Šiame pietiniame regione, kur Ukrainiečių kariai rugpjūčio 29 d. pradėjo ilgai lauktą kontrpuolimą Chersono link, Ukrainos valstybinio pašto „Ukrpočta“ automobiliai išliko vienu iš nedaugelio įprastą gyvenimą primenančių vaizdų vietos gyventojams, išvargintiems kelis mėnesius trunkančių kovų.
„Mes kasdien bijome, – „Foreign Policy“ žurnalistams sakė 52-ejų „Ukrpočta“ vairuotojas iš Mykolajivo Oleksandras Adamtčukas, – bet ką padarysi? Tiesiog persižegnoji ir meldiesi.“
Žmonės nusiperka konservų
Artėjant septintajam invazijos mėnesiui „Ukrpočta“ tapo vienu ryškiausiu Ukrainos virsmo karo visuomene pavyzdžiu. Kartu su privačia savo konkurente „Nova Počta“ ši valstybės kontroliuojama įmonė iš pradžių padėjo ukrainiečiams evakuotis iš valstybės. Vien per pirmąją 2022 m. dalį „Ukrpočta“ pristatė apie 502 tonas siuntinių, keliavusių iš Ukrainos į Lenkiją.
Palyginimui, per visus 2021-uosius, buvo šia kryptimi buvo persiųsta 34 tonos siuntinių. Pavasario pradžioje „Ukrpočta“ priimtas sprendimas išleisti specialius pašto ženklus, iliustruojančius Ukrainos pasipriešinimą Rusijos pajėgoms, tapo tikru moralę keliančiu viešųjų ryšių hitu. Dešimtys tūkstančių žmonių laukė eilėse, norėdami įsigyti pašto ženklų, vaizduojančių Ukrainos karį, rodantį Rusijos karo laivui vidurinį pirštą, bei sunaikintus tankus tempiančius Ukrainos traktorius.
Fronto linijose atsidūrusiuose pašto skyriuose dirbančios moterys bei jas aprūpinantys vairuotojai suvaidino kiek mažesnį, tačiau vis vien labai svarbų vaidmenį šiame kare. Šie darbuotojai palaiko ryšius su ukrainiečių kontroliuojamose teritorijose esančiais kaimais, izoliuotais nuo likusio pasaulio dėl nedidelio atstumo nuo fronto, kur vyksta reguliarūs apšaudymai.
„Mes esame vienintelė valstybinė įmonė, kuri veikia šiuose kaimuose, todėl žmonės mūsų laukia“, – aiškino Valentina Matkivska, Naujojo Buho pašto skyriaus vadovė. Šis miestas, esantis beveik 90 km į šiaurę nuo Mykolajivo, yra „Ukrpočta“ automobilių, vykstančių į teritorijas šalia fronto linijos, išvykimo taškas. Patį Naująjį Buhą nuo fronto linijos skiria apie 60 km.
Dar prieš karą „Ukrpočta“ buvo išplėtusi savo veiklą. Ši įmonė ne tik pristatinėjo siuntinius, bet ir savo kaimo skyrių tinklą pavertė nedideliais bendruomenės centrais, kur vietiniai galėjo įsigyti konservų, saulėgrąžų aliejaus, sausainių ir saldumynų mažesnėmis kainomis. Čia gyventojai taip pat galėjo susimokėti komunalinius mokesčius ir, svarbiausia, gauti pensijas.
„Šie kaimai neturi bankų, neturi bankomatų, dažnai juose nėra nė parduotuvės, todėl mes aprūpiname juos. Tai yra taip svarbu“, – sakė Mykolajivo regiono „Ukrpočta“ vadovas Jehoras Kosorukovas. Karui nesibaigiant, reguliarūs „Ukrpočta“ furgonų apsilankymai padeda išlaikyti labai trapų normalumo jausmą karo zonose atsidūrusių kaimų gyventojams.
Atlyginimus sumažino, nėra iš ko mokėti
Būti pašto darbuotoju fronto linijose yra pavojinga. Ypač kare, kurio metu yra vykdomi negailestingi apšaudymai ir yra naikinama civilinė infrastruktūra. Gegužės 29 d. Naujajame Buhe Rusijos pajėgos nusitaikė į nedidelį komercinį pastatą miesto centre. Išpuolio metu žuvo vienas žmogus. Dėl sprogimo taip pat buvo išmušti visi vos už 100 m esančio V. Matkivskos valdomo pašto skyriaus langai. Pagal duomenis, kuriais „Ukrpočta“ pasidalino su „Foreign Policy“, nuo karo pradžios visoje Ukrainoje žuvo 15 „Ukrpočta“ darbuotojų, 14 buvo sužeisti.
Kalbant apie pašto skyrius, 480 buvo apgadinti, o 50 – visiškai sunaikinti. Kompanija taip pat susidūrė su darbuotojų trūkumu, kadangi daugybė moterų ir vaikų šalį paliko, o vyrai prisijungė prie kariuomenės. J. Kosorukovas pasakojo, kad pagrindiniame „Ukrpočta“ regioniniame biure Mykolajive dabar dirba tik 70 iš 330 prieš karą ten dirbusių darbuotojų.
Mikolavijo regione atsakomybė už „Ukrpočta“ krovinių gabenimą į fronto linijose esančius kaimus teko kelioms dešimtims vidutinio ir vyresnio amžiaus vyrų, kurie vairuoja naujus, bet nešarvuotus, „Citroen“ furgonus ir uždirba apie 200 eurų per mėnesį. „Mums turėtų mokėti dvigubai daugiau, kadangi į mus bet kurią akimirką gali pataikyti raketa, – sakė O. Adamtčukas. – Vietoje to, nuo karo pradžios atlyginimas buvo sumažintas, o kainos kyla.“
Nepaisant rizikos, vairuotojai ir toliau dirba. Jie neturi daugiau galimybių šalyje, kurios ekonomiką sugriovė karas. Ukrainos portalui „Zoborona“ Mykolavijo meras Oleksandras Sienkevyčius teigė, kad nuo konflikto pradžios 80 proc. jo miesto gyventojų neteko savo darbo.
Vairuotojai fronto zonose stengiasi susisukti kuo greičiau. Keliai šalia pietinės fronto linijos nėra geros būklės: kai kurie yra senstančio ir gilių duobių suvarpyto asfalto, kiti – siauri ir dulkėti žvyrkeliai. Tai reiškia, kad vairuotojai per pusiau apleistus kaimus ir vienišus karinės kontrolės punktus turi važiuoti 3 valandas, kad įveiktų maždaug 75 km atstumą nuo Naujojo Buho iki Bereznehuvatės – kaimo, kuris rugsėjo viduryje atsidūrė vos 20 km nuo fronto linijos, todėl yra dažnai apšaudomas.
Tačiau siuntiniai į Bereznehuvatę vis dar yra pristatomi keturis kartus per savaitę. Tiesa, dėl nuolat besikeičiančios karinės padėties, dienos tvarkaraštis yra sudaromas nebe prieš mėnesį, o vakarą prieš. Dviem furgonams pasiekus šį kaimą vieną karštą rugpjūčio popietę, tolumoje buvo girdėti sprogimai. Prieš savaitę rusų sviediniai pradėjo kristi pakankamai arti, kad išdaužtų milžinišką stiklo plokštę prie pat įėjimo į Breznehuvatės pašto skyrių. Šimtai mažų stiklo gabaliukų vis dar guli ant pašto skyriaus grindų.
„Ukrpočta“ vairuotojai greitai iškrovė krovinį. Tądien šį kaimą pasiekė 45 siuntiniai. „Nuo karo pradžios jų padaugėjo, siuntos taip pat yra sunkesnės“, – sakė 58-erių Borisas Čevtčenko, dirbantis kartu su O. Adamtčuku. – Dviračiai, miltai, dideli maišai bulvių... daiktai, kurių prieš karą nematydavome.“ Palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, liepos mėnesį siuntų pristatymas visoje šalyje išaugo 14 proc., kadangi milijonai pabėgusių ukrainiečių nori turėti rūbus ir kitus būtiniausius daiktus, kurių nespėjo pasiimti su savimi bėgdami iš namų.
Pristato pensijas
Izoliuotuose kaimuose, tokiuose kaip Bereznehuvatė, pats svarbiausias „Ukrpočta“ vairuotojų krovinys būna užantspauduoti maišai su užrašu „Ukrainos nacionalinis bankas“. Pensijų pristatymas buvo svarbi „Ukrpočta“ verslo modelio dalis dar prieš karą. Tačiau ši paslauga tapo dar svarbesnė, kai dėl kovų atsirado rizika, kad tūkstančiai vyresnio amžiaus piliečių, kurių išgyvenimas priklauso nuo valstybės, bus atkirsti nuo vienintelių savo pajamų.
„Dauguma čia gyvenančių žmonių negali išvykti, – sakė Alla Bodenko, 56-erių Bereznehuvatės pašto skyriaus vadovė. – Mes pensijas pristatom tiesiogiai. Jie taip pat gali nusipirkti laikraštį, o tai jiems irgi yra labai svarbu.“
Pašto skyriaus salėje kantriai laukia Oksana, 53-ejų pensininkė, kuri atsisakė atskleisti savo pavardę. „Foreign Policy“ žurnalistams ji pasakojo, kad į Bereznehuvatę ji atvyko iš netoliese esančio kaimo pasiimti savo mėnesinės 2300 grivinų (65 eurų) pensijos: „Jeigu čia nebūtų „Ukrpočta“, mes turėtume važiuoti į banką kažkur Baštankos apskrityje.“ Ši apskritis yra maždaug 35 km nuo Bereznehuvatės. Kaimuose, kur daugelis žmonių neturi automobilių, o dėl karo nutrūkus viešojo transporto veiklai, nuvažiuoti iki artimiausio banko gali būti beveik neįmanoma.
Rusijos pajėgoms kovo pradžioje perėmus Chersono regiono kontrolę, „Ukrpočta“ susidūrė su sunkiu pasirinkimu. Iš pradžių kompanija nenutraukė savo veiklos ir toliau pristatinėjo siuntas bei pensijas regiono gyventojams.
„Tuomet, deja, mano kolega pasirinko kitokį kelią“, – sakė J. Kosorukovas, Mykolajivo regiono „Ukrpočta“ vadovas, kalbėdamas apie jo kolegos Chersone sprendimą bendradarbiauti su Rusijos institucijomis.
Birželio 30 d. „Ukspočta“ pranešė, kad stabdo visą savo veiklą Rusijos kontroliuojamose teritorijose Chersono regione. Pranešime spaudai kompanijos atstovai teigė, kad įmonė nedirbs su: „Rubliais, išdavikais ir okupantais.“
Seniūnai pensijas pristatydavo net į okupuotas teritorijas
Tačiau pensijos Rusijos okupuotose teritorijose gyvenantiems asmenims vis dar yra mokamos, kadangi „Ukrpočta“ ir vietinės institucijos leido asmenims, kurie yra fiziškai pajėgūs, leistis į pavojingą kelionę per fronto liniją. Jie gali atvykti į artimiausius pašto skyrius Ukrainos kontroliuojamose teritorijose, ten pasiimti pensijų išmokas kitų vardu ir nugabenti šiuos pinigus atgal į okupuotus kaimus.
„Dažniausiai tai daro kaimų seniūnai, kadangi vietiniai jais pasitiki. Jiems buvo suteikti įgaliojimai, todėl jie gali atsiimti pensijas“, – pasakojo A. Bodenko.
Šis klausimas yra jautrus, todėl lieka neaišku, kiek tokių kelionių jau yra įvykę. Šaltinis iš vienos vietinės administracijos Mykolajivo regione, kuris sutiko kalbėti su sąlyga, kad bus išsaugotas jo anonimiškumas, kadangi jis neturi įgaliojimų viešai aptarti šios temos, „Foreign Policy“ sakė, kad per vasarą tokie fronto linijos kirtimai beveik visiškai sustojo, nes pasidarė per sunku kirsti dvi konflikto puses skiriančią liniją.
„Tai buvo vienas būdas išspręsti šią problemą, bet, žinoma, žmonėms yra labai sunku kirsti fronto liniją, kadangi keliai yra uždaryti, o laukai – užminuoti“, – pripažino J. Kosorukovas.
Rugsėjo pradžioje, startavus Ukrainos kontrpuolimui pietų Ukrainoje, taip pat kilo pavojus, kad „Ukrpočta“ veikla bus dar labiau sutrikdyta. Mykolavijo gubernatorius Vitalijus Kimas socialiniuose tinkluose teigė, kad centrinėje Ukrainos kontrpuolimo ašyje atsidūrusi Bereznehuvatė: „Vis dar yra nuolat apšaudoma.“ Kaimas buvo apšaudytas rugsėjo 11, 13 ir 17 dienomis. Tačiau, kaip sakė V. Matkivska, „Ukrpočta“ ir toliau čia veikia. „Mes niekur nesitraukiame“, – sakė moteris.
