• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kremlius stengėsi suvaldyti savo invazijos į Ukrainą pasekmes. Jis neįsivaizdavo, kad jo karas įkvėps Vakarų šalių vienybę, kad Ukrainos kariuomenė taip gerai priešinsis, nei kad jai reikės iš dalies mobilizuoti Rusijos gyventojus – tai drastiška priemonė, galinti turėti pražūtingų padarinių šalies viduje. Karas, skirtas atkurti Rusijos jėgą, padarė šalį silpnesnę, rašo Foreign Affairs. 

Kremlius stengėsi suvaldyti savo invazijos į Ukrainą pasekmes. Jis neįsivaizdavo, kad jo karas įkvėps Vakarų šalių vienybę, kad Ukrainos kariuomenė taip gerai priešinsis, nei kad jai reikės iš dalies mobilizuoti Rusijos gyventojus – tai drastiška priemonė, galinti turėti pražūtingų padarinių šalies viduje. Karas, skirtas atkurti Rusijos jėgą, padarė šalį silpnesnę, rašo Foreign Affairs. 

REKLAMA

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Ukrainą laiko teisėta Rusijos įtakos sferos dalimi, tačiau dėl jo invazijos ta įtakos sfera traukiasi. Rusija praranda pozicijas regionuose, kuriuose ji ilgą laiką buvo dominavo. Niekur tai nėra taip akivaizdu, kaip Pietų Kaukazo ir Centrinės Azijos šalyse. Iš tiesų, atrodo, kad šis regionas dėl daugelio tarpusavyje susijusių priežasčių patiria tektoninį poslinkį nuo Maskvos.

 Rusija, atrodo, nebegali būti vietos režimų regioninio saugumo garantu. Karas ir akivaizdus tarptautinių normų pažeidimas sukrėtė vyriausybes ir kai kuriuos visuomenės sluoksnius regione, susvyravo jų tikėjimą Rusija.

REKLAMA
REKLAMA

Be to, invazija iškėlė klausimų dėl kolonijinio Rusijos valdžios palikimo ir poreikio atsikratyti šio imperatoriškojo bagažo. Rusijos žlugimas Ukrainoje paspartino jos įtakos Pietų Kaukaze ir Centrinėje Azijoje nykimą, o kelios valstybės – pirmiausia Kinija ir Turkija iš to turi nemažai naudos. Rusija išliks aktyvi ir reikšminga žaidėja regione, tačiau jos vaidmenį gerokai apkandžiojo karas Ukrainoje

REKLAMA

Kaukaze dabar kitaip, nei buvo

Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija išliko galinga daugelio Pietų Kaukazo ir Centrinės Azijos šalių politikos rėmėja. Daugelį metų Rusija padėjo kai kuriuos konfliktus regione „įšaldyti“, atlikdama ne visai nešališko tarpininko vaidmenį.

Pagrindinis iš šių karų yra Armėnijos ir Azerbaidžano ginčas dėl Kalnų Karabacho teritorijos. Rusijos vaidmuo  čia kito dar prieš karą su Ukraina, kai šis įšaldytas konfliktas vėl įsiliepsnojo 2020 m. Per greitą kampaniją Azerbaidžano režimas perėmė daugelį Karabacho dalių ir kai kurių gretimų teritorijų kontrolę. Nugalėtas Jerevanas taip pat buvo priverstas priimti sausumos koridorių per Armėniją, jungiantį Azerbaidžaną su jo eksklavu Nachivanu.

REKLAMA
REKLAMA

Po šių įvykių armėnai neslėpė nepasitenkinimo ir nusivylimo Rusijos paramos stoka. Rusijos pareigūnai tvirtino, kad jų rankos buvo surištos; Maskvos vadovaujamos regioninės saugumo partnerystės Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (CSTO) saugumo garantijos apėmė tik oficialiai pripažintas Armėnijos sienas, o ne ginčijamą Karabacho teritoriją.

Tačiau Rusija prarado įtaką ir armėnai jais ėmė nepasitikėti.

Po dvejų metų karas Ukrainoje dar labiau pakurstė nestabilią situaciją Pietų Kaukaze ir paskatino Azerbaidžaną vėl pradėti puolimą. Azerbaidžano pajėgos rugsėjį pradėjo atakas pačioje Armėnijos teritorijoje, per kurias žuvo daugiau nei 200 žmonių. Dabar galioja trapios paliaubos, tačiau taikos derybų perspektyvos atrodo miglotos. Minsko grupė, atsakinga už taikos derybas pagal Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos taisykles, miršta, nes ją sudarė atstovai iš Rusijos ir Europos šalių, kurios dabar nesutaria dėl karo Ukrainoje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas apgailestavo, kad Rusija nesugeba paremti Armėnijos ir įsitraukti į jos gynybą, o tai rodo, kad Maskva yra nepatikima sąjungininkė. Kai kurie protestuotojai netgi ragino Armėniją pasitraukti iš KSSO. Kremlius neseniai įvykusį JAV Atstovų Rūmų pirmininkės Nancy Pelosi vizitą Jerevane interpretavo kaip provokaciją, bet armėnai tai vertino kaip Rusijos silpnumo ženklą.

REKLAMA

Rusijos invazija į Ukrainą gali suaktyvinti kitus konfliktus Pietų Kaukaze. Maskva naudojasi Pietų Osetija ir Abchazija, dviem atsiskyrusiems Gruzijos regionams, siekdama spausti Tbilisį atsisakyti savo provakarietiškos pozicijos.

Dabartinė Gruzijos vyriausybė stengėsi neužimti pernelyg griežtos pozicijos dėl karo Ukrainoje – pasmerkė Rusijos invaziją per JT Generalinės Asamblėjos balsavimą kovo mėn., tačiau susilaikė nuo sankcijų įvedimo.

REKLAMA

Tačiau iš Rusijos sklindantys gandai, kad vyrai Pietų Osetijoje ir Abchazijoje gali būti mobilizuoti kariauti Ukrainoje – daugelis atsiskyrusių respublikų gyventojų, ypač Pietų Osetijoje, turi Rusijos pasus – Tbilisiui rodo, kad vietinė įtampa gali vėl įsiplieksti, o Gruzijos valdžia. turės nuspręsti, kaip reaguoti, jei jų Osetijos ir Abchazijos piliečiai bus mobilizuoti kovai už Rusiją.

Centrinėje Azijoje vaizdas keičiasi itin greitai

Karas Ukrainoje Rusiją pakenkė ir kitaip. Jos minkštoji galia buvo susilpninta daugelyje posovietinės erdvės valstybių, ypač Centrinėje Azijoje.  Nė viena iš šių vyriausybių negali sau leisti būti per daug proukrainietiška, atsižvelgiant į jų didelį saugumą ir ekonominę priklausomybę nuo Rusijos, bet atvirai remti Rusijos taip pat nenori.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kiekvienas laikėsi šiek tiek kitokios pozicijos. Kirgizijos prezidentas Sadyras Japarovas tvirtino, kad Rusija turi teisę užtikrinti „Donbaso gyventojų gynybą“ (tai nuoroda į Rusijos remiamas separatistines valstybes Rytų Ukrainoje), bet tokia pozicija pasirodė nepopuliari šalyje.

Dar drąsiau padarė Kazachstanas, kuris leido pavasarį surengti proukrainietiškas demonstracijas. O kovą Uzbekistanas stojo už Ukrainos teritorinį vientisumą, kai jo užsienio reikalų ministras paskelbė griežtą pareiškimą, kuriuo atsisakė pripažinti separatistinių Rusijos valstybių teisėtumą.

REKLAMA

Dėl Rusijos siekio oficialiai įsisavinti dalį Ukrainos Centrinės Azijos režimai neparodė dviprasmiškumo: jie nepripažįsta rugsėjį Rusijos okupuotose Ukrainos teritorijose surengtų vadinamųjų referendumų ir šių teritorijų aneksijos.

Kazachstano prezidentas Kasimas Jomartas Tokajevas šiuo klausimu laikosi tvirčiausios pozicijos, atsižvelgiant į jo šalies atsisakymą pripažinti tariamą Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę bei Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją.

REKLAMA

Karas Ukrainoje sudavė smūgį ir kitai Rusijos galiai: šalies kariniam prestižui. Iš tiesų, Rusijos karinės nesėkmės labai nustebino Centrinės Azijos autoritarines vyriausybes.

Net jei jie jau seniai matė Rusiją kaip sudėtingą partnerę, Maskva jie pasitikėjo, kaip saugumo garantu ir režimo stabilumo šaltiniu. Karas šį suvokimą smarkiai sukrėtė. Vyriausybėms, įpratusioms gauti Rusijos karinę techniką su nuolaidą ir apmokyti savo karininkus Rusijos karo akademijose, pastarieji įvykiai staiga vertė suabejoti ir ​​jų pačių kariuomenės raida ateityje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Be abejo, regiono vyriausybės vis dar remiasi Rusijos karine galia: sausį Rusijos kariai įsikišo į Kazachstaną, kad paremtų Tokajevą per visą šalį sukrėtusias riaušes. Jie greitai išvyko, žymiai nepakenkdami Astanos teisėtumui. Tačiau dabar Rusijos partneriai KSSO mato Rusijos pajėgas iš gerokai susilpnėjusias. 

Pavyzdžiui, Centrinės Azijos gyventojai atkreipė dėmesį į Rusijos nesidomėjimą Kirgizijos ir Tadžikistano pasienio susirėmimais, per kuriuos rugsėjį žuvo apie 100 žmonių: net jei susirėmimai nepateko į KSSO jurisdikciją, Maskvos tyla buvo girdima.

REKLAMA

Imperija apsiskaičiavo

Putino ekspansinė retorika ir atskiros, teisėtos Ukrainos tautos egzistavimo neigimas taip pat parodė Rusijos veiksmus jos imperinės istorijos šviesoje. Nors Uzbekistanas ir Turkmėnistanas kūrė savo valstybę smerkdami sovietinę praeitį kaip kolonijinę, Kazachstano, Kirgizijos ir Tadžikistano vyriausybės tokio rėmelio nenaudojo.

Iki šiol tik nedidelė vietinės viešosios nuomonės dalis reikalavo, kad jų šalys imtųsi priemonių susidoroti su šia praeitimi, įskaitant ankstesnio imperinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos dominavimo pripažinimą. Tačiau prasidėjus karui Ukrainoje, tokia nuomonė išplito labai plačiau, ypač Kazachstane ir Kirgizijoje.

REKLAMA

Pavyzdžiui, Vidurinės Azijos socialinėje žiniasklaidoje buvo itin daug pranešimų, kad Rusija į karą šaukia etnines mažumas, dažnai musulmonus, todėl jau žuvo neproporcingai daug etninių mažumų žmonių, ypač karių iš Šiaurės Kaukazo.

Šie faktai tik patvirtina stiprėjantį suvokimą apie Rusiją, kaip imperinę jėgą, naudojančią savo etnines mažumas kaip patrankų mėsą. Rusijos vyriausybė pradėjo programą, siūlančią greitą pilietybę tiems darbuotojams migrantams, kurie nori prisijungti prie kariuomenės (tai būdinga ne tik Rusijai; dauguma pasaulio svetimšalių legionų siūlo tokią pat paskatą). 

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau Kazachstano, Kirgizijos, Tadžikistano ir Uzbekistano vyriausybės labai aiškiai pasakė, kad jų piliečiams neleidžiama kariauti Ukrainoje ir už tai gresia nuobaudos, galbūt net įkalinimas.

Masinis Rusijos piliečių atvykimas į regioną – iš pradžių kovo pradžioje, bėgant nuo karo pradžios, o po to rugsėjo pabaigoje – nuo ​​„dalinės mobilizacijos“ Vidurinėje Azijoje sukėlė prieštaringus jausmus.

Kai kurie gyventojai mielai padėjo atvykėliams, matydami šiuos jaunus ir aukštos kvalifikacijos rusus kaip turtą savo šalių vystymuisi. Kiti mano, kad tiek daug rusų rodo atnaujintą rusų kultūros ir rusų kalbos dominavimą jų šalyse. Tą susirūpinimą tik dar labiau padidino kai kurių pabėgėlių kolonijinis požiūris ir kasdienio gyvenimo brangimas, kurį sukėlė jų buvimas.

Senosios tvarkos pabaiga? 

Susilpnėjęs Rusijos statusas Centrinėje Azijoje ir Kaukaze naudingas kitoms valstybėms. Neseniai Samarkande įvykęs Šanchajaus bendradarbiavimo viršūnių susitikimas parodė, kad Rusijos prezidentas nebėra įtakingiausias regiono lyderis, o veikiau vienas iš daugelio, o Kinijos prezidentas Xi Jinpingas ir Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas tapo pagrindiniais politikos sunkiasvoriais.

Rusijos ekonomikai smunkant, Kinija taps dar ryškesne pagrindinių infrastruktūros investicijų regione teikėja. Turkija išsikovojo sau naują potencialios taikos tarpininkės Kaukaze statusą ir sumaniai pasinaudojo savo padėtimi laviruodama tarp Maskvos ir Kijevo, siekdama plačiau reklamuotis visame regione.

REKLAMA

Teoriškai ES gali taip įgyti naują galių regione, jei ji ras būdą, kaip vėl įtraukti Armėniją, Azerbaidžaną ir Gruziją ir sukurti naujas partnerystės formas šioms trims šalims, kurioms lemta likti už ES ribų, tačiau daug kas priklauso nuo pačios Europos atsparumo ir jos gebėjimų.

 Kalbant apie Jungtines Valstijas, Centrinės Azijos elitas ir viešoji nuomonė JAV ir toliau suvokia kaip nepatikimą partnerę, siunčiančią prieštaringus signalus Pietų Kaukazo ir Centrinės Azijos šalims – vietiniai prisiminimai apie katastrofišką JAV pasitraukimą iš Afganistano 2021 m. išlieka stiprūs.

Tačiau Vakarų šalys būtų išmintingos, jei dar nešvęstų. Rusija tikrai nenoriai atsisakys savo, kaip saugumo garanto, vaidmens Centrinėje Azijoje ir Kaukaze. Nors mažėjanti Rusijos įtaka šioms šalims gali atsiverti naujų galimybių keisti savo likimus, lygiai taip pat gali kilti regioninės įtampos bangos, kaip matyti iš Azerbaidžano iniciatyvių užbaigti Karabacho užkariavimą.

Atrodo, kad Centrinės Azijos ir Pietų Kaukazo šalys patyrė daug žalos dėl Rusijos ekonomikos nuosmukio ir Vakarų sankcijų Rusijai poveikio: mažėjo pinigų perlaidos, kurios sudaro svarbią Armėnijos ir Kirgizijos ekonomikos dalį.

Tadžikistanas ir Uzbekistanas rizikuoja nuskurdinti daug žmonių visame regione. Ir Vakarų šalys neturėtų tikėtis kažkokio vienareikšmio persirikiavimo Pietų Kaukaze ir Centrinėje Azijoje prieš Kremlių.

Nors ir sumenkusi, Rusija išlieka reikšminga regiono galia. Kariniai, ekonominiai ir žmonių ryšiai tarp Rusijos ir regiono šalių išliks ir staiga neišnyks. Rusijos dominavimas gali griūti, tačiau dar neaišku, kas galėtų užimti jos vietą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų