Išties tai, ką papasakojo Bronislava, labiau primena baisų sapną ar net siaubo filmo siužetą nei garbaus amžiaus sulaukusio žmogaus gyvenimą. Senolė tikino esanti išgrūsta gyventi į namo, kurį kažkada perleido jauniausiam ir, pasak jos, mylimiausiam sūnui, rūsį. Lyg to būtų per mažai, ją neva bandoma paversti psichine ligonine. Močiutė papasakojo, kaip sykį, norėdamas ją uždaryti į atitinkamą ligoninę, sūnus motiną užrišta burna ir supančiotomis rankomis bei kojomis įgrūdo į mašiną ir išvežė į Švėkšną.
Santykius sujaukė marti
Šluostydama nuo skruostų ašaras Bronislava pasakojo, kad su jauniausiu sūnumi visada puikiai sutarė. Moteris sakė, kad jis buvo mylimiausias vaikas, todėl tik paprašyta perleido jam savąją Žemaičių Kalvarijoje esančio didžiulio gyvenamojo namo bei kito su vyru užgyvento nekilnojamojo turto dalį (kitą dalį sūnus jau buvo paveldėjęs iš mirusio tėvo).
Teisių į namą, senolės aiškinimu, sūnui reikėjo, kad galėtų pasiimti verslui įkurti reikalingą paskolą. „2005 metais sūnui perrašiau savąją namo dalį su žodiniu jo pasižadėjimu iki gyvos galvos manimi rūpintis. Ir viskas gerai buvo. Nesam blogu žodžiu apsimainę. Gyvenome po vienu stogu, sutarėme“, – prisiminė kalvariškė.
Anot jos, gyvenimas aukštyn kojomis apsivertė sūnui atšokus vestuves ir į namus parsivedus žmoną.
Moters įsitikinimu, būtent ši ėmė kurstyti sūnų prieš ją. Nors, jos žodžiais, ji marčią labai mylėjo, maloniai priėmė. „Aš ją mylėjau labiau už savo pačios vaiką. Visada palaikiau, gerbiau. Juk ji atėjo į svetimus namus, tad stengiausi, kad čia gerai jaustųsi. Bet va kažkuo neįtikau. Gal kad nesu tokia kaip jos motina – jauna, mėgstanti kompaniją, pasisėdėjimus. Nežinau“, – nuoskaudas liejo Bronislava.
Dabar kalvariškė yra įsitikinusi, kad tiek marti, tiek jos motina kursto sūnų atsikratyti jos. Siekia, kad garbaus amžiaus sulaukusi moteris būtų iškeldinta kitur ir daugiau nesipainiotų po kojomis.
Nors Bronislava pasakojo niekam netrukdžiusi, laiką leidusi savo kambarėlyje, o valgyti eidavusi darytis į rūsyje įruoštą virtuvėlę. Senolė tikino net savo pensiją kiekvieną mėnesį sūnaus šeimai atiduodavusi – 50 eurų anūkėlio draudimui, dar tiek pat į mažylio taupyklę įmesdavo, likusiais prisidėdavo prie maisto. Sau moteris sakė tik 50 eurų pasilikdavusi. Bet vis tiek prasta buvusi.
Išvežė surištą „Visą laiką jaučiau marčios bei jos motinos nepasitenkinimą manimi, bet kažkokių didesnių konfliktų nebūdavo. Tad iki šiol nerandu atsakymo, kas sūnui šovė į galvą jėga mane išvežti iš namų“, – svarstė senolė, prisimindama tą kraupią šių metų vasario 22-osios dieną, kai sūnus ją išvilko tiesiai nuo pietų stalo.
„Valgiau pačios pasiruoštą guliašą ir bulvių košę, kai į rūsį užėjo sūnus. Pasiūliau jam pavalgyti, bet jis atsisakė. Tada išsimazgojau indus ir jau ruošiausi laiptais lipti į viršų, kai sūnus iš nugaros pripuolė ir parvertė mane ant žemės“, – susijaudinusi prisiminė kalvariškė.
Vėliau, jos teigimu, sūnus ją per pilvą prispaudė koja, kad nesimuistytų, ir statybine lipnia juosta supančiojo rankas bei kojas. Kad senolė neišsilaisvintų, dar keliskart jos rankas apsuko viela. Taip surištą motiną išnešė į kiemą ir įgrūdo į mašiną. Persigandusi moteris bandė šauktis pagalbos, rėkė, tad sūnus jos burną nutarė perjuosti saugos diržu. Tik pamatęs, kad užveržtas jis išlaužė mamos dantis, vyras diržą perkėlė ant kaklo.
„Maniau, manęs laukia Strazdauskaitės likimas. Aš nesupratau, kas darosi su sūnumi. Jis elgėsi it apsėstas. Jūs neįsivaizduojate, kaip bijojau ir kaip stipriai man skaudėjo. Taip apipančiota kieme išbuvau kelias valandas, kol pasirodė marčios pusseserė. Ši sėdo prie mašinos vairo, o sūnus įsitaisė šalia manęs. Ir išjudėjom“, – sunkiai sveiku protu suvokiamą istoriją dėstė Bronislava.
Nepriėmė du kartus
Ji pasakojo, kad sėdėdama automobilyje klausinėjo, kur yra vežama, bet atsakymo nesulaukė.
Tik po bemaž pusantros valandos kelionės kalvariškė pamatė, kur atvykusi. Automobilis sustojo prie Švėkšnoje esančios psichiatrinės ligoninės. Senolė iškart suprato, kokiu tikslu yra čia atgabenta, tad nieku gyvu nesutiko lipti iš automobilio ir reikalavo kviesti policiją. Prisiminė, kaip tada prie mašinos priėjo gydytojas ar slaugytojas, klausinėjo, kas nutiko.
„Aš pasakiau, kad viskas dėl turto. Atsisakiau lipti lauk. Matyt, Švėkšnos medikai sąžiningi, tad atsisakė mane priimti. Tada visa suraišiota buvau atgabenta į Plungės ligoninės priėmimo skyrių. Marčios pusseserė su mano pasu įėjo į vidų, aš likau mašinoj. Netrukus pasirodė medikai ir policija. Tiesa, sūnus jau buvo spėjęs atrišti kojas. Tada vienas iš pareigūnų sėdo šalia manęs, sūnus – prie vairo, o minėtoji pusseserė – šalia jo. Ir vėl išvežė mane į Švėkšną“, – ašarodama kalbėjo senolė.
Bet net ir su policija pristatyta moteris nebuvo paguldyta į ligoninę. Ji su pagrobėju tapusiu sūnumi grįžo namo. Apie patirtas kančias moteris papasakojo seseriai. Ši esą liko pakraupusi, mat jai buvo pranešta, kad sesuo vežama į sanatoriją Birštone.
Prisipažino taip pasielgęs su mama
Kad Bronislava pasakoja ne išgalvotą istoriją, o tikrus savo išgyvenimus, patvirtino į redakciją moters atsinešti dokumentai – nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal laidavimą.
Dėl šio įvykio senolė kreipėsi į policiją, tad jos sūnaus atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nežymaus šeimos nario sveikatos sutrikdymo. Apie kalvariškės patirtas kančias bylojo ir medikų nustatyti sužalojimai: viršutinės lūpos ir kairiojo skruosto nubrozdinimai, abiejų žastų ir dešinio dilbio poodinės kraujosrūvos. Yra įrašai ir apie sumuštus inkstus bei nulaužtus dantis.
Įdomiausia, kad motinos kankintojas, pripažinęs kaltę, nuo baudžiamosios atsakomybės išsisuko. Prokurorė Vitalija Gabartienė liepos 20 dienos nutarimu nusprendė nutraukti tyrimą B. Gimbutienės sūnaus atžvilgiu ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Laiduotoja sutiko būti vyro sutuoktinės motina.
Liepia išsikraustyti
Tačiau tuo senolės nelaimės nesibaigė – nuo baudžiamosios atsakomybės išsisukęs sūnus ėmė reikalauti mamos apleisti jo namus. Bronislava nesutiko, tačiau vieną dieną, kaip mums pasakojo, grįžusi apsiprekinusi, rado užrakintus kiemo vartus.
Kalvariškė ilgiausiai laukė, kol bus įleista į kiemą, bet vartai atsidarė tik jai iškvietus policiją. Tad iš atvykusių pareigūnų moteris sulaukė tik pašaipos, ko moteris išsidirbinėja ir nevažiuoja į kiemą, juk vartai – atidaryti. Tą dieną pareigūnus Bronislavą kvietėsi ir antrą kartą, kai negalėjo patekti į namus. Tik vėliau paaiškėjo, kad senolė buvo neįleidžiama, nes tuo metu iš savo kambario buvo kraustoma į rūsį.
Pripažinsime, visokių istorijų esame girdėję, bet kad sūnus garbaus amžiaus motiną išgrūstų į rūsį, neteko nei matyti, nei nugirsti. Kad įsitikintume, ar moteris kalba tiesą, kitą dieną patys nuvykome į Žemaičių Kalvariją.
Bronislava mus pakvietė užeiti ir savo akimis pamatyti, kokiomis sąlygomis ji gyvena. Likome pašiurpę. Senolė rodė savo gultą, kurį pati pasidarė iš taburečių ir čiužinio. Sakė, kad sūnus čiužinį buvo pametęs tiesiog ant grindų, bet su sąnariais problemų turinčiai moteriai buvo sunku atsikelti, tad pati susimeistravo lovą ant taburečių.
Kalvariškė miega toje pačioje erdvėje, kur ir virtuvėlė. Ir prausiasi, galima sakyti, ten pat, nes nebaigtas įrengti dušas dar be durų ir šviesos. Lygiai tokia pati situacija ir su tualetu. Bronislava rodė ir sugedusį šaldytuvą bei tiesiog ant spintelės išrikiuotus maisto produktus. Dėl rūsyje esančios drėgmės maisto produktai kaip mat pradeda gesti, o kur dar baisus pelėsio kvapas.
„Pažiūrėkite, kaip aš gyvenu. Net televizoriaus neturiu. Visi mano turėti baldeliai išvežti į negyvenamą sodybą ir it šiukšlės krūvon suversti“, – guodėsi senolė.
Bronislava pasakojo, kad nepasisekus ją uždaryti į psichiatrinę ligoninę, sūnus užsimojo tiesiog iškeldinti ją. Dėl to net kreipėsi į teismą. Ašarodama kalvariškė kalbėjo, jog sutiktų išeiti iš tų namų, jei sūnus duotų pinigų kitam būstui ir baldams.
Ginasi nuo mamos?
Kokia juoda katė perbėgo tarp dviejų artimiausių žmonių, bandėme išgirsti ir iš pačio B. Gimbutienės sūnaus, bet vyras nuo komentarų susilaikė. Maža to, uždraudė viešinti bet kokią informaciją, susijusią su jo šeima. Tik kitądien paskambinęs pareiškė norintis raštu pateikti savo poziciją.
„Visada saugojau ir saugosiu savo šeimą nuo bet kokių grėsmių, bet niekada nemaniau, kad šeimą teks ginti nuo vieno artimiausio žmogaus, mamos“, – rašoma jo laiške.
Tiesa, laiško pradžioje vyras patarė nesivaikyti televizijos laidos „TV pagalba“ sensacijų ir apie tai, kas išties įvyko vasario 22-ąją, pasiteirauti policijos pareigūnų, Švėkšnos psichiatrinės ligoninės bei Plungės ligoninės priimamojo medikų. Pažadame taip ir padaryti. Apie tai, ką pavyko sužinoti, skaitykite kitame „Žemaičio“ numeryje.
Šaltinis: „Žemaitis“/Gintarė Karmonienė. Visa istorija – „Žemaičio“ laikraštyje.
