Parlamentarė siūlo už kraujomaišą numatyti baudą arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą nuo 3 iki 6 metų.
Projektas numato, kad „tas, kas savanoriškai lytiškai santykiavo su kitos lyties asmeniu, žinodamas, kad tas asmuo yra giminystės ryšiais su juo susijęs: vaikas, tėvas, motina, tikras ar netikras brolis ar sesuo, senelis, vaikaitis, dėdė, teta, sūnėnas, dukterėčia, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų“.
Už tokius veiksmus, jei dėl to gimė fiziškai ar protiškai neįgalus vaikas, siūloma bausti laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.
Atsižvelgiant į didėjančių seksualinių nusikaltimų tendenciją, R. Šalaševičiūtė tikisi, kad siūlomi Baudžiamojo kodekso pakeitimai turėtų sumažinti nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, ypatingai prieš vaikus, sumažinti vaikų apsigimimų ir paveldimų ligų riziką dėl kraujomaišos.
Parlamentarė atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvoje oficialiai registruotų kraujomaišos atvejų ir nėštumų nėra. Taip pat, anot jos, nėra pakankamai statistikos, duomenų ir mokslinių tyrimų šiuo klausimu.
Seimo narės R. Šalaševičiūtės duomenimis, kraujomaiša yra kriminalizuota daugumoje Europos Sąjungos (ES) valstybių, taip pat ir ES nepriklausančiose šalyse, t.y. Jungtinėje Karalystėje (JK), Islandijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje, Australijoje, Kanadoje ir 48-iose JAV valstijose. Anot parlamentarės, baudžiamoji atsakomybė už kraujomaišą nėra taikoma tik 9-iose ES valstybėse: Lietuvoje, Latvijoje, Liuksemburge, Ispanijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Prancūzijoje ir Slovėnijoje.
Dažniausiai už kraujomaišą yra baudžiama laisvės atėmimo bausme – nuo 1 metų iki 10 metų. Bauda už šias veikas skiriama tik Austrijoje, JAV, JK, Šveicarijoje ir Vokietijoje.
Lietuvoje tiek civilinės, tiek bažnytinės institucijos nepripažįsta santuokų sudarymo tarp artimųjų giminaičių.
Tačiau galiojančiame Baudžiamajame kodekse atsakomybė asmenims, kurie savanoriškai turėjo lytinių santykių ar kitokio pobūdžio seksualinių santykių su vienu iš tėvų, senelių, vaikaičių, vaikų, dėdžių, tetų, tikrų ir netikrų brolių, seserų, sūnėnų, dukterėčių, nereglamentuojama.
Kaip ELTA jau skelbė, Seimo Teisės departamentas, pernai rudenį kritiškai įvertinęs siūlymą kriminalizuoti kraujomaišą, savo nuomonės nekeičia. Teisininkai vėl abejoja, ar siūloma uždrausti veika išties yra tokia pavojinga, kad reikėtų nustatyti baudžiamąją atsakomybę.
Įvertinę patobulintą projektą Seimo teisininkai pasigedo išsamesnės informacijos apie siūlomos kriminalizuoti veikos pavojingumą, reiškinio paplitimą, galimus kitus šios socialinės problemos sprendimo būdus.
Tai, kad Civilinis kodeksas bei kanonų teisė draudžia santuoką tarp artimų giminaičių, anot Seimo teisininkų, nesuponuoja būtinumo kriminalizuoti savanoriškus lytinius santykius tarp šių asmenų.
„Etikos ir moralės normų pažeidimas nebūtinai sutampa su baudžiamosios teisės pažeidimu. Baudžiamoji teisė turi būti orientuota tik į tokį elgesį, kurio pavojingumas asmens, visuomenės ar valstybės egzistencijai nekelia jokių abejonių (...). Niekam nekyla abejonių, kad su baudžiamosios teisės pagalba neįmanoma reguliuoti meilės, draugystės ar šeimos santykių“, – pastebi Seimo Teisės departamentas savo išvadoje.
Anot Seimo teisininkų, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis, pvz. administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis.
„Privatūs šeiminiai santykiai yra ta sritis, į kurią valstybė reaguoti baudžiamosios teisės priemonėmis turėtų tik kraštutiniu atveju, o atitinkama reakcija šeimai ir visuomenei gali padaryti daugiau žalos, nei duoti naudos. (...) Tai santykių sritis, kurią užkardyti baudžiamosios teisės priemonėmis gali būti itin sunku (ar net apskritai neįmanoma), o procesiniai kaštai yra neproporcingai dideli“, – teigia Seimo Teisės departamentas.
Galiojančiame Baudžiamajame kodekse, anot Seimo teisininkų, jau dabar nustatytos reikiamos ir pakankamos priemonės, ginančios mažamečių ir nepilnamečių asmenų, taip pat ir pilnamečių asmenų seksualinio apsisprendimo laisvę ar neliečiamumą.
Seimo teisininkams kyla abejonių ir dėl šios veikos įrodinėjimo, nes baudžiamoji atsakomybė būtų nustatoma už laisvanoriškus, suaugusių žmonių lytinius santykius. Jie kelia klausimą, kaip būtų išaiškintos tokios nusikalstamos veikos.
