Kaip jam tai pavyksta? Kaip nutinka, kad tokie prezidentai kaip Afganistano Ashrafas Ghani, bėga iš savo šalies, o V. Zelenskis ne tik neišvyko iš Ukrainos, bet ir atsisakė amerikiečių siūlymo evakuotį jį sakydamas, kad jam reikia ginkluotės, o ne pavėžėjimo?
„Didžiulio pavojaus, streso atveju visos gyvybinės mūsų funkcijos mobilizuojasi. Stresas, kaip organizmo reakcija, yra visiškai natūrali. Jos paskirtis ir yra mobilizuoti visas funkcijas ir tam tikrą laiką žmogus tokioje situacijoje gali išlikti ir blaivaus proto, ir labai veiklus, ir labai darbingas“, – teigia Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro vadovas, psichiatras Martynas Marcinkevičius.
Seimo narys, psichiatras Aurelijus Veryga sako, kad tokiais atvejais nepalūžta žmonės, kurie susikoncentruoja ne į smulkmenas, o į aukštesnį tikslą. Šiuo atveju V. Zelenskiui rūpi išsaugoti šalies nepriklausomybę, jis susitelkė į kovą.
Tuo metu Rusijos prezidento Vladimiro Putino psichika atrodo pakrikusi ne tik paprastiems žmonėms, bet ir psichiatrams.
„Dėl V. Zelenskio aš esu visiškai ramus. Kaip psichiatras aš esu neramus dėl Vladimiro Putino. V. Putino psichinė būklė dabar yra aiškiai sutrikusi“, – sako M. Marcinkevičius.
Kokie mechanizmai lemia, kad Zelenkis atrodo nenugalimas
Paklaustas, kokie mechanizmai lemia, kad V. Zelenskis sugeba išlaikyti ramybę totalaus karo sąlygomis ir įkvėpti visuomenę priešintis, M. Marcinkevičius pasakoja, kad didelio streso sąlygomis žmogaus organizmas išskiria adrenaliną, todėl suaktyvėja smegenų veikla, kūnas įgauna papildomų fizinių jėgų, žmogus yra labai budrus. Tai gali trukti ne dienomis ar savaitėmis, o mėnesiais, išskirtiniais atvejais ir metais, bet išsitęsęs didelio lygio stresas gali sukelti neigiamų pasekmių organizmui.
„Kažkurį laiką (ir tas laikas skaičiuojamas ne dienomis, o mėnesiais) žmogaus organizmas mobilizuojasi ir gali funkcionuoti labai efektyviai“, – sako M. Marcinkevičius.
„Kartais ta koncentracija tęsiasi net kelerius metus. Ji kartais didesnė, kartais mažesnė, bet mes kalbame apie tokius dalykus kaip karai ar katastrofos. Tokiais atvejais žmonės išlaiko ir kelerius metus. Bet jeigu kalbama apie kelerius metus, tai po to dažniausiai tos pasekmės būna ryškios ir grįžta rimtais sveikatos sutrikimais. Bet keli mėnesiai dar nieko. Žinoma, tai priklauso ir nuo mūsų amžiaus, adaptacinių mechanizmų. V. Zelenskis yra pakankamai jaunas žmogus, tai tikrai tos kelios dienos, kelios savaitės dar nėra kritinė riba, kad sugriautų pakankamai sveiko žmogaus organizmą“, – pridūrė psichiatras.
M. Marcinkevičius sako, kad šiuo atveju V. Zelenskis tikro konvencinio karo sąlygomis atsiskleidė kaip tikras lyderis ir parodė, jog nebuvo tik formalus valstybės vadovas. Jis sako matantis, kad Ukrainos prezidentas jau yra šiek tiek pavargęs arba kaip sakoma „išėjęs iš veido“, bet, pašnekovo manymu, keletą mėnesių prezidentas tikrai sugebės išlaikyti efektyvumą ir budrumą. „Jis prisiėmė atsakomybę, ir daro ryžtingus sprendimus bei pats nebijo. Lenkiu galvą tris kartus prieš tokį lyderį“, – sako pašnekovas.
A. Veryga pastebi, kad žmonės, turintys aukštą emocinį intelektą, moka mobilizuotis, nelabai parodo savo vidines emocijas, todėl kartais sunku suprasti, kas viduje darosi. „Mums visiems sunku įsivaizduoti, ką jis turi išgyventi ne tik kaip šalies vadovas, bet kaip žmogus, kuriam gresia reali fizinė grėsmė gyvybei. Tikra, o ne kažkokia įsivaizduojama. Juk jis paskelbtas taikiniu Nr. 1. Tai kaip žvėris medžiojamas turi jaustis, kai kažkoks išprotėjęs veikėjas ant jo yra užsiundęs samdomus karius, kurie jo ieško ir medžioja. Aišku, yra, matyt, visko – ir baimės, ir streso, bet žmogus sugeba tai paslėpti, nerodyti, nes jo darbas yra mobilizuoti kitus, jis negali rodyti nei silpnumo, nei baimės“, – sako parlamentaras.
Pašnekovas sako dažnai pagalvojantis, kas šią akimirką V. Zelenskiui padeda išlikti. Pasak A. Verygos, galbūt teigiamos įtakos turi aktoriaus ir komiko profesija, ypač tais atvejais, kai reikia suvaldyti savo kalbą, veido išraiškas, demonstruoti išorės ramybę.
„Gal šiek tiek padeda tai, ką jis anksčiau dirbo. Bet apskritai čia nelabai profesijos dalykai, labiau asmenybės, charakterio, prigimtiniai, emocinio intelekto. Jeigu žmogus žino, kad turi aukštesnį tikslą nei vienadieniai reikalai, jis paprastai sugeba susivaldyti, palaikyti kitus. Tuo ir išsiskiria geri vadovai nuo šiaip vadovo“, – teigia A. Veryga.
Pašnekovas sako, kad kritiniais atvejais kiekvienas žmogus patenka į būseną „kaukis arba bėk“. Vieni bėga, kiti mobilizuojasi ir kovoja. V. Zelenskis pasirinko kovoti.
„Kūnas fiziškai turi ribas, o ribos yra skirtingos. Kartais apskritai sunku suvokti, kaip žmogus gyvas gali likti. Lageriuose, koncentracijos stovyklose, kur tikrai baisios tos sąlygos, kai kurie žmonės išgyvendavo, sugebėdavo save mobilizuoti. Bet paprastai tiems žmonėms būdingas vienas bruožas – tikėjimas kažkuo aukštesniu, moralinė mobilizacija. Tai žmonėms padeda išsilaikyti“, – sako A. Veryga.
Parlamentaras teigia, kad streso atvejais sąmonė kartais įjungia taupymo režimą ir pati natūraliai apsisaugo: žmogus sutelkia dėmesį tik į pačius svarbiausius dalykus, o viską, kas yra aplink nelabai svarbaus, užmiršta. „Man pačiam yra tekę tą išgyventi. Yra gabalai, kai tu neatsimeni, kaip buvo. Tavęs klausia, tau pasakoja, bet tau atrodo, kad ne apie tave kalba. Tai reiškia mūsų sąmonė bando saugoti, bando kai kuriuos dalykus išjunginėti, ten kur įmanoma, ir tokiu būdu apsaugo žmogų nuo greito perdegimo“, – reziumuoja A. Veryga.
Putino psichika jau seniai kelia abejonių
Ukrainą užpuolusios Rusijos prezidentas V. Putinas atrodo kaip visiška priešingybė V. Zelenskiui. Visų pirma, V. Putinas atrodo nutolęs nuo realybės, savo komandos narių, vienišas, paranojiškas, agresyvus bei nepasitikintis aplinka. M. Marcinkevičius dar pastebi ir iškreiptą didybės jausmą.
„Tai matėsi gerokai prieš karą, jo elgesys pasikeitė. Prieš keletą metų, kai atėjo tas kovidas, jis labai atsiskyrė. Nors tokio lygio vadovams ir taip yra visos apsaugos priemonės. Jis anksčiau buvo toks viešas asmuo, mačo, fotografuodavosi, į cerkvę eidavo žmonių apsupty ir, staiga, o tai sutapo su pandemija, visiškai dingo iš visuomenės. Per stačiatikių Velykas ar Kalėdas visiškai vienas be jokio šeimos ar šventikų cerkvėje žvakeles dėliojo. O dabar tas visų pasisodinimas per penkis metrus. Ne tik Emmanuelio Macrono, bet ir saviškių, pavyzdžiui, Sergejaus Lavrovo. Ir tie juokeliai jau tapo tokie neadekvatūs, šypsenėlės. Ryškiai psichikos būklė yra sutrikusi. Viena iš to sutrikimo priežasčių yra nuolatinis stresas, bet iš kitos pusės, kaip kompensacinė reakcija jau atsiranda ir didybė“, – sako M. Marcinkevičius.
Pašnekovas sako, kad V. Putinas greičiausiai negauna jokios neigiamos informacijos, nes nesugeba jos priimti, ir gerais komandos nariais tampa tik tie, kurie giria, realybę nupiešia gražiomis spalvomis bei prisiderina. Taip susiformuoja pakalikų ratas, kuris sako tai, kas norima girdėti.
„Šis mechanizmas galimai yra susijęs ir su perdegimo sindromu. Netgi viena iš jo dabartinių pralaimėjimo priežasčių yra tai, kad jis tikėjosi, jog ukrainiečiai sutiks rusus kaip išvaduotojus. Tai aš jau nebūdamas ekspertu, bet ten šiek tiek ten dirbdamas mačiau, kad nuotaikos Ukrainos yra pasikeitusios“, – teigia psichiatras.
Paklaustas, kur V. Putinas taip sugebėjo perdegti, M. Marcinkevičius pabrėžė, kad dažniausiai perdegama nuo informacijos gausos, atsakomybės kiekio ir negebėjimo dalintis pareigomis su kitais. Visai gali būti, jog V. Putinas nelabai kuo pasitiki savo aplinkoje.
„Kai prasideda didybės manija, pradedi galvoti, kad tik vienas gali nuspręsti, kad esi vos ne Dievas arba bent jau kaip minimum Dievo siųstas ir visus sprendimus prisiimi tik sau. Tada užsivelia ydingas ratas“, – svarstė M. Marcinkevičius.
„Žinote, čia panašiai kaip Mažasis princas nuskrenda į girtuoklių planetą. Klausia, kodėl gėrei? Nes man gėda. Kodėl gėda? Nes geriu. Tai ir čia: kodėl pervargęs? Nes man vienam viską reikia daryti. Kodėl vienam reikia? Nes nepasitikiu, nedirbu komandoje, nesidalinu atsakomybe“, – priduria pašnekovas.
Realybės pojūtį turėjo prarasti
A. Veryga savo ruožtu primena, kad V. Putinas valdžioje yra jau nuo 2000 metų, o tai ilgas stažas, kuris reiškia, kad tiek laiko žmogus yra izoliuotas nuo realaus gyvenimo, gyvena socialiniame burbule.
„V. Putinas yra žmogus, kuris tikro paprasto žmogaus gyvenimo negyvena jau labai daug metų. Tai net nereikia V. Putino. Sako, kad ir Seimo nariai Lietuvoje atitolsta nuo gyvenimo, nutrūksta nuo realybės. Bet tave realiai tokiu ir padaro, nes tave izoliuoja, žmonės su tavimi nebesielgia natūraliai. Tu negali net sužinoti, kaip viskas yra, ką žmonės iš tiesų galvoja, nes jie nėra nuoširdūs su tavimi dėl įvairių priežasčių: vieni dėl noro įsiteigti, kiti dėl baimės, treti dėl dar kažkokių priežasčių. O šitas veikėjas taip gyvena dvidešimt metų. Tai jis realybės pojūtį seniai turėjo prarasti“, – sako pašnekovas.
Pasak A. Verygos, labai tikėtina, kad V. Putinas gauna tokią informaciją, kurią nori girdėti. Tokia tradicija linkusi susiformuoti daugelyje autoritarinių režimų, nes valdžios vertikalė kelia baimę, o baimė niekada nėra geras patarėjas. Tačiau, anot pašnekovo, neįmanoma nustatyti diagnozės V. Putinui pamačius jį per televizorių ar internete, kadangi nėra aišku, ką jis iš tiesų mąsto.
„Negali iš nuotraukų ar paveiksliukų kažką diagnozuoti. Kartais sunku suprasti, ar tai, ką V. Putinas sako savo kalbose, jis iš tiesų galvoja, ar čia yra kažkokia specialiai sudėliota transliacija, skirta žmonėms durninti. Jeigu jis iš tiesų taip galvoja, tai jis yra neadekvatus. Panašu, kad žmogus yra praradęs orientaciją ir laike, ir vietoje. Bet gali būti, kad tai netikras galvojimas. Juk žmogus gali daug ką pasakyti, bet nebūtinai taip galvoja“, – teigia A. Veryga.
„Man įspūdingiau atrodo ne pats V. Putinas, o tie, kurie yra aplinkui. Jų veidus reikia pažiūrėti. Išvis jie iš formos yra išėję. Panašu, kad tie žmonės mato, kad jau viskas nebegerai, realiai nebegerai, kažkoks beprotis durniuoja, bet nelabai yra ką daryti, nors teks daryti. Kai šalia tavęs kažkas pasidėjęs benzino kanistrą bando su degtukais jį uždegti, tai pasirinkimai yra du – arba sėdėti ir žiūrėti, kuo viskas baigsis, arba daryti ką nors“, – svarstė pašnekovas.
Jis atkreipė dėmesį, kad prieš pat karą Ukrainoje V. Putinas surengė Saugumo tarnybos posėdį, kuriame visiškai tiesiai išsišaipė iš užsienio žvalgybos tarnybos viršininko Sergejaus Naryškino. „Tai tikrai nebeadekvatu yra“, – sako A. Veryga, pastebėdamas, kad žvalgyba turėtų būti artimiausia V. Putino aplinka, tarsi saugumo garantas, o šiuo atveju iš žvalgybos vado išsityčiojama.
S. Naryškinas mikčiojo ir nežinojo, kaip atsakyti V. Putinui dėl Donecko ir Luhansko separatistinių respublikų nepriklausomybės pripažinimo. Drebančiu balsu jis užsiminė, kad palaikytų sprendimą. V. Putinas spaudė jį prie sienos, klausdamas, ar jis palaiko ar palaikytų. S. Naryškinas tuomet perėjo prie formos „aš palaikau“, bet ir vėl suklydo – pasakė palaikantis respublikų inkorporavimą į Rusiją. Tuomet V. Putinas pradėjo gardžiai juoktis sakydamas, jog apie tai niekas nė nesvarsto, kol galiausiai S. Naryškinas sugebėjo ištarti visą sakinį nuo pradžios iki pabaigos, kad palaiko respublikų nepriklausomybės pripažinimą.
