Ji turi turėti pakankamai vienybės, centrinės valdžios ir veiksmingo sprendimų priėmimo, kad apgintų bendrus europiečių interesus ir vertybes. Jei kiekviena valstybė narė turės veto teisę svarbiems sprendimams, sąjunga žlugs tiek viduje, tiek išorėje, rašo „Foreign Affairs“.
Europiečiai nėra pratę žiūrėti į save per imperijos objektyvą, tačiau tai gali pasiūlyti naują požiūrio perspektyvą.
Tiesą sakant, pati ES turi kolonijinę praeitį. Kaip rašo švedų mokslininkai Peo Hansenas ir Stefanas Jonssonas, šeštajame dešimtmetyje pirmieji ES architektai Afrikos kolonijas laikė neatsiejama Europos projekto dalimi.
Net kai Europos šalys dažnai vykdydavo žiaurius karus, siekdamos apginti savo kolonijas, pareigūnai šlovingai kalbėjo apie „Eurafriką“, sakydami, kad tokių šalių kaip Prancūzija užjūrio valdos priklauso naujajai Europos ekonominei bendrijai. Tarkime, aštuntojo dešimtmečio pradžioje Portugalija kovojo, kad išlaikytų Angolos ir Mozambiko kontrolę.
Imperijos objektyvas dar labiau atskleidžiamas, kai pro jį žiūrima į didelę Europos dalį, kuri Šaltojo karo metais buvo už geležinės uždangos, valdant sovietų ar Jugoslavijos komunistinei valdžiai.
Sovietų Sąjunga buvo Rusijos imperijos tąsa, nors daugelis jos lyderių nebuvo etniniai rusai. Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo ji apėmė šalis ir teritorijas (įskaitant Baltijos valstybes ir Vakarų Ukrainą), kurios iki 1939 m. nebuvo Sovietų Sąjungos dalis.
Tuo pat metu ji išplėtė savo imperiją iki pat Europos centro, įskaitant didžiąją dalį to, kas istoriškai buvo žinoma kaip centrinė Vokietija, pervadinta į Rytų Vokietiją. Kitaip tariant, buvo vidinė ir išorinė Rusijos imperija.
Devintajame dešimtmetyje Rytų Europos ir Sovietų Sąjungos supratimo raktas buvo pripažinti, kad tai iš tikrųjų buvo imperija, o dabar yra nykstanti imperija. 1989 m. ir 1990 m. nepaprastai greitai ir taikiai įvyko išorinės imperijos dekolonizacija, o 1991 m., dar įspūdingiau, atėjo vidinės imperijos žlugimas. Tai paskatino, kaip dažnai būna, netvarka imperijos centre.
Dar neįprasta, kad paskutinį smūgį sudavė pagrindinė imperatoriškoji valstybė – Rusija. Tačiau šiandien Rusija stengiasi susigrąžinti kai kurių žemių, kurių atsisakė, kontrolę, siekdama naujų rytinių Vakarų sienų.
Imperijų vaiduokliai
Kas studijavo imperijų istoriją, turėjo žinoti, kad Sovietų Sąjungos žlugimas dar nesibaigė. Imperijos dažniausiai nepasiduoda be kovos, kaip pademonstravo britai, prancūzai, portugalai, „euraafrikiečiai“ po 1945 m.
Viename nedideliame kampelyje Rusijos imperija gana greitai atsilošė teritoriją. Tai vyko 1992 metais, kai generolas Aleksandras Lebedas panaudojo Rusijos 14-ąją ginkluotąją gvardiją, kad užbaigtų karą tarp separatistų iš naujos nepriklausomos Moldovos valstybės regiono, esančio į rytus nuo Dniestro upės, ir teisėtų Moldovos pajėgų.
To rezultatas - nelegali Padniestrės paravalstybė rytiniame Moldovos gale, kritinėje vietoje prie Ukrainos sienos. Dešimtajame dešimtmetyje Rusija taip pat kariavo du žiaurius karus, kad išlaikytų Čečėnijos kontrolę, ir aktyviai rėmė separatistus Gruzijos Abchazijos ir Pietų Osetijos regionuose.
Vis dėlto Maskvai stengiantis susigrąžinti kai kurias savo prarastas kolonijines teritorijas, ES buvo susirūpinusi dviem Europai būdingo dvidešimtojo amžiaus perėjimo iš imperijų į valstybes užbaigimais.
Smurtinis Jugoslavijos žlugimas ir taikios Čekoslovakijos čekų bei slovakų skyrybos vėl atkreipė dėmesį į atitinkamai Osmanų ir Austrijos-Vengrijos imperijų, kurios oficialiai buvo iširusios Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, palikimą.
Poimperinės daugianacionalinės valstybės neprivalo išsiskaidyti į nacionalines valstybes, ir tai nebūtinai yra geriausia ten gyvenantiems žmonėms. Tačiau Europos istorija rodo, kad yra tokia tendencija visgi yra. Taigi šiandien į rytus nuo Geležinės uždangos yra 24 atskirų Europos valstybių kratinys, o 1989 m. jų buvo tik devynios.
Didesnis Rusijos neokolonijinis pasipriešinimas prasidėjo tuo, kad Putinas 2007 m. Miuncheno saugumo konferencijoje paskelbė konfrontacijos su Vakarais kursą, kur jis pasmerkė JAV vadovaujamą vienpolę tvarką.
Po to sekė 2008 m. vykdytas ginkluotas Abchazijos ir Pietų Osetijos užgrobimas iš Gruzijos. Situacija dar labiau paaštrėjo aneksavus Krymą ir įsiveržus į Rytų Ukrainą 2014 m., prasidėjus Rusijos ir Ukrainos karui, kuris, kaip dažnai Vakarams primena ukrainiečiai, jau tęsiasi devynerius metus.
Pritaikius iškalbingą istoriko A. J. P. Taylor frazę, 2014-ieji buvo lūžio taškas, kuriuo Vakarams nepavyko pakeisti. Niekada negali žinoti, kas būtų nutikę, jei Vakarai būtų reagavę ryžtingiau – sumažinę savo energetinę priklausomybę nuo Rusijos, sustabdę nešvarių Rusijos pinigų srautą, besisukantį Vakaruose, tiekę daugiau ginklų Ukrainai ir paskelbę ryžtingesnę žinią Maskvai. Tačiau beveik neabejojama, kad jei taip būtų nutikę, tiek Ukraina, tiek Vakarau būtų atsidūręs geresnėje padėtyje 2022 m.
Net kai Rusija atsitraukė, Vakarai susvyravo. 2008 m. prasidėjo pertrauka 35 metus trukusioje nuostabioje geopolitinių Vakarų plėtros istorijoje. 1972 m. Europos ekonominė bendrija, ES pirmtakė, turėjo tik šešias nares, o NATO – tik 15. Tačiau 2008 m. ES buvo 27 valstybės narės, o NATO – 26. Abiejų organizacijų teritorijos išsiplėtė giliai į Vidurio ir Rytų Europa, įskaitant Baltijos šalis, kurios iki 1991 m. buvo Sovietų ir Rusijos vidinės imperijos dalis.
Nors Putinas nenoriai sutiko su dviguba Vakarų plėtra, jis vis labiau bijojo ir piktinosi. 2008 m. balandžio mėn. vykusiame NATO viršūnių susitikime Bukarešte JAV prezidento George'o W. Busho administracija norėjo pradėti rimtus pasiruošimus Gruzijai ir Ukrainai prisijungti prie NATO, tačiau pirmaujančios Europos valstybės, įskaitant Prancūziją ir ypač Vokietiją, ryžtingai priešinosi.
Kaip kompromisas, galutiniame viršūnių susitikimo komunikate buvo paskelbta, kad Gruzija ir Ukraina „ateityje taps NATO narėmis“, tačiau nenurodomi konkretūs žingsniai, kaip tai padaryti. Tai buvo blogiausia, kas galėjo nutikti.
Tai padidino Putino jausmą, kad JAV kelia grėsmę Rusijos imperijos likučiams. Vos po keturių mėnesių Putino tankai įskriejo į Abchaziją ir Pietų Osetiją. Vėlesnė NATO plėtra apėmė mažas Pietryčių Europos valstybes Albaniją, Kroatiją, Juodkalniją ir Šiaurės Makedoniją, tačiau šie papildymai beveik nepakeitė jėgų pusiausvyros Rytų Europoje.
Tuo pačiu metu ES plėtra sustojo ne dėl Rusijos atstūmimo, o dėl „plėtros nuovargio“, kai 2004 ir 2007 m. buvo priimtos naujos Vidurio ir Rytų Europos narės, bet tada atėjo 2008 m. pasaulinė finansų krizė, kuri nuo 2010 m. peraugo į ilgalaikę euro zonos krizę, po kurios sekė 2015–2016 m. pabėgėlių krizė, „Brexit“ ir JAV prezidento Donaldo Trumpo išrinkimas 2016 m. bei COVID-19 pandemija.
Kroatija įstojo į ES 2013 m., tačiau Šiaurės Makedonija, 2005 m. priimta šalimi kandidate, laukia ir šiandien. ES požiūris į Vakarų Balkanus per pastaruosius du dešimtmečius primena niujorkietišką karikatūrą, kurioje verslininkas akivaizdžiai nepageidaujamam skambinančiam telefonu pasakė: „O kaip niekada? Ar tau niekada nėra gerai?"
Europa ir žemės šalia jos
Dar kartą iliustruojant Heraklito posakio, kad „karas yra visko tėvas“, tiesą, didžiausias karas Europoje nuo 1945 m. atvėria kelią tolimesnei, didelei ir pasekmei Vakarų plėtrai į rytus.
Dar 2022 m. vasario mėn., Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą išvakarėse, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas reiškė abejones dėl ES plėtros įtraukiant Vakarų Balkanus.
Vokietijos kancleris Olafas Scholzas palaikė Vakarų Balkanų plėtrą, bet norėjo nubrėžti ribą. Tada, kai Ukraina drąsiai ir netikėtai priešinosi Rusijos bandymui užvaldyti visą šalį, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pastatė ES į vietą. Ukrainiečių nuomonė per pastaruosius tris dešimtmečius keitėsi per katalizinius 2004 m. Oranžinės revoliucijos įvykius ir 2014 m. Euromaidano protestus, o jo prezidentavimas jau rodė tvirtą Europos orientaciją.
Todėl jis prašė ne tik ginklų ir sankcijų, bet ir narystės ES. Stebėtina, kad šis ilgalaikis siekis turėjo būti tarp trijų pagrindinių reikalavimų šaliai, kuriai gresia pražūtinga Rusijos okupacija. 2022 m. birželio mėn. Macronas ir Scholzas stovėjo kartu su Zelenskiu Kijeve, kartu su Italijos ministru pirmininku Mario Draghi (kuris prieš mėnesį pritarė narystės perspektyvai ir suvaidino svarbų vaidmenį keičiant savo kolegų lyderių nuomonę) ir Rumunijos prezidentu Klausu Iohannisu.
Visi keturi lankytojai pareiškė pritariantys tam, kad ES priimtų Ukrainą kandidate į narius. Tą patį mėnesį ES paskelbė šią savo oficialią poziciją, taip pat pripažindama Moldovą kandidate (su tam tikromis išankstinėmis sąlygomis abiem šalims) ir siųsdama padrąsinantį ženklą Gruzijai, kad ES ateityje gali suteikti jai tokį patį statusą.
NATO nedavė Ukrainai tokio oficialaus pažado, tačiau turint omenyje NATO valstybių narių paramos Ukrainos gynybai mastą, kurią dramatiškai simbolizuoja JAV prezidento Joe Bideno vizitas Kijeve šių metų pradžioje, dabar sunku įsivaizduoti, kad karas galėtų baigtis be kažkokių de facto, jei ne de jure, JAV ir kitų NATO narių saugumo įsipareigojimų.
Tuo tarpu karas paskatino Švediją ir Suomiją prisijungti prie NATO (nors Turkijos prieštaravimai šį procesą atitolino). Karas taip pat įvedė ES ir NATO į aiškesnę partnerystę, kaip, galima sakyti, dvi stipriąsias Vakarų rankas.
Ilgainiui Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos narystė NATO būtų logiškas narystės ES papildymas ir vienintelė ilgalaikė tų šalių garantija nuo atsinaujinusio Rusijos revanšizmo. Kalbėdamas per Pasaulio ekonomikos forumo metinį susitikimą šiais metais Davose, buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris pritarė šiai perspektyvai, pažymėdamas, kad karas, kuriam turėjo užkirsti kelią Ukrainos be NATO neutralumas, jau prasidėjo. Vasario mėn. Miuncheno saugumo konferencijoje keli Vakarų lyderiai aiškiai palaikė Ukrainos narystę NATO.
Likusią Rytų Europą, išskyrus Rusiją, įtraukti į dvi pagrindines geopolitinių Vakarų organizacijas prireiks daug metų. Pirmoji dviguba Vakarų plėtra į rytus truko apie 17 metų, jei skaičiuosime nuo 1990 m. sausio iki 2007 m. sausio mėn., kai Bulgarija ir Rumunija įstojo į ES.
Tarp daugelio akivaizdžių sunkumų yra tai, kad Rusijos pajėgos šiuo metu užima Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos dalis. ES turi precedentą priimti šalį, kurioje yra regionų, kurių jos teisėta vyriausybė nekontroliuoja: dalį Kipro, valstybės narės, veiksmingai kontroliuoja Turkija.
Tačiau NATO tokio precedento nėra. Idealiu atveju būsimi NATO plėtros raundai būtų vykdomi platesnio dialogo apie Europos saugumą su Rusija kontekste, kaip iš tikrųjų atsitiko per NATO plėtros į rytus 1999 ir 2004 m. raundus, o pastaroji net užsitikrino Putino sutikimą. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad tai pasikartotų, nebent Kremliuje būtų visai kitoks lyderis.
Šiai dvigubai plėtrai gali prireikti laiko iki 2030 m., tačiau jei ji įvyks, tai bus dar vienas milžiniškas žingsnis siekiant tikslo, nurodyto 1989 m. JAV prezidento George'o H. W. Busho kalboje: Europa visa ir laisva.
Be to, yra demokratinės, po Lukašenkos Baltarusijos klausimas, jei ji gali išsivaduoti iš Rusijos gniaužtų. Kitas etapas, taip pat potencialiai apimantis Armėniją, Azerbaidžaną ir Turkiją (NATO narė nuo 1952 m. ir priimta kandidatė į ES nuo 1999 m.), galiausiai galėtų prisidėti prie tolesnio Vakarų geostrateginio stiprinimo vis labiau postvakarietiškame pasaulyje.
Tačiau dėl didžiulio uždavinio, kurį ką tik prisiėmė ES, ir politinių aplinkybių tose šalyse, ši perspektyva nėra įtraukta į dabartinę Europos politikos darbotvarkę.
ES transformacija
Ši ilgalaikė išsiplėtusios ES vizija strateginėje partnerystėje su NATO iš karto iškelia du didelius klausimus. O kaip Rusija? Ir kaip gali būti tvari Europos Sąjunga, kurią sudaro 36 ir 40 valstybių narių?
Sunku atsakyti į pirmąjį klausimą, nežinant, kaip atrodys poputininė Rusija, tačiau nemaža dalis atsakymo bet kokiu atveju priklausys nuo išorinės geopolitinės aplinkos, sukurtos Rusijos vakaruose ir pietuose.
Ši aplinka yra tiesiogiai jautri Vakarų politikos formavimui taip, kaip to nepadaro smunkančios, bet vis dar branduolinį ginklą turinčios Rusijos vidinė evoliucija. Politiniu požiūriu svarbiausią kalbą šia tema Scholzas pasakė Prahoje praėjusį rugpjūtį. Dar kartą patvirtindamas savo naują įsipareigojimą didelei ES plėtrai į rytus, įskaitant Vakarų Balkanus, Moldovą, Ukrainą ir ilgainiui Gruziją.
Tiesa, Scholzas pasisakė už daugiau „balsavimo kvalifikuota balsų dauguma“ – ES sprendimų priėmimo procedūra, kuriai reikalingas 55 procentų valstybių narių, atstovaujančių mažiausiai 65 procentams bloko gyventojų, pritarimas.
Šis procesas užtikrintų, kad viena valstybė narė, tokia kaip Viktoro Orbano Vengrija, nebegalėtų grasinti vetuoti dar vieno sankcijų Rusijai raundo ar kitų priemonių, kurias dauguma valstybių narių laiko būtinomis. Trumpai tariant, centrinė ES valdžia turi sustiprėti, kad išlaikytų tokią didelę ir įvairią politinę bendruomenę, nors ir visada su demokratiniais stabdžiais bei pusiausvyra ir be vieno nacionalinio hegemono.
Scholzo analizė akivaizdžiai teisinga ir dvigubai svarbi, nes ji kilusi iš Europos centrinės valdžios lyderio. Bet ar tai pati savaime nėra imperijos versija? Naujos rūšies imperija, paremta savanoriška naryste ir demokratiniu sutikimu.
Dauguma europiečių atsiriboja nuo termino „imperija“, laikydami jį kažkuo, priklausančiu tamsiai praeičiai, iš esmės blogu, nedemokratišku ir neliberaliu. Iš tiesų, viena iš priežasčių, kodėl europiečiai pastaruoju metu daugiau kalba apie imperiją, yra protesto judėjimų, raginančių buvusias Europos kolonijines galias pripažinti ir atlyginti už savo kolonijinių imperijų padarytas blogybes, augimas.
Taigi europiečiai teikia pirmenybę integracijos, sąjungos ar daugiapakopio valdymo kalbai. Jeilio istorikas Timothy Snyderis knygoje „Kelyje į nelaisvę“ ES ir Putino Rusijos kovą apibūdina kaip „integraciją arba imperiją“. Tačiau žodis „integracija“ apibūdina procesą, o ne galutinę būseną. Supriešinti šias dvi sąvokas yra tarsi kalbėjimas apie „kelionės geležinkeliu prieš miestą“, gabenimo būdas neaprašo paskirties vietos.
Akivaizdu, kad jei „imperija“ reiškia tiesioginę kitų žmonių teritorijos kontrolę, kurią vykdo viena kolonijinė valstybė, ES nėra imperija. Tačiau, kaip teigė kitas Jeilio istorikas Arne'as Westadas, tai per siauras šio žodžio apibrėžimas. Jei vienas iš imperiją apibrėžiančių bruožų yra viršnacionalinė valdžia, teisė ir valdžia, tai ES jau turi keletą svarbių imperijos savybių.
Iš tiesų, daugelyje politikos sričių Europos teisė turi viršenybę prieš nacionalinę teisę, o tai labai siutina britų euroskeptikus. Dėl prekybos ES derasi visų valstybių narių vardu. Teisės tyrinėtojas Anu Bradfordas dokumentais užfiksavo ES „vienašalės reguliavimo galios“ pasaulinę apimtį, susijusią su gaminių standartais, duomenų privatumu ir neapykantą kurstančia kalba internete iki vartotojų sveikatos ir saugos bei aplinkos apsaugos.
Jos knyga yra atvirai, net ir hiperboliškai klausia, „Kaip Europos Sąjunga valdo pasaulį“. Be to, ilgiausiai Europos istorijoje gyvavusi imperija, Šventoji Romos imperija, pati buvo sudėtingos, daugiapakopės valdymo sistemos pavyzdys, kai nė viena tauta ar valstybė nėra hegemonas. Palyginimą su Šventąja Romos imperija jau 2006 m. atliko politologas Janas Zielonka, tyrinėjęs „neo-viduramžių paradigmą“ išsiplėtusiai ES apibūdinti.
Parama tokiu būdu mąstyti apie ES ateina iš ypač tinkamo šaltinio. Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba apibūdino Europos Sąjungą kaip „pirmą bandymą sukurti liberalią imperiją“, priešindamas jį Putino bandymui atkurti Rusijos kolonijinę imperiją kariniu užkariavimu.
Žvelgiant iš Kijevo, norint nugalėti neliberalią, antidemokratinę, reikalinga liberali, demokratinė imperija. Keletas kliūčių, trukdančių pasiekti šį tikslą, taip pat yra susijusios su Europos imperine istorija.
Vokiečių politologė Gwendolyn Sasse teigė, kad Vokietija turi „dekolonizuoti“ savo požiūrį į Rytų Europą. Tai neįprasta dekolonizacijos versija. Kai žmonės kalba apie Jungtinės Karalystės ar Prancūzijos poreikį dekolonizuoti savo požiūrį į Afriką, jie turi omenyje, kad šios šalys turėtų nustoti ją matyti (sąmoningai ar nesąmoningai) per savo buvusios kolonijinės istorijos objektyvą. Sasse'as teigia, kad Vokietija, turinti ilgą istorinį susižavėjimą Rusija, turi nustoti matyti tokias šalis kaip Ukraina ir Moldova per kažkieno kito kolonijinį objektyvą.
Imperijos palikimas ir buvusių Vakarų Europos kolonijinių jėgų prisiminimai taip pat trukdo Europos kolektyviniams veiksmams kitais būdais. Jungtinė Karalystė yra akivaizdus pavyzdys. Jos pasitraukimas iš ES turėjo daug priežasčių, tačiau tarp jų buvo ir griežtai teisinio suvereniteto manija, kuri tęsiasi iki 1532 m. įstatymo, kuriuo karalius Henrikas VIII atsiskyrė nuo Romos katalikų bažnyčios, rezonansiškai teigdamas, kad „ši Anglijos karalystė yra imperija“.
Žodis „imperija“ čia buvo vartojamas senesne prasme, reiškiančia aukščiausią suverenią valdžią. Prisiminimas apie užjūrio Britanijos imperiją, „kurioje saulė niekada nenusileido“, taip pat buvo klaidingas įsitikinimas, kad Jungtinei Karalystei būtų puiku, jei ji gyventų viena.
„Anksčiau valdėme didžiausią imperiją, kokią pasaulis kada nors matė, su daug mažesniu gyventojų skaičiumi ir santykinai mažą valstybės tarnybą“, – rašė Borisas Johnsonas, įtakingiausias kampanijos „Palikti“ vadovas, rengiantis 2016 m. Brexit referendumas.
Jei Europa nori veiksmingiau pareikšti savo poziciją pagrindinėms postkolonijinėms šalims, tokioms kaip Indija ir Pietų Afrika, ji turi labiau suvokti kolonijinę praeitį. (Taip pat gali padėti atkreipti dėmesį į tai, kad didelė ir vis didėjanti ES valstybių narių dalis Rytų Europoje buvo Europos kolonializmo objektai, o ne jo vykdytojai.)
Kai Europos lyderiai šiandien keliauja risčia po pasaulį, pristatydami ES kaip didingą įsikūnijimą. Dėl postkolonijinių vertybių – demokratijos, žmogaus teisių, taikos ir žmogaus orumo – jie dažnai pamiršo ilgą ir gana neseną Europos kolonijinę istoriją, tačiau likęs pasaulis nepamiršo.
Be to, kaip dar kartą parodė karas Ukrainoje, Europa vis dar priklauso nuo JAV saugumo. Macronas ir Scholzas dažnai kalba apie „Europos suvereniteto“ poreikį, tačiau kalbant apie karinę paramą Ukrainai, Scholzas nebuvo pasirengęs siųsti nei vienos klasės pagrindinių ginklų (šarvuotų kovos mašinų, tankų), nebent tai padarytų ir JAV.
Tai keista suvereniteto versija. Karas tikrai paskatino Europos mąstymą ir veiksmus gynybos srityje. Scholzas anglų kalbai suteikė naują vokišką žodį Zeitenwende (apytiksliai istorinis lūžis) ir įsipareigojo nuolat didinti Vokietijos gynybos išlaidas ir karinį pasirengimą.
Jei Vokietija vėl rimtai žvelgtų į karinę galios dimensiją, tai būtų nemenkas faktas šiuolaikinėje Europos istorijoje. Lenkija planuoja sukurti didžiausią kariuomenę ES viduje, o pergalinga Ukraina turėtų didžiausias ir labiausiai kovoje užgrūdintas ginkluotas pajėgas Europoje už Rusijos ribų.
ES turi Europos taikos priemonę, kuri per pirmuosius karo Ukrainoje metus išleido apie 3,8 mlrd. dolerių valstybių narių ginklų tiekimui Ukrainai bendrai finansuoti. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen dabar siūlo, kad Europos taikos priemonė Ukrainai tiesiogiai užsakytų amuniciją ir ginklus, palygindama tai su ES vakcinų pirkimu COVID-19 pandemijos metu.
Taigi ES taip pat turi labai kuklią karinės dimensijos pradžią, kuri tradiciškai priklauso imperinei valdžiai. Jei visa tai įvyks, transatlantinio aljanso europinis ramstis turėtų gerokai sustiprėti, taip pat potencialiai atsilaisvins daugiau JAV karinių išteklių, kad būtų galima atremti Kinijos keliamą grėsmę Indo-Ramiajame vandenyne. Tačiau Europa vis dar vargu ar pajėgs viena apsiginti nuo kokios nors didelės išorinės grėsmės.
Taigi čia yra nuostabi perspektyva, kurią atskleidžia karas Ukrainoje: ES kaip postimperinė imperija, strateginė partnerystė su Amerikos postimperine imperija, siekiant užkirsti kelią nykstančios Rusijos imperijos sugrįžimui ir suvaržyti kylančią Kinijos imperiją.
