl visko kalti ir padarėte daug blogų dalykų.
Kokia tokio pakalbėjimo prasmė? Kas dėl to pasikeitė? Aš nematau, kad kas nors dėl to pasikeitė ar pasikeistų. Tai mano vertinimas ir toliau išlieka skeptiškas. Gali būti, kad vėliau mes sužinosime kažką, ko dar nežinome, galėsime vertinti kitaip. Bet dabar kitaip vertinti nematau pagrindo.
Jūs, jei taptumėte prezidente, nebandytumėte ieškoti kontakto su Vladimiru Putinu ir gerinti santykius su Rusija?
Tikrai nematau, vardan ko tai reikėtų daryti. Dažnai yra klausiama, kaip jūs keisite? Bet man yra klausimas, ar tikrai reikia keisti, ar tikrai turime ką pakeisti, nepažeisdami savo įsitikinimų ir savo vertybių?
Po Ukrainos prezidento rinkimų turime daugiau vilčių, kad kažkas keisis į gerą ar į blogą?
Aš nenoriu daryti išankstinių vertinimų, nes Ukraina turbūt yra labiausiai panaši į Vakarus tuo, kad ten žmonių valia yra žmonių valia, skirtingai nei mūsų prieš tai minėtoje Rusijoje.
Akivaizdu, kad situacija yra neordinari, prezidentas Zelenskis išrinktas, bet Radoje visiškai kitos politinės jėgos, rudenį yra Rados rinkimai. Jau įregistruota kažkokia būsima partija, kurios kontūrų mes nežinome. Galbūt atsitiks taip pat, kaip Prancūzijoje, kur Emmanuelio Macrono partija sugebėjo laimėti ir parlamento rinkimus, o tada prezidentui bus veikti gerokai lengviau.
Jeigu ne, tai tuomet bus kitos aplinkybės. Bet norėčiau tikėti, kad išrinktas prezidentas supranta vieną labai paprastą dalyką – jeigu Ukraina nori išlikti kaip valstybė, jos kelias yra Vakarų integracija, integracija į euroatlantines struktūras.
Kaip manote, ar jis tai supranta, ar nelabai?
Iš pareiškimų atrodo, kad supranta. Toliau pažinsime visus iš darbų.
Vokietijos kanclerės Angelos Merkel politika, kuriai visokeriopai pritaria D. Grybauskaitė. Jūs jai taip pat pritariate ar turite kokių nors esminių pastabų?
Aš manau, kad mes negalime sakyti, kad visokeriopai pritariame vienai ar kitai politikai, kieno ji bebūtų – Donaldo Trumpo, E. Macrono ar A. Merkel. Be jokios abejonės, bendradarbiavimas su Vokietija mums yra labai svarbus, svarbu, kad Vokietijos kompanijų investicijų Lietuvoje turėjome daugiau, kad turime vokiečių karius ant žemės ir jie mus saugo.
Ir visa tai stiprina mūsų dvišalius santykius. Bet turime ir „Nord Stream 2“. Ir to nematyti ir galvoti, kad visi sprendimai, kurie priimami Vokietijos, yra automatiškai geri, nes tai yra tiesiog mums draugiška šalis, kuri padeda mums spręsti aktualius klausimus, žinoma, kad ne.
Tapusi prezidente jūs mėgintumėte aiškintis su Vokietija dėl jos „Nord Stream 2“ nuostatų, dėl jos požiūrio į kariuomenę, kuriai skiriama dabar 1,2 proc. nuo BVP. Ar jūs visa tai paliktumėte su mintimi, kad geriau nesikiškime, jie geriau žino, ką daro?
Aš manau, kad diskutuoti vis tiek reikia net ir su draugais, o su draugais ypač reikia diskutuoti, kada manai, kad jų sprendimai nėra iki galo pagrįsti arba iš viso nepagrįsti.
Kalbant apie tą patį kariuomenės finansavimą, man teko asmeniškai susitikti su ponios Merkel įpėdine partijos pirmininko poste, kuri gali ją pakeisti ir Vokietijos kanclerio poste, ir mes apie tai labai nuoširdžiai kalbėjomės. Man atrodo, kad jos asmeninis požiūris yra gerokai rimtesnis į tai, kad Vokietija taip pat privalo laikytis NATO sutartų įsipareigojimų, o ne tik kitos šalys privalo tą daryti.
Kaip manote, ar Zelenskio pergalė neliudija, kad vis dėlto, tai, kas vyko Ukrainoje, valdant Porošenkai, nebuvo tas kelias, kuris gali atvesti Ukrainą į Vakarus, kad klaidos buvo padarytos labai didelės ir Ukraina nepadarė namų darbų absoliučiai?
Turint minty, kiek daug žmonių balsavo už poną Zelenskį, kaip plačiai tas palaikymas pasiskirstęs per visą Ukrainą nuo Vakarų iki Rytų, nuo Šiaurės iki Pietų ir per skirtingas amžiaus grupes bei rinkėjų kategorijas, tai gali liudyti įvairius dalykus.
Viena vertus, ir žmonių nekantrumą, kas šitai erdvei yra gana būdinga – kantrybė ir supratimas, kad pokyčiai reikalauja laiko, kad pokyčiai negali greitai įvykti ir mes negalime tapti Skandinavija nei per dvejus, nei per 20 metų, turbūt ne visus žmones įtikina ir kartais norisi tos kaitos labai greitai.
Bet, be jokios abejonės, su visa pagarba ponui Porošenkai dėl to, ką jis padarė ir dėl kariuomenės, dėl Ukrainos cerkvės ir taip toliau, vis dėlto tie vidinių pokyčių dalykai buvo arba pavėluoti, arba nepakankami, arba kartais net ir išvis nepadaryti.
O žmonių noras ir tokios nuomonės gatvėje labai aiškiai buvo susijusios su neteisingumo jausmu ir požiūriu į korupcija. Čia prezidentas neparodė pakankamai noro ar ryžto šitas problemas išspręsti.
Ačiū už pokalbį.
