Nors sovietų valdžios represijos dažniausiai siejamos su tremties tema, bet būtent dėl šių represijų į Vakarus nusirito antroji emigracijos banga dar vadinama „dipukų“ (angl. – displaced persons, DP) banga. Ir nors į JAV ir kitas vakarų šalis pabėgusiųjų ir ištremtų tautiečių gyvenimo sąlygos buvo sunkiai sulyginamos, bet istorikai sutinka, jog pasitraukimas iš tėvynės psichologiškai buvo itin sudėtingas ne tik tremtiniams, bet ir išeivijai.
„Mano seneliai buvo priversti palikti Lietuvą. Jie žinojo, kad bus ištremti, todėl išvyko į Ameriką. Bet močiutė vis sakė, kad grįšim į tėvynę, turim išsaugoti jos kultūrą, išlaikyti lietuvybę, ir tai buvo jų viso gyvenimo misija“, – pasakoja karo pabėgėlių iš Lietuvos anūkė Marija Čyvaitė.
Pabėgėlių stovyklos – tarpinė stotelė
Prasidėjus II pasauliniam karui, kuris į Lietuvą atnešė masinius areštus, trėmimus, kalinimus ir kitas sovietų represijas, dalis šalies gyventojų skubėjo trauktis į Vakarus, tikėdamiesi, kad karui pasibaigus galės grįžti namo. Iš išeivių atsiminimų matyti, jog daugelis manė, kad išvyksta kelioms savaitėms ar mėnesiams, kurie virto ilgais metais „dipukų“ stovyklose Vokietijoje.
„Lietuviai buvo tikri karo pabėgėliai, kurie neturėjo, kur grįžti, ir negalėjo sugrįžti į savo šalį, nes joje būtų buvę nesaugu. Dipukų stovyklose taip pat buvo sunkumų, grėsmių, kaip bombardavimas, nepriteklius, skurdi buitis, plėšikavimas, grąžinimas į Sovietų Sąjungą. Tačiau nepaisant to, lietuviai stovyklose veikė labai aktyviai: įkūrė mokyklas, Baltijos šalių universitetą, leido laikraščius ir žurnalus. Žinoma, jie jautė savotišką graužatį, kad likimo broliai kažkur miškuose, tautiečiai tremiami į Sibirą. Tai nebuvo visiška trauma, kokią patyrė tremtiniai, kur yra gyvybės-mirties klausimas, bet kaip tu gali jaustis matydamas savo draugus, giminaičius miškuose“, – situaciją komentuoja istorikas, Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus vadovas Arūnas Antanaitis.
Skaičiuojama, jog iš stovyklų apie 30 tūkst. lietuvių vėliau išvyko į JAV. Tarp jų buvo ir Amerikos lietuvės Marijos seneliai bei proseneliai, kurie Lietuvoje dirbo mokytojais, tad būtų ištremti su kitais tautiečiais. „Mano proseneliai su močiute dipukų stovyklose praleido apie penkis metus. Tie, kurie į stovyklas atvyko 20-ties metų ir vyresni, jiems buvo labai sunku, nes reikėjo pasirūpinti, kad vaikai būtų pavalgę, jei norėjo vykti į Ameriką, rasti rėmėją joje. Tuo tarpu vaikai čia jautėsi gerai, lankė lietuviškas mokyklėles, šoko tautinius šokius, prisijungdavo prie ateitininkų ar skautų organizacijų“, – pasakoja mergina.
Norint iš pabėgėlių stovyklų persikelti į Ameriką, išeiviams reikėjo pateikti dokumentus, įrodančius, jog JAV jų laukia artimieji, galintys priimti ir padėti susirasti darbą. „Senoji Amerikos lietuvių generacija labai rūpinosi pabėgėliais ir stengėsi padėti tuos dokumentus gauti kuo greičiau. Pavyzdžiui, kunigai mišių metu per pamokslus ragino užsirašyti tuos, kurie gali priimti savo kraštiečius“, – pasakoja A. Antanaitis.
Atvykus į Jungtines Amerikos Valstijas lietuvių įsikūrimas ne visada buvo lengvas ir sklandus – čia jiems tekdavo dirbti sunkius ir dažniausiai menkai apmokamus darbus fabrikuose. Visgi lietuviai gyveno laisvoje šalyje, o tai leisdavo burtis į organizacijas ar draugijas, išlaikančias šalies kultūrą bei tradicijas.
Nuolat rusenanti viltis sugrįžti namo ir nelengvi sprendimai
Išeiviai tikėjo, jog pasibaigus karui galės grįžti į Lietuvą, bet penkis dešimtmečius trukusi sovietų okupacija daugelio viltis žlugdė. Per šiuos metus tautiečiai įsitvirtino Amerikoje, bet lietuvybės niekada neužmiršo.
„Kai mano močiutė atvyko į Ameriką, jai buvo 14 metų, taigi ji buvo tokio amžiaus, kad jau galėjo suvokti, kad išvyksta iš tėvynės. Amerikoje ji pabaigė gimnaziją, universitetą, dirbo kvalifikuotą darbą, bet visada savo vaikams sakė, kad reikia išsaugoti lietuvių kultūrą, reikia daryti viską, kad būtų išsaugotas lietuviškumas, nes kažkada visi grįš į tėvynę“, – sako Marija.
Šiai minčiai pritaria ir A. Antanaitis, kuris teigia, jog tautiečiams pavyko sukurti mažąją Lietuvą Amerikoje bei padėti siekti nepriklausomybės. Istorikas pasakoja, kad Amerikoje virė diskusijos, kaip po sovietmečio reiks organizuoti Lietuvos švietimą, kaip greičiau atstatyti ekonomiką, kokia bus politinė santvarka.
„Blokados laikotarpiu, kada nebuvo medikamentų, lietuviai organizavo programas, kuriomis konteineriais siuntė ir medikamentus, ir gydymo įrankius, sergantys vaikai buvo vežami gydyti į JAV, vyko gydytojų mainų programos. Švietimo sistemoje Amerikos lietuviai taip pat labai padėjo. APPLE (Amerikos pedagogų talkos Lietuvos švietimui) programa rūpinosi, kaip sovietinį mokymo būdą transformuoti į vakarietišką ir labiau sėkmingą, Amerikos ir Lietuvos mokytojai diskutavo, kaip ugdyti laisvą žmogų. Profesoriai iš Amerikos vyko į Lietuvą dėstyti, to pavyzdys gali būti Vytauto Didžiojo universitetas. Pagalbos pavyzdžių galima rasti labai daug, tad, jei ne užsienio lietuviai, mūsų ėjimas į vakarus būtų užtrukęs. Gal nebūtų Baltarusijos variantas, bet Ukrainos – galbūt. Net jei dabar ir matome daug minusų, Lietuva nebūtų taip greit tapusi modernia vakarietiška šalimi“, – aiškina istorikas A. Antanaitis.
