Premjero Palucko puolimas yra akivaizdžiai politinis ir tai tiesiog pigus bandymas versti valdžią.
Galima tikrai smarkiai nesutikti su mokesčių reforma, keistai keičiamais pavaldiniais, apsistatydinimu savais, bet pritempinėti ir ieškoti prie ko prisikabinti teiginiuose, bei iš to pūsti didelį burbulą yra ne objektyvi, o užsakomoji žurnalistika. '

---Ausys kaip visada kyšo vienos ''partijos'''.

jeigu gautum į dūdą, tai, tikriausia, be institucijų išaiškinimo nebūtum tikras, kad gavai, o jeigu institucijos nuspręstų, kad vis tik negavai, tai patikėtum ir manytum - ko tik neišsigalvoji ...

Atliktų auditą krašto apsaugos ministerijoje per keturius metus,ypač Kaščiūno valdymo metu, man atrodo, pasibaigtų visi kaltinimai.

Žurnalistų profesijos profesionalūs šuleriai daro "tyrimus", šokdina visuomenę, ir valdžią, nes jiems už tai moka, o valdžia ir visuomenė kažkodėl jiems dar aiškinasi, užuot paėmusi ir patikrinusi pačius šulerius, kas juos finansuoja ir kokia valiuta jiems moka

Stebėdama įvykius Lietuvoje, vis galvoju: kodėl Lietuva rieda žemyn? Tikslaiau - Lietuvos valdžia.Greitai. Garsiai. Ciniškai. Be stabdžių.
Tikrai ne todėl, kad žmonės būtų blogi ar kvaili.
Ne todėl, kad čia trūktų talentų, idėjų ar šviesių protų.
Mes riedam žemyn, nes vis labiau tolstam nuo to, kas tikra – nuo moralės, nuo sąžinės, nuo tikėjimo, kad politika gali būti tarnystė, o ne „pasižaidimas“ be atsakomybės.
Panašu, kad valdžią užvaldė partijos, kurioms priklauso vos 4 proc. visuomenės.
Tie 4 proc. – tai toli gražu ne protingiausi , ne kūrėjai, ne idealistai ar darbui politikoje specialiai pasiruošę asmenys ( tik automobilį vairuoti reikia teises išlaikyti, o valstybei – nors ir su pradiniu išsilavinimu.
Dažnai tai tie, kurie:
- moka geriau manipuliuoti, bet ne kurti;
- moka kalbėti daug, bet tiesos – mažai;
- patys nieko nesukūrė, bet mano, kad jų paskirtis - valdyti kitų sukurtus gyvenimus;
- seniai pamiršo, ką reiškia „tarnystė“, bet puikiai žino, kaip išlikti.
O sąžiningi, protingi, jautrūs žmonės – eina kitais keliais. Nes šiandien politika tapo purvinu lauku, kuriame idealizmas išjuokiamas, o vertybės – laikomos silpnumu.
Ir štai kur esam.
Turim politinę sistemą, kuri ne šiaip kartais paslysta – ji lėtai, bet užtikrintai pūva.
Turim visų lygių „vadus“ be vizijos, tik su beprasmėmis ambicijomis.
Turim valstybę, kur sąžinė tapo tik kalbų - retorikos puošmena, o gėda – pasenusia sąvoka.
Šiandieninės partijos – kaip uždaras klanas.
Jos saugios savo viduje, bet nekenčia visko, kas išorėje.
Didžiausia mūsų krizė – ne tik kylančios kainos, ne tik geopolitika.
Didžiausia mūsų krizė – tai moralinė tuštuma.
Nebėra žmonių, kurių žodis svertų daugiau nei partinė retorika.
Nebėra valdžioje autoritetų, kurie tylėdami pasakytų daugiau nei šimtai jų pusiau tuščių politinių įrašų.
Nebėra vertybinio stuburo. Ir tai baisiausia.
Nes valstybė sugriūna ne tada, kai nebeturi pinigų.
O tada, kai nebeturi vertybių. Ir jokie papildomi mokesčiai čia nepadės.
Tai ne pyktis.
Tai – liūdesys.
Ir tylus raginimas mums visiems prisiimti atsakomybę. Nes mes gyvename čia ir dabar.

Durneliu apsimetinėjančiam Paluckui ne vieta premjero poste. Ne veltui teistas.

olekai kaip lojote ant pries tai buvusius valdzioje ypac "garbingoji lakstingala"blinkeviciute buvo visiems aisku kad blinkeviciute nesugebetu vadovauti tokioms pareigoms ir pakiso teista uz korupcija veikeja ,o tevelis nauseda ka bepadarytu globotinis vistiek juk savas pats maloniausias

TIESA galima tik iš Londono, -tsakant, toliau nuo ožyno.

Mes tradiciškai žinome, kad pagal Konstituciją, prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus. Lietuva turi Prezidentūrą, didžiulį Užsienio reikalų ministerijos aparatą, daugybę diplomatų, trūksta tik nedidelės smulkmenos - pačios užsienio politikos ir diplomatijos. Prezidento Valdo Adamkaus laikais ir vieną, ir kitą turėjome, o dabar viso to nebėra. Šis vakuumas nėra kažkas unikalaus, tai tik vienas iš sisteminės degradacijos elementų, nes valstybė yra susisiekiančių indų sistema ir ji degraduoja kaip visuma. Lietuva yra tapusi garsiakalbiu, kuris tik triukšmauja ir stengiasi pataikauti Briuseliui, o vienintelis diplomatinės veiklos tikslas – „mus pastebėjo užsienyje“. Taip anoje kadencijoje elgėsi užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, dabar tokį veikimo būdą perėmė ir prezidentas Gitanas Nausėda.

Desobiesizacija
Kai lenkai prezidentu išsirinko istoriką, pagalvojau, kad pas mus tai būtų neįmanoma iš principo. Beje, kalbėjome apie tai su kolegomis lenkais, tai sakė, kad pas juos vis renkami istorikai arba teisininkai. Pas mus gi - vis ekonomistai, tiksliau, "ekonomistai", nors tai tik toks eufemizmas gražiai pavadinti nomenklatūrą, nesvarbu, seną sovietinę, ar naująją bankinę (iš tiesų net ne nomenklatūra tai - šiaip, ją aptarnaujantis personalas... ). Bet kitaip mūsuose juk ir vargu ar būtų. Ekonomistas, kaip įsivaizduoja mūsų valstiečių palikuonys, - juk prie ūkio, ir prie pinigo. Va, ir apie "gerovę" visiems gerai pašneka, kas, kad ta "gerovė", kaip anas komunizmas kaukaziečių anekdote - "už kalnų". O ko daugiau lietuviui tereikia - negi jis rinks prezidentu kokį inteliogintą, kuris babkių pasidaryt nemoka, tik liežuviu mala apie kažkokias niekam neįdomias aukštas materijas, moralę ir sąžinę?
Kaip ten sakė nacių propagandos ministras J. Goebbelsas - "pamačius inteligentą ranka taip ir siekia išsitraukti pistoletą"? Tik kažin kodėl Lenkija su tokiais nepraktiškais vadovais ir daugiau tos gerovės turi, ir socialinio teisingumo?
Išties, nors nemažai keliauju, niekur pasaulyje neteko matyti tokios nepagarbos, net demonstratyvios patyčios ir atviros neapykantos, rodomos žinioms, mokslui ir kultūrai, kaip čia.

Partijai nebus jau niekada geriau,nesvarbu,kuo baigsis,o kodėl jūsų premjeras žlugdo partiją,muša reitingus ir numuš visai, kaip sakė vakar Dviračio žiniose,gal jis,buvęs konservatorium,tikrai tarnauja konservatoriams ir jūsų partiją stumia į dugną?