Reikia pripažinti, kad švietime operuojame nekokybiškais duomenimis, o geriausias to pavyzdys – naujausia Valstybės kontrolės (VK) ataskaita apie mokyklų skaitmeninę transformaciją. Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) duomenimis, 1 proc. mokyklų neturi interneto. Tai turėtų šokiruoti, nes sunku suprasti, kaip tokios įstaigos ne tik geba ugdyti šiuolaikinį žmogų, bet ir išvis vykdyti veiklą. Tačiau VK pasigilinus į situaciją paaiškėjo, kad kai kurios mokyklos internetu naudojasi per kitus kanalus, o kai kurios nevykdo veiklos arba yra specialiosios įstaigos.
Dalies duomenų išvis neturime. Pavyzdžiui, NŠA už 2,3 mln. eurų nupirko mokiniams 330 tūkst. „Microsoft Office 365“ licencijų. Tačiau nėra aišku, kiek licencijų buvo iš tiesų aktyvuota ir kaip jos naudojamos. Ar tokia investicija buvo naudinga? Ar reikėtų tas licencijas pirkti dar kartą? Ypač turint omeny, kad mokyklos jau turi prieigą prie kito lygio licencijų, kurių, kaip sufleruoja VK apklausa, daliai mokyklų pakako.
Vidurkiai, kurie nieko nepasako
Dažnai apie Lietuvos švietimo pažangą sprendžiama remiantis vidurkiais. Pavyzdžiui, vidutiniškai vienu kompiuteriu Lietuvos mokyklose naudojasi 4 mokiniai. Valstybės tikslas buvo žemesnis – 5 mokiniai vienam kompiuteriui. Tad iš pirmo žvilgsnio – tikslas pasiektas, problema išspręsta.
Tačiau žvelgiant giliau, matome, kad vienose mokyklose vienu kompiuteriu naudojasi 21 mokinys, o kitose – beveik kiekvienam tenka po atskirą įrenginį. Tokie VK ataskaitoje atskleisti skaičiai ne tik atspindi socialinę atskirtį, bet ir rodo, kad vidurkiai nėra tinkamas rodiklis tikrai situacijai įvertinti. Be to, VK apklausoje dalyvavo tik 80 iš daugiau nei 800 Lietuvos mokyklų. Tai kelia dar daugiau klausimų apie duomenų kokybę ir reprezentatyvumą.
Gyvename duomenų amžiuje, tačiau turtą, kurį galime suskaičiuoti vienetais, skaičiuojame proporcingai. Tad kaip galime priimti teisingus sprendimus švietime, jei remiamės tik duomenų vidurkiais? Jei negalime tiksliai pasakyti, kiek kompiuterių mokyklose turime, kokiu būdu galime spręsti sudėtingesnius klausimus, kaip mokinių ir mokytojų savijauta ar tėvų pasitenkinimas švietimo kokybe?
Be kokybiškų duomenų, nebus kokybiško švietimo
Kokybiškų duomenų trūkumas stabdo mūsų švietimo pažangą. Visų pirma, duomenys padėtų efektyviau planuoti investicijas švietime. Tą puikiai parodo minėtas „Microsoft Office“ licencijų pavyzdys. Turint daugiau duomenų gal paaiškėtų, kad vertingiau būtų licencijoms skirtus pinigus nukreipti toms mokykloms, kuriose 20 vaikų vis dar dalijasi vienu kompiuteriu?
Be to, kaip ir versle, taip ir švietime yra būtini individualizuoti duomenys, kurie leistų priimti tikslingus sprendimus. Remdamiesi nepatikimais duomenimis ar jų vidurkiais, neišnaudojame galimybių ugdyti talentus. Pavyzdžiui, analizuodami tikslesnius duomenis galėtume diferencijuoti pamokas ir užduotis pagal individualius vaiko poreikius, stebėti pažangą net jam pakeitus mokyklą. Tokiu pačiu principu, galime analizuoti ir atskiras mokyklas: matyti, kokie sprendimai, kuriose įstaigose veikia, o kurioms labiausiai reikalinga pagalba.
Galime tapti geriausia švietimo sistema Europoje ir tam nereikia didelių reformų. Esame šalis, kuri tikrai moka duomenis surinkti ir juos sėkmingai naudoti. Atėjo laikas sutvarkyti mūsų švietimo duomenų bazę ir sukurti tokią sistemą, kuri atneštų sėkmę kiekvienam Lietuvos vaikui.
Komentaro autorė - „Švietimas #1“ vadovė, Laura Masiliauskaitė
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
