Europos ir JAV aplinkos apsaugos agentūrų duomenimis, tipinio būsto vidaus oras yra 2–5 kartų, o atskirais atvejais – ir iki 100 kartų, labiau užterštas nei oras už lango. Mokslininkai pažymi – šiandien jau žinome, kad virusinės epidemijos ir pandemijos kyla išskirtinai tik uždarose erdvėse.
Kaip šiandien yra su mūsų namų oro kokybę ir kodėl kai kurie specialistai kelia klausimą: ar nebus taip, kad uždarų erdvių klimatas mus nužudys greičiau nei klimato kaita?
Nusineša 4 mln. gyvybių
Bandydamas atsakyti į šiuos klausimus socialinės antropologijos mokslų daktaras Saulius Matulevičius „Žinių radijo“ laidoje „Ekspertai pataria“ teigė, kad nors frazė apie tai, kad „pastatai mus žudo“ skamba dramatiškai, tai yra labai arti tiesos.
„Jei kalbėtume plačiau, reikėtų pradėti nuo to, kad JAV, tiek Europos Aplinkos apsaugos agentūros, įskaitant ir Pasaulio sveikatos organizaciją, kalba apie tai, kad vidaus patalpų oro kokybės sukeltos ligos nusineša apie 4 mln. gyvybių kasmet. Gal atrodytų, kad tai nedidelis skaičius, turint omeny, kiek milijardų jų yra planetoje, bet čia kalbame apie gyvybes, o jeigu kalbėtume apie poveikį sveikatai, tai net sunku išmatuoti“, – aiškino mokslininkas.
Pasak jo, stovintis arba užsistovėjęs nevėdinamas oras namuose yra kažkas panašaus kaip stovintis arba užsistovėjęs vanduo, kurį vartojant galima sulaukti panašių pasekmių.
Kvėpuojame vieni kitų burnos oru
Paklaustas, kaip išsiaiškinti, kad patalpų vidaus oras yra blogas, S. Matulevičius patikino, kad tikslaus matuoklio to neįmanoma sužinoti.
„Jei turite sertifikuotą, kokybišką vidaus oro kokybės matuoklį, paprastai jis rodo visą vidaus oro taršą, kurios yra labai daug ir įvairios, bet pagrindinė yra CO2, kurio šaltinis patalpoje yra žmogus. Tad bet kurioje patalpoje, kur yra žmonės, CO2 nuolat kyla ir kai pakyla virš 1000 milijoninių dalių (ppm), mes jau kvėpuojame vieni kitų burnos oru“, – aiškino jis.
Kaip greitai CO2 pakyla iki tokios pavojingos ribos? Kaip pavyzdį jis pateikė mokyklose atlikto tyrimo rezultatus.
„Prasidėjus pirmai pamokai kai kuriose klasėse, kur nėra vėdinimo sistemos, CO2 viršija 1000 ppm ir vaikai kvėpuoja vieni kitų burnos oru. CO2 sukelia labai daug problemų, bet viena iš jų yra tai, kad virusai, kurie plinta oro lašeliniu būdu, kimba prie CO2 ir jis yra nešiotojas. Taip, jie krenta ant paviršių ir taip galima užsikrėsti, todėl reikia plauti rankas, laikytis higienos, bet taip pat galime įkvėpti virusą ir tai įvyksta apsikeičiant vienas kito oru“, – dėstė S. Matulevičius.
Kartu jis pastebėjo prieš gerus metus dalyvavęs moksliniame seminare apie vidaus oro kokybę, kur visi atvirai kalbėjo, kad COVID-19 pandemija yra vidaus oro kokybės ir prastos ventiliacijos problema. Pašnekovo aiškinimu, yra paskaičiuota, kad pandemijos grėsmę atsižvelgus į šį aspektą buvo galima sumažinti net 82 proc.
Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad kita tarša yra lakieji organiniai junginiai, tai yra visa chemija, tvyranti ore.
„Viskas, kas yra patalpoje, skleidžia lakiuosius organinius junginius: plastikas, klijai, dažai, popierius. Viskas skleidžia lakiuosius organinius junginius, jie turi ilgalaikes ir trumpalaikes pasekmes, todėl jų kiekį reikia prižiūrėti. Kalbant apie komercinius pastatus, jei norima gauti oro kokybės sertifikatą, yra nustatyti rėžiai, kiek neturi viršyti šios taršos.
Paprasti buitiniai valikliai yra vienas pagrindinių taršos šaltinių, toliau būtų gaminamas maistas, degantis aliejus ir netgi kosmetika. Jeigu užsidarote nevėdinamoje vonioje (mokslininkas pridūrė pats atlikęs tyrimą savo namuose, kai dukros užsidaro vonioje, – red. past.), tai lakiųjų organinių junginių šuolis būna dramatiškas“, – konstatavo jis.
Kietųjų dalelių pavojus
Dar viena tarša, apie kurią, mokslininko teigimu, ko gero, žinoma mažiausiai, tai yra kietosios dalelės:
„Tai yra tokia baisi tarša, tokio mažo dydžio dalelės, kurios neturi kvapo ir neskyla, dėl to ir vadinamos kietosiomis. Jos yra tokios mažos, kad kai kada kelis šimtus kartų mažesnės už plauką. Jos patenka į plaučius, užkemša alveoles, dar mažesnės (1,01 mikrono dydžio) patenka į kraujotaką, smegenis. Net ką tik gimusių kūdikių smegenyse aptinkama kietųjų dalelių, tai yra miestų rykštė.
2019 m. studijos rodo, kad kietųjų dalelių tarša siejasi su miestuose vyraujančia depresija ir netgi koreliuoja su savižudybių skaičiumi. Pasirodo, tos pačios mažiausios kietosios dalelės sąveikauja su neuroninėmis jungtimis, kurios komunikuoja serotoniną – geros nuotaikos hormoną. Ir sakoma, kad jį blokuoja. Bet studijos dar yra gana naujos. Labiausiai dėl to kenčia vaikai ir senoliai.“
Deja, S. Matulevičiaus teigimu, mūsų būstuose, ypač šildymo sezono metu, kietųjų dalelių koncentracija pasiekia kritišką lygį.
„Pats gyvenu viename šiaurinių Vilniaus nuosavų namų mikrorajonų, tai šildymo sezono metu langų reikėtų neatidarinėti, jeigu yra įmanoma“, – įspėjo antropologas.
Jo aiškinimu, kietųjų dalelių šaltinių yra ne vienas, bet paprastai tai yra degimo metu išsiskiriantis produktas, kai žmonės degina malkas, padangas, spintas savo pečiuose.
„Galvojama, kad tai, kas dega, išeis, pakils į orą ir dings, bet iš tikrųjų, kol pakyla į orą ir dingsta, visa tai sueina pas mus per langus ir mūsų vaikai, senoliai ir mes patys kvėpuojame tomis medžiagomis.
Tie, kurie turi rekuperacines sistemas ir filtrus, jiems pasisekė, jie gali juos keisti. Bet pasižiūrėjus, kaip atrodo tas filtras, galima įsivaizduoti, koks maždaug poveikis yra plaučiams“, – konstatavo S. Matulevičius.
Kenčia ne tik miestas
Nors atrodytų, kad didesnis oro užterštumas – miestų bėda, antropologas čia gerų žinių neturėjo.
„Šildymo sezono metu, jeigu yra kaimiška vietovė, kurioje visi kūrena kietu kuru, anglimis, malkomis ar briketais ir yra žemas oro slėgis ir neišsivėdina, tai yra išėjus į lauką jaučiamas kvapas, tai vidaus oro kokybės matuokliai mano namuose jau parodo, kad namuose yra aukštas kietųjų dalelių kiekis“, – teigė jis.
Paklausas, ar tuomet namuose kūrenti židinį nėra gera mintis, pašnekovas patikino, kad pačiam reikėjo išmokti kūrenti atvirą židinį, kad nesinuodytų namiškiai:
„Visų pirma reikia naudoti tik sausas malkas, nenaudoti prastų kūrenimo priemonių. Jeigu yra galimybė, reikia naudoti kietųjų dalelių surinktuvus ir stebėti, nes židinys išskiria ir kietąsias daleles, ir lakiuosius organinius junginius. Matuoklis paprastai rodo gana spartų abiejų šių kreivių kilimą.“
„Taip pat Vilniaus arba kitų didmiesčių problema yra ta, kad jeigu mokykla kur nors urbanizuotoje vietovėje, tai atidarius langą prileidi kietųjų dalelių – ir kartais tikrai kritiškus lygius.“
Taip pat jis patarė pakankamai gerai išvėdinti patalpas, mat tai padės išspręsti visas minėtas problemas. Pasak mokslininko, neturintiems rekuperacinės sistemos namuose ar kitose patalpose idealu turėti kietųjų dalelių surinktuvus.
„Jų galima įsigyti, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad jų veiksmingumą sužinoti galima tik tuo atveju, jeigu turimas ir oro kokybės matuoklis“, – pridūrė S. Matulevičius.
Mokslininkas pabrėžė, kad jei nosimi jaučiama, jog patalpoje su oru „kažkas negerai“, vadinasi, visos kreivės jau yra „iššovusios pro lubas“.
Siaubinga oro kokybė darželiuose ir mokyklose
Vis tik ypač didelį nerimą, mokslininko teigimu, kelia oro kokybė šalies ugdymo įstaigose.
„Tie tėveliai, kurie turi vaikus ir veda juos į mokyklas ar darželius, turinčius rekuperacines sistemas, gali džiaugtis. Tokių yra vienetai ir vaikai čia, galima sakyti, turi elitines sąlygas. Bet dauguma Lietuvos mokyklų jų neturi ir geriausiu atveju teturi apšiltintas patalpas.
Mūsų tyrimai ugdymo įstaigose rodo, kad pati blogiausia situacija iš visų uždarų erdvių Lietuvoje yra mokyklose ir darželiuose. Pati blogiausia iš blogiausių situacijų yra tose įstaigose, kur atlikta renovacija ir yra pataupyta vėdinimo sistemai. Tai yra tas pats, kas užmautum celofaninį maišelį ant galvos ir paliktum vaiką kvėpuoti visą dieną. Ir aš čia neperdedu, nes maždaug taip ir atsitinka, kai pastatai tampa sandarūs“, – gluminančiais faktais dalinosi S. Matulevičius.
Pasak jo, ten yra nuolatos statybų reglamento neatitinkanti oro kokybė, kuri viršijama 5–6 kartus ir yra blogesnė negu pats blogiausias rodiklis, kokį gali leisti teisės aktai.
„Darydami tyrimus mes galime matyti patalpų virusingumo indeksą ir galime prognozuoti, kada prasidės sezoninės epidemijos. Jos paprastai prasideda mokyklose ir darželiuose, ir tik vėliau ateina iki butų. Butuose sergančio pastato sindromas irgi egzistuoja – ypač renovuotuose butuose, kur nėra vėdinimo sistemų. Taip susidaro visuomenės sveikatos kaštai per sezonines epidemijas“, – įspėjo antropologas.
Tėvai turi reikalauti sąlygų
Pašnekovas pabrėžė, kad norint keisti šią kraupią situaciją visuomenėje turėtų įvykti paradigminis pokytis:
„Lygiai taip, kaip vaikus išmokėme plauti rankas, miestų ir valstybių institucijas užtikrinti higienos sąlygas, taip mes turėsime užtikrinti spaudimą, kad šių higienos normų, susijusių su vėdinimu, ne tik būtų laikomasi, bet kad jos atitiktų tikrovę.“
Jo teigimu, po pandemijos daugybė šalių peržiūrėjo ir atnaujino savo vidaus oro kokybės nuostatus, o Lietuva to dar nepadarė. Tuo metu pas mus galiojantys nuostatai po COVID-19 pandemijos jau yra pasenę.
„Šildymo sezono metu drėgmė kritiškai krenta, mes išsidžioviname orą kaip džiovykloje. Ir čia yra viena iš priežasčių, kodėl prasideda sezoninės epidemijos.“
„Paradigminis pokytis turės vykti ta linkme, kad tėvai turės spausti mokyklas, savivaldybes ir ministerijas, kad galiausiai vėdinimo klausimas mokyklose būtų sprendžiamas. Pats ekologiškiausias ir ekonomiškiausias sprendimas sveikatos ir kaštų prasme yra rekuperacija“, – tvirtino S. Matulevičius.
Pasak mokslininko, vėdinimas paliekant atidarytą langą yra trumpalaikis būdas pagerinti situacija. Jeigu patalpos ir išsivėdina, nors ne visada tai pavyksta padaryti, po pusvalandžio turi tą patį rezultatą, koks buvo prieš tai, nes nuolat kvėpuojama.
„Taip pat Vilniaus arba kitų didmiesčių problema yra ta, kad jeigu mokykla kur nors urbanizuotoje vietovėje, tai atidarius langą prileidi kietųjų dalelių – ir kartais tikrai kritiškus lygius.
Ir mūsų kreivės, kur mes matuojame, rodo kietųjų dalelių pikus, susijusius su rytiniais ir vakariniais kamščiais. Tokius pikus, kokie būna kaip gamykloje“, – įspėjo jis.
Kaip pagerinti vidaus patalpų oro kokybę?
Norint užtikrinti geresnę oro kokybės savo namuose, ugdymo įstaigose, biuruose, šias erdves reikėtų reguliariai vėdinti kaip kad laikomasi asmens kūno higienos.
„Reikia, kad CO2 uždaroje erdvėje niekada nepakiltų virš 1000 ppm, o bendras lakiųjų organinių junginių kiekis kraštutiniu atveju neturėtų viršyti 600 ppm.
Kalbant apie kietąsias daleles, yra labai gerai žinoma, kad iki 12 dalelių milijarde (ppb) laikoma švarus oras, virš – jau tarša. Virš 35 ppb jau yra tiesioginis poveikis sveikatai. Namuose dažnai būna daugiau“, – konstatavo antropologas ir pridūrė, kad norint kontroliuoti šią taršą galima naudotis kietųjų dalelių surinktuvais.
Pašnekovas taip pat patarė palaikyti tinkamą drėgmės lygį, ypač tai aktualu šildymo sezono metu.
„Šildymo sezono metu drėgmė kritiškai krenta, mes išsidžioviname orą kaip džiovykloje. Ir čia yra viena iš priežasčių, kodėl prasideda sezoninės epidemijos. Drėgnumui nukritus iki 15–17 proc., „prabunda“ virusai.
Patalpų drėgnumo sterilus rėžis yra 40–60 proc. Jeigu namuose drėgmės intervalas šiose ribose, žmonės gyvena gerai ir nejaučia nei paburkusios nosies gleivinės, nei gerklės perštėjimo – tiesiog nejaučia blogo oro, negalvoja apie tai. Kai oras tampa per drėgnas arba per sausas, žmogus ima tai justi nosimi, kad kažkas negerai su gerkle ir pan.“, – dėstė S. Matulevičius.
