Vien nuo XX amžiaus pradžios Rusija tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvavo bent 23 karuose, o naujausias Ukrainoje – jau 24. Tikrai ne visi karai buvo sėkmingi, bet visuose rusai vaidino didelį ir ne „taiką mylinčios tautos“ vaidmenį.
Pirmasis karas, kuriuo naująjį šimtmetį pasveikino Rusija, buvo karas su Japonija. Jis buvo toks nesėkmingas, kad galimai nulėmė būsimą Rusijos caro Nikolajaus II likimą. Tiesa, tai buvo karas, kurį Rusija kariavo po gana ramių 50 metų pertraukos ir jau turėjo modernių ginklų, technikos. Ko neturėjo, tai strategijos ir logistikos kelių, kurie, ne kartą prieš tai ir ne kartą po to, kišo koją rusams.
Karas prasidėjo, nes Rusijos imperatorius atvirai pareiškė, kad Rusijos įtakos Rytų Azijoje stiprinimą laiko „savo valdymo užduotimi“. Japonija, kuri stiprino jėgas Tolimuosiuose Rytuose, su tokia idėja nesutiko. Tiesa, rusai manė, kad Japonija pabijos Rusijos karinės galybės ir karo pavyks išvengti.
Visgi 1904 vasario 6 dieną Japonija nutraukė diplomatinius santykius su Rusija, o po poros dienų Japonijos laivai puolė Rusijos eskadrą netoli Port Artūro, ten buvo sutelkta didžioji Rusijos laivyno dalis.
Japonijos pajėgos Tolimuosiuose Rytuose buvo didesnės, o ir pasiruošimas, matyt, geresnis. Rusija skaudžiai pralaimėjo vandens ir sausumos mūšius ir galiausiai turėjo pripažinti japonų viršenybę.
Karas truko kiek daugiau nei metus, o Portsmute pasirašyta taika reiškė, kad Korėja buvo pripažinta Japonijos įtakos sferai. Rusija taip paT perleido Japonijai Liaodongo pusiasalio nuomos teises, išvedė kariuomenę iš Mandžiūrijos.
Šiaurės rytų Azijoje įsitvirtino Japonija, po karo įgijusi didžiosios valstybės statusą. Po šio karo smuko Rusijos, kaip didžios valstybės prestižas, šalyje prasidėjo revoliuciją, o artėjantis Pirmasis pasaulinis karas artino ir imperijos pabaigą.
Pirmasis pasaulinis karas Rusijai taip pat buvo itin nesėkmingas, nors į karą caras ruošėsi gana drąsiai. Jam, kaip šalies vadovui, labai reikėjo reabilituotis po nesėkmingos Japonijos kampanijos. Bet ir čia tai nepavyko.
Pirmasis pasaulinis karas pražudė ne vieną imperiją, o Rusijos buvo pirmoji kritusi. Karui einant į pabaigą 1917 metais Rusiją ėmė purtyti maištai, kurie peraugo į Vasario revoliuciją. Caras Nikolajus II atsižadėjo sosto, Laikinoji vyriausybė pamėgino įkurti buržuazinę respubliką.
Tais pačiais 1917 m. bolševikai, palaikomi darbininkų ir kareivių tarybų (sovietų), per Spalio revoliuciją perėmė valdžią į savo rankas. Jiems ėmė vadovauti Leninas. Paaukoję nemažai teritorijų Vakaruose ir nereikalaudami kontribucijos, 1918 m. kovo mėnesį jie Breste pasirašė taikos sutartį ir pasitraukė iš karo.
Caras buvo nužudytas, imperija žlugusi. Visgi ant žlugusios imperijos likučių bolševikai netruko imti statyti naują ir jau 1918-1920 metais įsivėlė į karą prieš Ukrainos Liaudies Respubliką, kuri buvo įsikūrusi pasinaudojus karo sukeltu chaosu.
1922 metais Sovietų okupuotose Ukrainos žemėse buvo įkurta Ukrainos Sovietų Socialistinė Respublika su sostine Charkive, vėliau perkeltą į Kijevą. Bolševikai tuo pat laiku kesinosi ir į Lenkiją, Lietuvą, bet čia gavo atsaką.
Sovietų Sąjunga kariauti nenustojo net tuo laiku, kuris plačiai vadinamas tarpukariu.
Štai 1936-39 metais vykusio pilietinio karo Ispanijoje metu SSRS padėjo Ispanų vyriausybei, o 1939 metais su nacių Vokietija pasidalijo Lenkija ir kitas teritorijas prie savo vakarinės sienos.
Nemalonus karas sovietus ištiko 1939-40 Suomijoje. Šį karą Stalinas tikėjosi laimėti greitai ir neskausmingai, bet suomių pasipriešinimas tokias viltis greitai paslėpė po sniegu.
1939 m. rudenį Sovietų Sąjunga pradėjo reikšti Suomijai teritorines pretenzijas Karelijos sąsmaukoje, esą to reikia, nes būtina užtikrinti Leningrado saugumą. 1939 m. lapkričio 26 d. SSRS vyriausybė nusiuntė Suomijos vyriausybei notą dėl, pasak sovietų, iš Suomijos teritorijos įvykdyto artilerijos apšaudymo. Dar po keturių dienų Raudonoji Armija užpuolė kaimyninę šalį, o sovietų vyriausybė dėl karo kaltino tik Suomiją. Karas buvo trumpas, bet intensyvus, suomiai didvyriškai gynė Marenheimo liniją ir savo šalį.
Karas baigėsi pavasarį. Suomijai pavyko išsaugoti nepriklausomybę, tačiau ji neteko 11 proc. savo teritorijos su antru pagal dydį miestu Vyborgu. Beveik pusė milijono suomių iš pafrontės persikėlė į Suomijos gilumą ir neteko savo turto.
Dėl sovietų nuostolių nėra sutariama, tačiau jie laikomi keliais kartais didesniais už Suomijos.
Iki prasidedant Antrajam pasauliniam karui Sovietų Sąjunga dar spėjo aneksuoti Baltijos šalis ir Besarabiją, o 1941 metais stojo į karą su Vokietija.
Antrasis pasaulinis karas Sovietų Sąjungai buvo skaudus ir permainingas, bet su sąjungininkų pagalba ji pavyko laimėti. Tiesa, praradimai buvo itin dideli ir skausmingi. 1941 m. birželio 22 dieną Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą.
Vermachtas sparčiai veržėsi į priekį, tačiau „žaibiškas“ puolimas, koks vyko per Lenkijos ir Prancūzijos kampanijas, taip ir nepavyko. 1941–1942 m. žiemą Vokiečių kariuomenė priėjo iki pat Maskvos ir Leningrado, kurį apsiautė, nes nesugebėjo paimti šturmu. 1941–1942 m. susiformavo antihitlerinė SSRS, Jungtinės Karalystės ir JAV koalicija.
Per 1942 m. rudenį vokiečių kariuomenė pasiekė Volgą ir ruošėsi užimti Stalingradą, kuris būtų leidęs pasiekti svarbius naftos šaltinius. Bet Raudonoji armija priešinosi ir 1943 m. vasario mėnesį vokiečių pajėgos buvo priverstos kapituliuoti. Vėliau sekė vokiečių pralaimėjimas Kursko mūšyje ir mūšyje už Dnieprą, kurie tapo persilaužimu Rytų fronte.
Raudonoji armija Rytų fronte, patirdama didelius nuostolius, veržėsi į priekį. 1944 m. pabaigoje ji priėjo Vokietijos sieną. Hitlerio „Europos tvirtovė“ ėmė griūti. Tuo metu sąjungininkų kariuomenės daliniai skverbėsi į Vokietijos žemes iš Vakarų. Tačiau tik tada, kai nusižudė Adolfas Hitleris ir kai sovietai užėmė Berlyną Vokietija pasirašė besąlyginį kapituliacijos aktą.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Sovietų Sąjunga kovojo su partizanais Lietuvoje ir Ukrainoje, o vėliau buvo įsivėlusi į visa krūvą proxi karų visada pasaulyje.
Tarkime, netiesiogiai dalyvavo Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos sukūrimo (Korėjų skilimo kare 1950–1953 metais), prisidėjo prie Vietnamo karo, maišėsi Arabų-Izraelio kare 1967-1973 metais palaikydami arabus, taip pat ginklais ir patarėjais rėmė Angolos sukilėlius Angolos pilietiniame kare 1975-2000 metais, dalyvavo Ogadeno kare tarp Etiopojos ir Somalio 1977-78 metais. Tarpe šių karų buvo ir trumpesnių akcijų, tokių, kaip „Prahos pavasario“ numalšinimas, Vengrijos sukilimo sutriuškinimas ar draugiški tankai Varšuvai.
Tiesa, bjauriausiai Sovietų Sąjunga strigo Afganistane, kur atsidūrė, nes jų „paprašė“ pagalbos, o sprukti iš ten teko patyrus didelių nuostolių ir pažeminimą.
Sovietų intervencija Afganistane prasidėjo 1979 m. gruodžio 24 d. naktį, kai tarybiniai oro-desantiniai daliniai užėmė strateginį Kabulo oro uostą Bagrame. Po poros dienų sovietų kariuomenė kirto Afganistano-Sovietų Sąjungos sieną ir pajudėjo į sostinę Kabulą ir taip pat į Kandaharą per Heratą.
1979 m. gruodžio 27 d. prasidėjo operacija „Šturmas-333“, kurios tikslas buvo likviduoti prezidentą Hafizulą Aminą, kurį KGB įtarinėjo vykdant antitarybinę politiką bei palaikant ryšius su CŽV ir maoistais. Komandosai iš KGB Alfa grupės išsilaipino Kabulo oro uoste ir atakavo prezidento apartamentus.
Aminas buvo nušautas, o jo įpėdiniu tapo Babrakas Karmalis, kuris įgavo tarybų valdžios pasitikėjimą, nes buvo ilgalaikis KGB agentas. Prasidėjo ilgas ir alinantis 9 metų karas, kuriame buvo naudojami patys įvairiausi ginklai ir žudymo technikos, o partizanų-mudžahedinų nugalėti taip ir nepavyko.
Šiame kare aktyviai dalyvavo ir JAV, ji rėmė su sovietais kovojančius partizanus. Jiems paramą teikė ir Jungtinė Karalystė, Kinijos Liaudies Respublika, Iranas ir kitos arabų valstybės – daugiausiai Saudo Arabija. Pakistano ir Irano teritorijose buvo įkurtos mudžahedų mokymo ir aprūpinimo bazės.
Mudžahedų skaičiUs karo pradžioje buvo apie 60 000, karo pabaigoje 1988 m. apie 180–200 tūkstančių. Karas buvo toks ilgas, brangus ir žeminantis, kad po sovietų pasitraukimo kilo daug klausimų dėl sovietinės armijos gebėjimo dalyvauti dideliame kare.
Pasaulyje tarybinė armija ir komunizmas buvo sukompromituoti ir tai galėjo prisidėti prie Šaltojo karo pabaigos pradžios.
Tiesa, žlugus Sovietų Sąjungai karai, kuriuos kariauja Rusija – nesibaigė. Rusai savo ginklus kišo į Padniestrės konfliktą su Moldova, kur 1992 metais buvo sukurtas marionetinis anklavas, vėliau sekė du kruvini ir žiaurūs karai Čečėnijoje, karas prieš Gruziją dėl Pietų Osetijos, Krymo aneksija ir marionetinių respublikų sukūrimas Donecke ir Luhanske, gana rimtas įsivėlimas į Sirijos karą, o dabar – invazija į Ukrainą.
