Pradėjusi susitikimą su skaitytojais ir kalbėdama apie savo naujausią knygą „Petro imperatorė“ rašytoja tikino, kad jausmai dėl naujosios knygos dar nėra susigulėję, nes šiuo metu rašo antrą šios knygos dalį.
Rašytoja atskleidė, kad šiuo metu gyvena tame pasaulyje, apie kurį rašo. Visgi aprašoma kasdienybė, anot K. Sabaliauskaitės, nelabai skiriasi nuo to, kaip mes dabar gyvename, nes karas, epidemijos ir prievarta lydi ir šiandien.
Kalbėdama apie populiarumą ji tikino niekada nemaniusi, kad taps tokia populiari. „Reikia būti savimi, ekscentriku, kad rašytum ilgais sakiniais SMS žinučių laikais“, – kalbėjo rašytoja, atskleidusi savo būdą.
K. Sabaliauskaitė pasidžiaugė, kad mes gyvename įdomiais laikais, nors pritrūkstame laiko apmąstyti tai, ką matome, kur gyvename.
Kalbėdama apie knygas rašytoja prisipažino, kad kartais norint parašyti vieną sakinį reikia perskaityti daug knygų, daryti tyrimus. Tai, anot jos, kruopštus darbas. K. Sabaliauskaitė sakė, kad daugeliui Vakarų rašytojų sunku įsijausti į Rusiją, jie jos „nepagauna“, nepatiria.
„Mano atveju rašant „Petro imperatorę“, reikėjo pamiršti Tolstojaus, Dostojevskio ir kitų Rusiją. Visą kultūrinį lobį, kurį sukūrė ši tauta. <..> Aš turėjau nueiti į tuos metus, laikotarpį, kai viso to nebuvo. Aš pradėjau skaityti visus tekstus, kurie buvo vienalaikiai Petrui I. Tarkime, kaip jis incognito vyko į Europą“, – pasakojo rašytoja, atskleidusi, kad dokumentų iš to laikmečio liko tikrai daug, todėl galima susidaryti puikų vaizdą, kaip anuomet gyventa.
K. Sabaliauskaitė pasakojo, kad tos kelionės [į Europą] pradžioje Petras I keliavo per Rygą ir kai Rygos burmistras jo nepasveikino, Petras I įsižeidė. O vėliau delegacija atvyko į kaimą netoli Palangos, tie vizitai yra aprašyti dokumentuose, to rasime ir knygose.
„Aš rėmiausi visų diplomatų, buvusių dvare laiškais. <..> Yra išlikę dvaro žurnalai, todėl žinau, kur jis [Petras I] ėjo, ką veikė. Tada pamatai visai kitokį vaizdą, pamatai Peterburgą, kuris kyla iš pelkės“, – apie knygos rašymo procesą pasakojo K. Sabaliauskaitė.
Ji užsiminė, kad Peterburgo užgimimo momentas yra brutalus, kaip ir bet koks gimdymas, taip pat, kad naujoje knygoje jau perskaitysime, kaip susiformuoja miestas, o tuo pačiu ir imperatorius.
„Juo kartais žaviesi, kartais baisiesi“, – apie Petrą I kalbėjo rašytoja. Ji atskleidė, kaip Petras I statė miestą, kurį kurti buvo iracionalu, nes pelkynai yra visiškai netinkama vieta miestui, bet jis ten vis tiek buvo pastatytas.
„Miestas, kaip pats Petras I, kupinas grožio, bet susijęs su neprognozuojamu pavojumi ir grėsme“, – sakė K. Sabaliauskaitė.
Ji tikino, kad mes gyvename netoli nuo Rusijos, bet visai jos nepažįstame, neskaitome apie tai. Turime viziją iš sovietinės mokyklos ar propagandinių laikų, bet pastaraisiais dešimtmečiais yra parašyta įdomių veikalų apie Rusijos dualizmą, konkuravimą, Peterburgo ir Maskvos kovą. To mes, pasak rašytojos, nežinome, todėl priekaištaujame dėl tam tikrų dalykų, perskaitytų knygoje, tam tikro Rusijos vaizdavimo.
„Man priekaištai [dėl Rusijos vaizdavimo knygoje] atskleidė vieną dalyką: neišprusimą ir tingėjimą domėtis“, – sakė rašytoja.
Ji papasakojo, kodėl idiliškai vaizdavo LKD. Pasak jos, todėl, kad knygos vaikėjai, kurie buvo realūs žmonės, išties nežinojo savo kilmės. „Jis [Menšikovas] kabinosi į savo kilmę, lietuvišką kilmę, kad pakeltų savivertę. <..> Pirmas ordinas, kurį jis gavo – lenkų baltojo erelio ordinas. Jam tai buvo svarbu“, – sakė rašytoja, atskleidusi, kad antroje knygoje dar bus susidūrimų su tikraisiais Rytais.
K. Sabaliauskaitė aiškino, kad pagrindinės herojės kilmė nekelia nežinios. Ji buvo kilusi iš mūsų žemių. „Tai buvo tas dalykas, kai užsikabinau rašydama antrą Silvą Rerum. <..> Pradėjau „krapštyti“ Petro I biografiją ir pamaniau, kaip įdomu, kad du artimiausi jo žmonės buvo lietuvių kilmės“, – sakė ji, prisipažinusi, kad kuo giliau tyrinėjo, tuo įdomiau darėsi.
„Supratau, kad nepaisant visų pavojų ir reakcijų, kurios buvo tokios prognozuotos, kad net neįdomu, turėjau parašyti [knygą]“, – atskleidė K. Sabaliauskaitė. Kalbėdama apie knygą ir šokiruojančias detales joje, sakė, kad, tarkime, girtasis sinodas buvęs tikras dalykas, kuris yra dokumentuotas. „Nesuprantu, kodėl tai šokiruoja“, – stebėjosi rašytoja.
Svarstydama apie Rytų ir Vakarų skirtumus, mentalitetų nesutapimus savo knygoje, ji sakė, kad Rytai mums yra „kitas“. Taip pat svarbu, kad „Rytų“ sienos yra slenkančios, priklausomai nuo to, kur nori būti vakarietis.
„Mums Rusija Rytai, rusams – Kinija, o prancūzams – mes“, – sakė ji.
Taip pat papasakojusi, kad antroje knygoje bus užuominų apie Petro I karinę kampaniją į Persiją ir Dagestaną ir „vakarietiškumo“ jausmą, kurį ten patyrė rusai.
Baigdama pokalbį rašytoja pripažino, kad pažinimas ištrina ribas.
Nepakliuvo į „Metų knygos“ rinkimus
Nemažą sumaištį sukėlė rudenį prasidėję „Metų knygos“ rinkimai, kur į šių metų prozos knygų penketuką nepateko nauja K. Sabaliauskaitės knyga „Petro imperatorė“. Skaitytojai negalėjo balsuoti už šią knygą. Knygų penketuką Metų knygos rinkimams atrinko penkių ekspertų komisija, kurios atstovai žiniasklaidai yra pareiškę, kad K. Sabaliauskaitės knygos šiame sąraše nėra, nes laukiama antros romano dalies. Būtent tada visą kūrinį esą bus galima įvertinti, kaip vientisą.
Komisijos narė, literatūrologė Donata Mitaitė, vadovaujanti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriui, portalui tv3.lt tuomet sakė, kad komisijoje yra penki nariai, kurių kiekvienas turi savo nuomonę. Dėl knygų, kurios turėtų būti tame sąraše, pasak komisijos narės, buvo balsuojama, kalbamasi.
Ji patikino, kad dėl K. Sabaliauskaitės knygos taip pat buvo diskutuojama ir nutarta jos neįtraukti. Anot komisijos narės, penketuke yra puikių knygų, todėl mes neturėtume kalbėti tik apie vieną autorę ir vieną knygą, o derėtų daugiau dėmesio skirti kitiems rašytojams, jų kūrybai. Literatūrologė svarstė, kad K. Sabaliauskaitės knygai reikėtų kitokios, o ne Metų knygos, nominacijos.
Komisijos pirmininkė Neringa Butnoriūtė, atsakydama į klausimus, kodėl „Petro imperatorės“ nėra penketuke, parašė: „Smalsaujantiems, kodėl sąraše nėra Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorės“, galima atsakyti: Metų knygos penketukas yra ne bestselerių, o įdomių, vertingų ir kokybiškų knygų sąrašas, todėl geras žinomumas nebūtinai savaime užtikrina jame vietą. Be to, šiuo atveju tėra išėjusi viena dalis, tad neįmanoma vertinti dilogijos visumos“.
Tai, kad K. Sabaliauskaitės knyga nepateko į šiuos rinkimus, stebina ne tik skaitytojus, bet ir profesionalus. K. Sabaliauskaitės knygas leidžianti leidykla „Baltos lankos“ išplatino pranešimą, kuriame sakoma, kad jiems apmaudu.
Metų knygos rinkikų-ekspertų komisiją šiemet sudarė komisijos pirmininkė literatūros kritikė dr. Neringa Butnoriūtė, dr. Donata Mitaitė (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovė), Ernestas Parulskis (menotyrininkas), Neringa Mikalauskienė (rašytoja, vertėja, literatūros kritikė), dr. Manfredas Žvirgždas (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriaus darbuotojas).
Šiemet knygų penketukai buvo renkami ekspertų keturiose kategorijose: vaikų knygų, paauglių knygų (išrinktas ketvertukas), knygų suaugusiesiems ir suaugusiųjų poezijos. Į penketukus atrinktos šiuolaikinių lietuvių autorių knygos išleistos nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d.
Metų knygos rinkimai vyksta kasmet nuo 2005 m. Metų knygos rinkimus inicijavo Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija ir ją rengia kartu su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija bei Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka.
Akcijos idėja – pristatyti geriausius praeitais metais išleistus lietuvių literatūros kūrinius vaikų, paauglių, suaugusiųjų ir poezijos knygų kategorijose. 2018 m. įtraukta penkta kategorija – publicistikos ir dokumentikos. Metų knygos rinkimuose dalyvaujančios knygos skelbiamos kiekvieną rudenį. Laureatai tradiciškai apdovanojami Vilniaus knygų mugėje.
